Naujausios
KOMENTARAS
Mano teisybė ir tavo netiesa
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Į Šiauliuose vykusį susitikimą su Nepriklausomybės Akto signataru Zigmu Vaišvila susirinko solidaus amžiaus publika.
Svečias kalbėjo apie viską: nuo Ignalinos atominės elektrinės statybos istorijos, skalūnų problemos, Europos Sąjungos blogybių iki nepavykusios liustracijos ir Garliavos įvykių.
Ne svečio visų temų išmanymas stebino, o susirinkusiųjų reakcija ir bendravimas.
Atrodė, kad pyktis kraujyje užverda vien ištarus žodžius „Amerika“, „Europos Sąjunga“ ar „euras“.
Populiaru sakyti, kad tiesa gimsta diskusijose. Kultūringa diskusija, pagarba (ar bent pakantumu) kito nuomonei salėje nė nekvepėjo.
Keista buvo stebėti patirties ir žinių sukaupusius žmones, kurie, atrodytų, yra matę įvairiausių gyvenimo spalvų ir atspalvių. Bet susitikime, atrodė, liko dvi spalvos: juoda ir balta. Kitaip tariant, mano teisybė ir tavo netiesa.
Susitikimo svečiui pateikus klausimą, ar salėje yra norinčiųjų, kad Lietuvoje būtų įvestas euras, atsirado vienas drąsuolis, negarsiai pasakęs: „Taip... Nes tuomet nereikėtų valiutos konvertuoti.“
Pasakė, ir turbūt pasigailėjo, garsiai ištaręs. Akimirksniu salėje kilo piktas šurmulys.
„Koks jo mąstymas!“ – tarp kitų komentarų nuskambėjo replika. Žmogui beliko gūžtis dėl savo žodžių, nors euro įvedimo priešininkės kontrargumentas irgi nepasižymėjo gilia įžvalga: „Vokietijoje dabar dešrelės kainuoja 20 eurų!“
Vienam iš susitikimo dalyvių bandant svečią priversti konkrečiai atsakyti į klausimą dėl deramai neįgyvendintos liustracijos, tuoj pasigirdo salės „pagalba": „Neklausykite jo!“
Dar vienos pykčio bangos sulaukė į interneto komentarus pakrypusi kalba. Svečias nusikėlė į praeities įvykius ir baksnojo pirštu į Tolerantiško jaunimo asociaciją, kuri buvo kreipusis į teisėsaugą dėl galimo diskriminacijos ir neapykantos kurstymo Rūtos Gajauskaitės sudarytoje knygoje „Sodoma ir Gomora“.
„Tarkuoti užpakalius tokiam jaunimui!“ – pasigirdo balsas-raginimas iš salės.
Akimirką pamaniau, kad užtektų pirštu bakstelėti į „kaltininką“, ir jis gautų to, ko „nusipelnė“. Gal ir gerai, kad jaunimo salėje nebuvo... Ir ne vien dėl to, kad užpakalis būtų nutarkuotas. Patyčių ir mokyklose pakanka. Kita vertus, pykstama, kad jaunimas nesidomi, neaktyvus pilietiniame gyvenime. Bet atsidūrus tokioje „ugnyje“, kur pelenais pavirsta bet kokie pakantumo ženklai, sunku išgyventi.
„Kiek galima tyčiotis“, – apie Lietuvos vidaus ir užsienio problemas kalbėjo Z. Vaišvila. Bet gal pirmiausia nesityčiokime čia – vieni iš kitų. Tada ir patys būsime gerbiami.
Pontifikato pradžios Mišiose popiežius Pranciškus ragino nebijoti nei gerumo, nei švelnumo, globoti silpniausiuosius visuomenės narius bei save.
Verta šių žodžių ne tik klausytis, bet ir juos išgirsti.
