Mano vaikystės Kelmė (7)

Ma­no vai­kys­tės Kel­mė (7)

Čes­lo­vas Sto­nys

So­vie­ti­nės gri­ma­sos

Lyg ir nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Ga­vau ates­ta­tą, at­šven­tėm, ap­si­kei­tėm nuo­trau­kom, at­si­svei­ki­nom.

Auk­lė­to­jas Va­go­nis kiek­vie­no pa­klau­sė, ką ža­dam veik­ti, kuo ruo­šia­mės bū­ti. Ma­no suo­lo drau­gas Oles­ka, vais­ti­nin­ko sū­nus, vi­sus sa­vo sep­ty­nio­li­ka me­tų pra­lei­dęs tarp bu­te­liu­kų, mil­čiu­kų, vi­so­kių che­mi­ka­lų, ne sy­kį da­ręs ban­dy­mus su vi­so­kiau­siom rūgš­tim, šar­mais ir dar ne­ži­nia kuo, ne sy­kį į mo­kyk­lą po to­kių ban­dy­mų atė­jęs tai ap­de­gin­tom ran­kom, tai ne­nu­sa­ko­mos spal­vos dė­mėm ant vei­do, sa­ky­da­vo: “Spuo­gus de­gi­nau nuo kak­tos“, daug kar­tų ir mus įtrau­kęs į to­kius eks­pe­ri­men­tus – at­neš­da­vo pa­se­nu­sių vais­tų am­pu­lių, ku­rias su­me­tę į lau­žą bėg­da­vom už ko­kio kups­to ir lauk­da­vom spro­gi­mo. O tie spro­gi­mai bu­vo tik­rai įspū­din­gi, vi­sas lau­žas iš­lėk­da­vo į orą.

Tai­gi, Oles­ka nea­be­jo­da­mas pa­sa­kė, jog bus che­mi­kas, stos į Kau­no Po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą.

Kai Va­go­nis pa­klau­sė: „O tu, Sto­ny, kuo bū­si, kur sto­si?“ aš ne­dve­jo­da­mas at­sa­kiau: „Į Po­li­tech­ni­ką, į che­mi­ją“.

Aš vi­sa­da no­rė­jau bū­ti tuo, kuo no­rė­jo bū­ti ma­no drau­gai.

Apie ma­no che­mi­jos ži­nias ne­pa­sa­ko­siu – H₂O yra van­duo. Ly­gis maž­daug toks pat, kaip ma­no kla­sio­kės Ma­ry­tės, ku­ri, mo­ky­to­jos pa­klaus­ta: „Pa­sa­kyk, Ma­ry­te, būd­var­dį su ga­lū­ne „Ė“, ne­dve­jo­da­ma iš­pyš­ki­no: „Būd­var­dis su ga­lū­ne „Ė“ tai yra „kė­dė“.

Oles­ka bai­gė Po­li­tech­ni­ką, ta­po che­mi­jos moks­lų dak­ta­ru, pro­fe­so­rium ir t. t.

Per at­si­svei­ki­ni­mo va­ka­rą kei­tė­mės nuo­trau­ko­mis. Dvi ma­no kla­sio­kės – Ve­ru­tė ir Da­na, nie­ka­da apie tai ne­kal­bė­ju­sios, nei iš šio nei iš to pa­reiš­kė, kad stos į Kon­ser­va­to­ri­ją, bus ar­tis­tės. Aš net ža­do ne­te­kau. Jos – ar­tis­tės?! O aš? Ir vie­nai, ir ki­tai do­va­no­da­mas sa­vo nuo­trau­kas už­ra­šiau tą pa­tį: „Ve­ru­tei, bū­si­mai „ar­tis­tei“ nuo bū­si­mo tik­ro ak­to­riaus Čes­lo­vo“.

Po de­šim­ties me­tų, pir­mo ir vie­nin­te­lio kla­sės su­si­ti­ki­mo me­tu, Ve­ru­tė, Bir­žų kon­ser­vų fab­ri­ko di­rek­to­rė, ir Da­na, ko­mu­nis­tų par­ti­jos Drus­ki­nin­kų ko­mi­te­to inst­ruk­to­rė, o gal ir ko­kio sky­riaus ve­dė­ja, at­si­ve­žė ir pa­ro­dė ma­no joms do­va­no­tas nuo­trau­kas: “Žiū­rėk, ką tu mums už­ra­šei“. Aš tuo me­tu dir­bau Vil­niaus Jau­ni­mo teat­re. Ne­ži­nau, ko­dėl taip at­si­ti­ko. Jos net ne­ban­dė sto­ti į Kon­ser­va­to­ri­ją. Gal, sa­kau, aš to­kiu sa­vo ag­re­sy­viu už­ra­šy­mu už­mu­šiau jo­se net min­tį apie ar­tis­tės kar­je­rą.

Ne­ži­nau. Ko­dėl aš nu­ta­riau bū­ti ar­tis­tu? Ir­gi ne­ži­nau. Ga­liu tik spė­lio­ti, fan­ta­zuo­ti.

Nep­ri­si­me­nu, kad aš ka­da nors bū­čiau sva­jo­jęs tap­ti tur­tin­gu. Nep­ri­si­me­nu, kad kam nors bū­čiau pa­vy­dė­jęs gra­žių rū­bų, bran­gių ba­tų, ko nors la­bai ma­te­ria­laus, ap­čiuo­pia­mo, pa­sve­ria­mo, įkai­no­ja­mo, per­ka­mo ar par­duo­da­mo.

Mes daug me­tų, nuo pat vai­kys­tės, kiek pri­si­me­nu, bu­vom nuo­mi­nin­kai. Pas Val­čiu­kus, ne­to­li baž­ny­čios, pas Ta­vo­rie­nę Ma­lū­no gat­vėj, pas Vi­soc­kie­nę Kel­mės cent­re, pas Ke­rė­žius vie­noj tur­gaus pu­sėj, pas Be­reš­ną – ki­toj tur­gaus pu­sėj, pas Vals­kie­nę – dar ki­toj tur­gaus pu­sė­je.

Bu­vo tė­ve­lis pa­si­sta­tęs ne­di­de­lį me­di­nį na­mu­ką pa­čiam cent­re, ša­lia pa­što, kur da­bar po­li­ci­ja, bet... neil­gai mes ten gy­ve­nom. Ta­me na­mu­ke bu­vo daug džiaugs­mo ir daug aša­rų. Tė­vai bu­vo jau­ni. Ma­ma dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rių, Tė­ve­lis – tris­de­šimt ket­ve­rių. Man ta­da bu­vo sep­ty­ne­ri. Ėjau į ant­rą kla­sę. Se­suo Onu­tė – ne­se­niai gi­mu­si.

Ma­ma priim­da­vo gy­ven­ti nuo­mi­nin­kus. Bu­vo to­kių, ku­rie ne tik gy­ve­no, bet Ma­ma dar jiems ir pie­tus ruoš­da­vo.

At­si­me­nu vie­ną to­kį – la­bai iš­si­čius­ti­jęs, vi­sa­da su kos­tiu­mu, su šlip­su, sto­ras ir ne­žmo­niš­kai mand­ras. Ma­tyt, kaž­koks vir­ši­nin­kas bu­vo. Nei jo var­do, nei pa­var­dės ne­pri­si­me­nu. O gal nie­kas ir ne­ži­no­jo. Kai jis pa­si­ro­dy­da­vo kie­me, Ma­ma sa­ky­da­vo: „O, mū­sų Fruk­tas pa­rei­na“ ir sku­bė­da­vo deng­ti sta­lą.

Štai ki­to nuo­mi­nin­ko ir var­dą, ir pa­var­dę, ir jį pa­tį la­bai ge­rai pri­si­me­nu. Vla­das Ka­mins­kas. La­bai ge­ras. Tu­rė­jo mo­to­cik­lą. Ve­žio­da­vo ma­ne, ma­no ge­riau­sią drau­gą Al­bi­nu­ką. Ma­ne bu­vo nu­si­ve­žęs pas sa­vo tė­vus į Ty­tu­vė­nus. Ten bu­vo dvi la­bai gra­žios jo se­se­rys. Aš jas abi iš­kart įsi­my­lė­jau iš pir­mo žvilgs­nio.

Ka­mins­kai tu­rė­jo val­tį eže­re. Pri­si­me­nu, mes, ko­kie trys ar ke­tu­ri vai­kai vie­ni iš­plau­kėm į eže­rą. Pa­ki­lo aud­ra, di­džiu­lės ban­gos ėmė blaš­ky­ti val­tį, o mes eže­ro vi­du­ry.

Iš­si­gan­dę, karšt­li­giš­kai ban­dom kaps­ty­tis link kran­to ir... vie­nam irk­luo­to­jui iš ran­kų iš­sprūs­ta irk­las. Vi­si puo­lam gel­bė­ti irk­lo, sie­kiam, su­griū­nam ant vie­no val­ties kraš­to ir val­tis taip pa­svy­ra, kad vi­sų no­sys at­si­du­ria van­de­ny... Dar se­kun­dė ir vi­si ga­lė­jom at­si­dur­ti eže­ro dug­ne.

Ne­ži­nau, koks ste­buk­las iš­gel­bė­jo. At­šo­kom at­gal. Val­tis iš­si­ly­gi­no. Kaž­ku­ris vai­kas pra­dė­jo verk­ti. Irk­las be­vil­tiš­kai to­lo. Sus­tin­gę, ne­ju­dė­da­mi, net žo­džio neiš­tar­da­mi sė­dė­jom su­si­gū­žę ir lei­do­mės ban­gų ir val­ties ne­ša­mi link kran­to.

Dau­giau į eže­rą aš ne­bep­lau­kiau.

Dar pri­si­me­nu vie­ną nuo­mi­nin­kę, ku­rią va­di­nom Pie­ni­nin­ke. Ma­tyt, ji dir­bo pie­ni­nėj. Kai na­muo­se bū­da­vo ba­lius, aš mie­go­da­vau tam kam­ba­rė­ly, kur ji gy­ve­no. Tai bu­vo nuo­mi­nin­kų kam­ba­rys. Ja­me gy­ve­no vi­si nuo­mi­nin­kai pa­kai­tom.

Pri­si­me­nu Pie­ni­nin­kės pa­sa­ko­ji­mą apie pir­mą su­si­ti­ki­mą su ru­sų ka­ri­nin­kais. Pa­ma­tęs dai­lią pa­ne­lę, vie­nas ka­ri­nin­kas jai pa­siū­lė: „Mo­žet za­ku­ri­te?“ Į tai ji at­sa­kė: „spa­si­bo, ja ne ku­ri­ca“.

Vi­si ki­ti pri­si­mi­ni­mai iš to kam­ba­rė­lio ir iš tų lai­kų – tik suau­gu­siems! Daug kas įsi­rė­žė vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui. Daug ko, net ir no­rė­da­mas, ne­ga­liu už­mirš­ti. Bet... ma­tyt vi­so to rei­kė­jo, kad bū­čiau toks, koks esu.

Gy­ve­no ta­me kam­ba­rė­ly­je kaž­ku­rį lai­ką ir du ru­sų ka­ri­nin­kai iš Kel­mė­je sto­vė­ju­sio ru­sų gar­ni­zo­no. Nak­ti­mis jie iš­va­žiuo­da­vo į „ope­ra­ci­jas“, „šu­kuo­da­vo“ ap­lin­ki­nius miš­kus, ieš­ko­da­vo Lie­tu­vos par­ti­za­nų.

Pri­si­me­nu, vie­ną ry­tą su­grį­žo pik­ti, pur­vi­ni, per­var­gę. Pa­sa­ko­jo, kad per va­dų kvai­lu­mą, mė­gin­da­mi miš­ke ap­sup­ti par­ti­za­nų bū­rį, gar­ni­zo­no ka­rei­viai, pa­tys to ne­sup­ras­da­mi, at­si­dū­rė vie­ni prieš ki­tus ir pra­dė­jo vie­ni į ki­tus šau­dy­ti. Kol su­si­gau­dė, kol iš­siaiš­ki­no – pil­nas ve­ži­mas ru­sų ka­rei­vių la­vo­nų. Su tuo ir par­va­žia­vo.

Pri­si­me­nu, jie ma­mos pa­pra­šė mai­šo. Mai­šo ne­tu­rė­jo, tai da­vė jiems di­de­lį pa­gal­vės už­val­ka­lą. Į tą už­val­ka­lą jie su­si­py­lė au­to­ma­to šo­vi­nius. O aš, tų šo­vi­nių pri­si­py­lęs pil­nas ki­še­nes, ne­šda­vau to­kiam vy­res­niam mo­kyk­los drau­gui. Ką jis su tais šo­vi­niais da­rė – ne­ži­nau. Jis man neaiš­ki­no, aš jo ne­klau­si­nė­jau. Ži­nau tik, kad to­kias „ope­ra­ci­jas“ at­li­ki­nė­jau tik­rai ne vie­ną kar­tą.

Kai da­bar pa­gal­vo­ju – juk ga­lė­jau už­trauk­ti ant tė­vų gal­vos bai­sią ne­lai­mę. Ga­lė­jo su­čiup­ti, ga­lė­jo iš­vež­ti. Bet... ta­da, sep­ty­ne­rių ar aš­tuo­ne­rių me­tų nei aš gal­vo­jau, nei aš bi­jo­jau, nei aš su­pra­tau.

Lai­mei, tė­vai ne­ži­no­jo, ru­sai ne­pas­te­bė­jo, o au­to­ma­to šo­vi­niai sa­vo dar­bą tik­rai pa­da­rė. Gal juo­dą, o gal ir šven­tą. Kas ži­no?

Tie ka­ri­nin­kai bu­vo pa­sku­ti­niai mū­sų nuo­mi­nin­kai. Kai Onu­tei suė­jo me­tai ar šiek tiek dau­giau, mū­sų na­muo­se at­si­ra­do dar vie­nas gy­ven­to­jas – ma­no pusb­ro­lis An­ta­nu­kas Sto­nys, tė­ve­lio bro­lio An­ta­no, mi­ru­sio trem­ty­je, sū­nus.

Dė­dė An­ta­nas, ku­rio aš ir ma­tęs ne­bu­vau, tu­rė­jo daug vai­kų. Su pir­mą­ja žmo­na du, kiek aš ži­nau, – An­ta­nu­ką ir Pet­riu­ką, o su ant­rą­ja dar dau­giau – net ne­ži­nau kiek. Aš su tais pusb­ro­liais ir pus­se­se­rėm nie­ka­da ne­bu­vau su­si­ti­kęs.

Dė­dę An­ta­ną iš­trė­mė už tai, kad jis da­ly­va­vo Kel­mės žy­dų su­šau­dy­me. Tė­vai ir gi­mi­nės kal­bė­jo, kad jis ne­šau­dė, tik to­je eg­ze­ku­ci­jo­je da­ly­va­vo kaip sar­gy­bi­nis. Kas ten ži­no? Jei­gu bū­tų bu­vę ir ki­taip – nei ma­no tė­vai, nei ki­ti gi­mi­nės to ne­bū­tų sa­kę. Pa­ga­liau jie ir ne­ži­no­jo tik­ros tei­sy­bės, ta­me koš­ma­re ne­da­ly­va­vo.

Pri­si­me­nu, dė­dė An­ta­nas, kaž­kiek me­tų at­sė­dė­jęs la­ge­ry­je, bu­vo pa­leis­tas, su­grį­žo į Kel­mę. Džiau­gė­si vi­sa gi­mi­nė, dar bu­vo gy­va ma­no ba­ba iš tė­ve­lio pu­sės, Ona Sto­nie­nė. Vi­sa gi­mi­nė su­si­rin­ko,

šven­tė, svei­ki­no lai­min­gai su­grį­žu­sį. Bet... džiau­gė­si neil­gai. Kel­mės žy­dai su­ki­lo, pa­si­pik­ti­no, dė­dę An­ta­ną vėl suė­mė, vėl tei­sė ir vėl iš­trė­mė. Šį kar­tą – am­žiams. Dau­giau jis jau ne­beg­rį­žo. Jo vai­kus iš­si­da­li­jo gi­mi­nai­čiai. Pet­riu­ką pa­siė­mė au­gin­ti te­ta Ja­ry­li­nie­nė, An­ta­nu­ką – ma­no tė­vai.

An­ta­nu­kas pa­dė­jo pri­žiū­rė­ti Onu­tę. Bu­vo pa­va­sa­ris. Ve­ly­kos. Tė­vai išė­jo švęs­ti pas drau­gus, aš pas sa­vo drau­gus ri­den­ti kiau­ši­nių, o An­ta­nu­kas li­ko na­mie su Onu­te, dar lo­vy­tėj gu­lin­čia. Smal­su­mo ve­di­nas įlin­do į tą ru­sų ka­ri­nin­kų kam­ba­riu­ką, o ten ant sta­lo pa­lik­tas ko­vi­nis pis­to­le­tas. Pa­siė­mė, pra­dė­jo kne­bi­nėt ir... šū­vis. Kul­ka iša­rė vi­są An­ta­nu­ko kai­rės ran­kos del­ną ir, pra­lė­ku­si virš Onu­tės lo­vy­tės, įstri­go sie­no­je. Vi­sa as­la pil­na krau­jo.

Sug­rį­žę tė­vai ra­do nu­krau­ja­vu­sį, per­ba­lu­sį, iš­si­gan­du­sį, kaž­ko­kiu sku­du­ru ap­vy­nio­ta ran­ka An­ta­nu­ką ir... šva­riai iš­plau­tas grin­dis. Varg­šas An­ta­nu­kas, ma­tyt, taip bi­jo­jo ma­no tė­vų ba­ri­mo, kad, ne­kreip­da­mas dė­me­sio į žiau­riai su­ža­lo­tos ran­kos skaus­mą, ne­bėg­da­mas pas kai­my­nus pra­šy­ti pa­gal­bos ar kvies­ti dak­ta­rą, pir­miau­sia puo­lė plau­ti pri­kru­vin­tas grin­dis. O ran­ka tik­rai sun­kiai bu­vo su­ža­lo­ta. Ke­li kai­rės ran­kos pirš­tai taip ir li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui su­stin­gę, ne­lanks­to­mi. Kul­ka nu­kir­to kaž­ko­kias saus­gys­les, o mik­ro­chi­rur­gų tais lai­kais, o dar Kel­mė­je, ne­bu­vo.

Po me­tų ar ki­tų An­ta­nu­kas su sa­vo bro­liu Pet­ru pa­li­ko Kel­mę. Iš­va­žia­vo mo­ky­tis ama­to į ama­tų mo­kyk­lą. Dar vė­liau, jau suau­gę vy­rai, pa­trau­kė į Don­ba­są. Dir­bo šach­to­se. Už­si­dir­bo. Pra­si­gy­ve­no. Sug­rį­žo į Lie­tu­vą. Ve­dė. Pet­ras gy­ve­no Kau­ne. An­ta­nas – Jo­na­voj.

Kai aš dir­bau Kau­no dra­mos teat­re, jie su­si­ra­do ma­ne. Tą vie­nin­te­lį kar­tą juos ir ma­čiau. Dau­giau su­si­ti­kę ne­bu­vom. Ne­ma­čiau jų vai­kų – Sto­ny­čių, Sto­nių. Kiek jų? Kur jie? Kas jie?

Šiaip, tai bjau­rūs tie že­mai­čiai. Ne­la­bai gi­mi­niš­ki, ne­la­bai bend­rau­jan­tys. Vi­si kas sau. Čia aš apie sa­ve.

Tė­vams pa­si­li­kus Ka­zachs­ta­ne vie­nin­te­lis man bran­gus ir ar­ti­mas žmo­gus bu­vo Ba­ba, Joa­na Kont­ri­mie­nė. Dar cio­ci­kė Re­mei­kie­nė ir dė­du­kas Re­mei­kis. Su Tė­ve­lio se­se­rim te­ta Juš­kie­ne nie­ka­da ypa­tin­go ry­šio ne­bu­vo. Kaip ir su jos sū­num Va­ciu­ku.

Te­ta­ Ja­ry­li­nie­nė iš­va­žia­vo pa­skui sa­vo vai­kus – Vytuniuką ir Pet­riu­ką į Ka­ra­gan­dą. Tė­ve­lio vy­riau­sio­jo bro­lio Ka­zi­mie­ro gau­sios šei­my­nos, įsi­kū­ru­sios Juodk­ran­tė­je, tuo lai­ku iš­vis ne­pa­ži­no­jau. Su jais su­si­ti­kau kur kas vė­liau, jau stu­den­tau­da­mas.

Tę­si­nys. Bus dau­giau