Mano vaikystės Kelmė... (1)

PRISIMINIMAI

Vil­niaus lei­dyk­lo­je „Žu­vėd­ra“ ren­gia­ma iš Kel­mės ki­lu­sio žy­maus ak­to­riaus Čes­lo­vo Sto­nio pri­si­mi­ni­mų kny­ga. Ra­šy­to­jas Sta­sys Lips­kis re­dak­ci­jai pa­siū­lė pluoš­tą ak­to­riaus vai­kys­tės ir jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mų iš bū­si­mos kny­gos.

Ma­no vai­kys­tės Kel­mė... (1)

Bu­vo ka­ras...

Čes­lo­vas STONYS

Bir­že­lio 22 d. pra­si­dė­jo ka­ras. Man bu­vo 58-ios die­nos.

Pir­mi pri­si­mi­ni­mai – ka­ro vaiz­dai. Ne­ži­nau, kiek man ta­da bu­vo me­tų – tik­riau­siai ket­ve­ri. Iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų ži­nau, kad nuo ar­tė­jan­čio fron­to bė­gom iš Kel­mės į kai­mą, į Laik­šes ar Lyk­še­lį. Ten bu­vo kaž­ko­kia ne­by­lė mer­gai­tė. Ji ma­ne žnai­bė ir aš jos bi­jo­jau.

Dar at­si­me­nu, kad bu­vom su­lin­dę į bun­ke­rį. Aš iš­lin­dau pa­si­žiū­rė­ti. De­gė pa­muš­tas tan­kas. Stai­ga drioks­te­lė­jo – gal nu­mes­ta bom­ba, gal pa­tran­kos svie­di­nys. Aš lyg pa­kirs­tas kri­tau aukš­tiel­nin­kas. Pra­sis­kė­liau pa­kau­šį, ver­kiau. Iš­si­gan­dę tė­vai ap­žiū­rė­jo. Jo­kio su­žei­di­mo ne­bu­vo. Gal spro­gi­mo ban­ga ma­ne nu­pū­tė, o gal iš bai­mės kri­tau lyg nu­šau­tas. Dau­giau iš bun­ke­rio ne­be­lan­džio­jau.

Sug­rį­žę į Kel­mę gy­ve­nom „ant nuo­mos“ pas Val­čiu­kus, ne­to­li baž­ny­čios. Vo­kie­čių ne­pri­si­me­nu. Pri­si­me­nu ru­sus. Pir­mas ru­siš­kas žo­dis, ku­rį iš­mo­kau, buvo zdrast­vui­te.

Aš išei­da­vau į gat­vę ir vi­siems praei­nan­tiems sa­ky­da­vau: zdrast­vui­te. Toks man­da­gus vai­kas vi­siems la­bai pa­tik­da­vo, o tam man­da­giam vai­kui la­bai pa­tik­da­vo pa­tik­ti!

Bu­vo žie­ma. Ma­ma ap­reng­da­vo šil­tu pal­tu, apau­da­vo vel­ti­niais, už­dė­da­vo au­si­nę ke­pu­rę ir į gat­vę, kas­ryt, kaip į tar­ny­bą išei­da­vo man­da­gus, trokš­tan­tis pa­gy­ri­mų, gy­vas ka­muo­lys.

Bet... vie­ną kar­tą pro ša­lį ėjo dvi sto­ros, juo­dais bliz­gan­čiais pliu­ši­niais pal­tais ap­si­vil­ku­sios ru­sės. Ir į ma­no zdrast­vui­te nie­ko neat­sa­kė. Dar bai­siau. Jos ma­nęs net ne­pas­te­bė­jo! Ėjo, už­kliu­dė ma­ne ir nuo ša­li­gat­vio nu­grio­vė ant gat­vės. Pa­rė­jau na­mo pik­tas, verk­da­mas ir pa­sa­kęs ma­mai: “dvi rus­kės nu­ver­tė“, dau­giau svei­kin­tis ne­bei­da­vau.

Sė­dė­da­vau prie lan­go ir žiū­rė­da­vau, kas de­da­si lau­ke.

Pa­ra­di­nės, iš gat­vės pu­sės, du­rys bū­da­vo už­ra­kin­tos. Įei­ti rei­kė­da­vo iš kie­mo. Ir aš, vi­siems, ban­dan­tiems užei­ti, šauk­da­vau: kru­gom. Tai bu­vo ant­ras ma­no iš­mok­tas ru­siš­kas žo­dis.

Ša­lia Val­čiu­kų na­mo sto­vė­jo ki­tas na­mas, ku­ria­me bu­vo įsi­kū­ru­si ru­sų ka­riuo­me­nės ko­men­dan­tū­ra. Pro mū­sų lan­gus ma­tė­si ce­men­ti­niai laip­tai, ve­dan­tys į to na­mo rū­sį. Ten ru­sų ka­rei­viai at­ves­da­vo ir iš­ves­da­vo suim­tuo­sius. Gal ka­ro be­lais­vius, gal Lie­tu­vos par­ti­za­nus, gal trem­čiai pa­smerk­tus žmo­nes...

O pa­skiau mes gy­ve­nom Ma­lū­no gat­vėj, pas Ta­vo­rie­nę. Ten bu­vo links­miau. Tik­riau­siai jau bu­vo pa­si­bai­gęs ka­ras...

Pri­si­me­nu va­sa­ros va­ka­rus, kai kai­my­nai suei­da­vo į vie­ną kie­mą, už­si­kur­da­vo lau­žą ir ruoš­da­vo bend­rą va­ka­rie­nę. Bu­vo daug vai­kų, daug juo­ko, vi­si bu­vo jau­ni, ge­ri ir links­mi...

Pri­si­me­nu Ma­mos ar Tė­ve­lio var­da­die­nius, kai kai­my­nai prie mū­sų du­rų pa­ka­bin­da­vo vai­ni­kus. Pri­si­me­nu el­ge­tau­jan­čius ka­ro vai­kus. Pri­si­me­nu ne­ži­nia iš kur at­kly­du­sius ir ne­ži­nia kur ei­nan­čius bro­liu­ką ir se­su­tę vo­kie­tu­kus.

Jie bu­vo api­ply­šę, per­var­gę, al­ka­ni. Ma­ma juos pa­mai­ti­ndavo. Jie bu­vo ne ką vy­res­ni už ma­ne, o man bu­vo gal pen­ke­ri. Ir jie išė­jo... Ma­lū­no gat­vėj bu­vo daug vai­kų. Ir be­veik vi­si – ma­no drau­gai. Al­ka­ni, ap­sku­rę, drau­giš­ki. Da­li­jo­mės vis­kuo, ką tu­rė­jom.

La­bai po­pu­lia­rus tarp mū­sų bu­vo toks žai­di­mas: jei­gu koks vai­kas išei­da­vo į kie­mą val­gy­da­mas bet ką – obuo­lį, duo­nos rie­kę, deš­ri­ga­lį, tai tas, ku­ris pa­ma­ty­da­vo, sku­bė­da­vo su­šuk­ti: „mu­sę per pu­sę“. Ir val­gan­ty­sis pri­va­lė­jo su juo pa­si­da­lin­ti pu­siau tuo, ką val­gė. Bet, jei­gu val­gan­ty­sis, išė­jęs su­spė­da­vo pir­mas su­rik­ti ant vi­so kie­mo: „val­gau“, tai pa­vė­luo­tas: „mu­sę per pu­sę“ ne­be­ga­lio­da­vo ir mais­tu da­lin­tis ne­be­rei­kė­da­vo.

La­biau­siai nuo mū­sų al­ka­nos gau­jos ken­tė­da­vo toks Sta­se­lis. Jis vi­sa­da val­gy­da­vo. Ir la­bai daž­nai ne­sus­pė­da­vo ar už­mirš­da­vo su­šuk­ti tą iš­ga­nin­gą­jį „val­gau“. Ir tu­rė­da­vo da­lin­tis. O da­lin­tis bu­vo kuo. Jo tė­vas – tur­tin­gas kal­vis. Prie jų na­mų vi­sa­da sto­vė­da­vo dau­gy­bė iš­kin­ky­tų ark­lių ir lauk­da­vo, kol juos pa­kaus­tys.

Vi­soj Ma­lū­no gat­vėj Sta­se­lio tė­vai bu­vo pa­tys tur­tin­giau­si žmo­nės. Mes jiems tų tur­tų ne­pa­vy­dė­jom. Bet ne­la­bai juos ir my­lė­jom. Ir vi­sa bied­nio­kų nea­py­kan­ta tur­tuo­liams iš­si­lie­da­vo ant varg­šo Sta­se­lio gal­vos. Jį pa­ma­tę mes šauk­da­vom, vaiz­duo­da­mi jo „ge­rą­ją ma­my­tę“:

– Sta­se­li, pa­reik na­mo. Aš tau la­ši­nu­kų ant svies­tu­ko pa­ke­piau!

Ma­lū­no gat­ve la­bai daž­nai ei­da­vo se­nu­kas kle­bo­nas. Pa­ma­tę jį, mes mes­da­vom į ša­lį vi­sus dar­bus, vi­sus žai­di­mus ir bėg­da­vom į gat­vę bu­čiuo­ti kle­bo­nui ran­kos, o mie­las kle­bo­nas, vi­sas iš­tir­pęs iš lai­mės, kiek­vie­nam duo­da­vo po sal­dai­nį. Ir vis kar­to­da­vo: „Ko­kie ge­ri vai­kai, ko­kie an­ge­liu­kai.“

O pa­skiau tie „an­ge­liu­kai“ su­sės­da­vo kur nors pa­tvo­ry ir rū­ky­da­vo. Ži­no­ma, jei­gu tu­rė­da­vo ką rū­ky­ti. Ir toj vie­toj aš tap­da­vau la­bai svar­biu žmo­gum. Ma­no tė­vai rū­kė abu – ir Ma­ma, ir Tė­ve­lis. Ma­no drau­gai tą ži­no­jo. Ir jie man sa­ky­da­vo:

– Eik, at­nešk po­rą ci­ga­re­čių.

Aš pa­ts ne­rū­kiau. Aš bu­vau ma­žiau­sias tarp jų, to­dėl to­kia už­duo­tis tar­si pa­ky­lė­da­vo ma­ne iki jų ly­gio. Ir aš ne­šda­vau. Bet vie­ną kar­tą bu­vau de­mas­kuo­tas. Mie­ga­ma­ja­me sto­vė­jo dvi lo­vos. Po pie­tų tė­vai pri­gu­lė po­kai­čio. Ma­ma vie­noj lo­voj, tė­ve­lis ki­toj, o tarp lo­vų sto­vė­jo sta­liu­kas. Ant jo pa­ke­lis ci­ga­re­čių.

Aš ty­liai ant pirš­tų ga­lų įsė­li­nau į mie­ga­mą­jį, pa­si­žiū­rė­jau – ir Ma­ma, ir tė­ve­lis už­si­mer­kę, mie­ga. Pa­ty­liu­kais pri­sė­li­nau prie sta­liu­ko, at­sar­giai, kad ne­suk­rebž­dė­čiau, dviem pirš­tais iš­trau­kiau vie­ną, pa­skiau dar vie­ną ci­ga­re­tę ir lai­min­gas sėk­min­ga ope­ra­ci­jos baig­ti­mi iš­slin­kau į kie­mą. Ir tą pa­čią aki­mir­ką už nu­ga­ros iš­gir­dau tė­ve­lio bal­są:

– Čes­ka, su­grįžk!

Ir vos per­žen­giau slenks­tį vi­sa sa­vo kup­ra pa­ju­tau tė­ve­lio dir­žo sko­nį. Tai bu­vo pir­mas ir vie­nin­te­lis kar­tas, kai ga­vau lup­ti. O drau­gai pa­tvo­ry ne­su­lau­kė ci­ga­re­čių. Bet tuo ma­no rei­dai pa­tvo­rys – na­mai ne­si­bai­gė. Ki­tą kar­tą aš jau ne­šiau drau­gams Ma­mos ke­pa­mus sau­sai­nius.

Čia iš Ma­mos pa­sa­ko­ji­mo:

„Aš ke­pu sau­sai­nius. Iš­ke­pu blė­ką ir pi­lu į bliū­dą. Iš­ke­pu dar vie­ną ir vėl pi­lu, o bliū­das kaip pus­tuš­tis, taip pus­tuš­tis, o Če­siu­kas vis zu­ja pir­myn – at­gal, iš lau­ko į kam­ba­rį, iš kam­ba­rio į lau­ką. Bet nie­ko ran­ko­se ne­tu­ri, nie­ko ne­si­ne­ša, o sau­sai­nių vis ma­žė­ja. Stai­ga tė­vas pa­ste­bi, kad sū­naus ke­pu­rė ant gal­vos la­bai iš­si­pū­tu­si. Ei­li­nio rei­so me­tu tė­vas pa­ke­lia ke­pu­rę ir ma­no sū­ne­liui nuo gal­vos pa­by­ra sau­sai­niai. Tos po­rci­jos sau­sai­nių drau­gai pa­tvo­ry jau ne­be­su­lau­kė. Ma­no sū­naus lab­da­ros ak­ci­ja pa­si­bai­gė.“

Dėl sa­vęs aš nie­ka­da nie­ko nu­si­kals­ta­mo ne­da­riau. Dėl drau­gų aš daug ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti. Ypač jei­gu jaus­da­vau, kad ma­no drau­gai ar šiaip ki­ti žmo­nės – silp­ni, ne­lai­min­gi, yra ki­tų skriau­džia­mi. 1945 me­tų ge­gu­žės 5-ąją man suė­jo pen­ke­ri me­tai. Tų pa­čių me­tų ge­gu­žės 9-ąją bai­gė­si ka­ras.

Bus dau­giau