Mano vaikystės Kelmė (8)

Ma­no vai­kys­tės Kel­mė (8)

Čes­lo­vas STO­NYS

Tik bai­gęs vi­du­ri­nę, ieš­ko­jau dar­bo. Ir jo­kių pa­gal­bų, jo­kių pro­tek­ci­jų, jo­kių už­ta­rė­jų ne­bu­vo. Eik kur no­ri, da­ryk ką no­ri, gy­venk kaip no­ri.

Pir­ma tar­ny­ba – klu­bo-skai­tyk­los ve­dė­jas Ver­pe­noj, ar­ti­miau­siam kai­me ša­lia Kel­mės. Gal priė­mė į to­kias „aukš­tas“ pa­rei­gas dėl to, kad jau bu­vau už­si­re­ko­men­da­vęs, kaip ak­ty­vus sa­vi­veik­li­nin­kas, mo­kyk­loj su­vai­di­nęs Pet­rą K. Bin­kio „At­ža­ly­ne“, pa­skiau Kul­tū­ros na­mų dra­mos bū­re­lio spek­tak­ly­je su­vai­di­nau dar vie­ną ne­men­ką vaid­me­nį, o re­ži­sa­vo Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Ve­ri­kas.

Ma­tyt, jo dė­ka aš ir at­si­dū­riau Ver­pe­noj. Ten man bu­vo pri­sa­ky­ta pa­sta­ty­ti spek­tak­lį. O aš kaip tik vi­sai ne­se­niai bu­vau ma­tęs Kel­mėj gast­ro­li­nį Klai­pė­dos dra­mos teat­ro spek­tak­lį – Ka­zio Sa­jos „Sep­ty­nios ož­ke­nos“ su ge­nia­liu krau­tu­vės ve­dė­jo Bo­ni­fa­co vaid­mens at­li­kė­ju Ba­liu Juš­ke­vi­čium.

Aš rai­čiau­si iš juo­ko spek­tak­lio me­tu, aš kly­kiau iš juo­ko, skai­ty­da­mas tą pje­sę na­mie pas Ba­bą. Aš taip kva­to­jau, kad Ba­ba rim­tai iš­si­gan­do ir nu­bė­gu­si pas kai­my­nus šau­kė­si pa­gal­bos ir sa­kė, kad rei­kia kvies­ti grei­tą­ją, nes Če­siuks pa­blū­do.

Tai­gi, nu­ta­riau, kad aš to­kį vai­di­ni­mą ga­liu pa­sta­tyt ir Ver­pe­noj. Pra­dė­jau ieš­kot ar­tis­tų. Pats sau, ži­no­ma, pa­si­sky­riau Bo­ni­fa­co vaid­me­nį. Kal­bi­nau vie­ną, kal­bi­nau ki­tą – nie­kas ar­tis­tais bū­ti ne­pa­no­rė­jo. Mer­gos mai­vė­si, ki­ke­no, mo­te­riš­kės žiū­rė­jo kaip į ne­visp­ro­tį, ne­la­bai su­pra­to, ko tas pie­men­ga­lys iš jų no­ri.

Kal­bi­nau vie­ną trak­to­ris­tą. Tas ne­su­ti­ko. Ne­beiš­ken­tęs pa­si­skun­džiau apy­lin­kės pir­mi­nin­kui. Ki­tą die­ną trak­to­ris­tas ma­ne pa­si­ga­vo, pri­rė­mė prie sie­nos ir la­bai aiš­kia, iš­raiš­kin­ga ru­sų kal­ba iš­dės­tė sa­vo po­žiū­rį ir į ma­ne, ir į vaid­me­nį, ir į teat­rą ap­skri­tai. Po to po­kal­bio su­pra­tau – Ver­pe­noj ar­ti­miau­siu lai­ku teat­ro ne­bus!

Kas man be­li­ko? At­sė­dė­ti klu­be – skai­tyk­lo­je dar­bo va­lan­das ir ke­liau­ti na­mo. Ry­te į dar­bą ir va­ka­re iš dar­bo ei­da­vau pės­čias. Ke­lio gal po­ra ki­lo­met­rų. Ry­te vi­sa­da ei­da­vau per ka­pi­nes. Skai­ty­da­vau už­ra­šus ant pa­mink­lų, kar­tais priei­da­vau ar­čiau prie nau­jai at­si­ra­du­sio ka­po ir skai­ty­da­vau grau­džius ir liūd­nus už­ra­šus ant vai­ni­kų juos­tų, ap­žiūri­nė­da­vau pa­mink­luo­se įdė­tas nuo­trau­kas. O va­ka­re, jau su­te­mus, per ka­pi­nes ne­bei­da­vau.

Ei­da­vau ke­liu ša­lia ka­pi­nių. Ir prieš akis su­sto­da­vo vi­si pa­mink­lai, vi­si vai­ni­kai, vi­si už­ra­šai ir vi­sos nuo­trau­kos. Ir taip kiek­vie­ną die­ną. Ry­te smal­sus ir drą­sus. Va­ka­re – pil­nos kel­nės bai­mės. Vie­ną nak­tį grįž­tant ke­liu stai­ga nuo ka­pi­nių pa­si­gir­do kaž­koks krau­pus gar­sas – lyg tai krio­ki­mas, lyg tai šniokš­ti­mas, kaž­kas tik­rai ne­žmo­giš­ka, gal­vo­ju – baig­ta, vai­de­na­si, kaž­kas iš ka­pų pri­si­kė­lė. Su­si­gū­žiau ir nė krust, nei pir­myn eit, nei at­gal bėgt. Lau­kiu kas bus. Nie­ko. Ty­la. Pa­ke­liu gal­vą, pa­si­žiū­riu – ogi ten pa­lei ka­pi­nių kraš­tą ark­lys žo­lę peš­da­mas su­prunkš­tė.

Klu­bo – skai­tyk­los ve­dė­ju bu­vau neil­gai. Ke­lis kar­tus apy­lin­kės pir­mi­nin­kas ve­žė­si ma­ne kar­tu su juo, kaip jis sa­ky­da­vo: „Va­žiuo­jam, ve­dė­jau, pas mu­ži­kus sa­ma­go­no bač­kų šau­dyt“.

Nu­va­žia­vus ir įė­jus į tro­bą pir­mas sa­ki­nys bū­da­vo: „Nu, ko­lū­kie­ti, kur bra­vo­rą lai­kai, kur sa­ma­go­no bač­kos?“ Ir dar apy­lin­kės pir­mi­nin­kas bū­ti­nai iš­si­trauk­da­vo pis­to­le­tą, kaip įro­dy­mą, jog at­va­žia­vo čia ne šiaip sau juo­kus krės­ti, o su la­bai rim­tais ke­ti­ni­mais.

Ko­lū­kie­tis, ži­no­ma, muš­da­vo­si į krū­ti­nę kad, sau­gok Die­ve, nie­ka­da gy­ve­ni­me sa­ma­go­no nė­ra va­ręs, o jei­gu ir su­ras­tų ko­kį la­šą, tai čia tik sau ir to­kiam bran­giam sve­čiui kaip pir­mi­nin­kas ir jo drau­gas, at­seit čia aš, tas bran­gus sve­čias. Ir so­din­da­vo prie sta­lo, ir at­si­ras­da­vo kum­pių, deš­rų, to, dar apy­lin­kės pir­mi­nin­ko ne­su­nai­kin­to sa­ma­go­no bu­te­lis. Ir vy­nio­da­vo­si ap­link pir­mi­nin­ką ir gas­pa­do­rius, ir gas­pa­di­nė, kad tik sve­čias ne­bū­tų toks pik­tas, kad tik sve­čiams vis­kas bū­tų ge­rai ir ma­lo­nu.

Kai jau ge­ro­kai ap­ma­ži­nę ko­lū­kie­čio sa­ma­go­no at­sar­gas kil­da­vom na­mo, pir­mi­nin­kui, „kad bran­gūs sve­te­liai nei­šalk­tų ir kad troš­ku­lį tu­rė­tų kuo nu­ra­min­ti“, įdė­da­vo ke­lio­nei ge­rą ter­bą vi­so­kių gė­ry­bių.

Vie­nos to­kios „an­ti­sa­ma­go­ni­nės“ ak­ci­jos me­tu, jau ge­ro­kai įkai­tęs gas­pa­do­rius ap­ka­bi­no ma­ne ir la­bai rim­tai pra­dė­jo pra­šy­ti:

„Ve­dė­jau, gal ga­lė­tum ma­no mer­gi­kei Kel­mėj ko­kį dar­bu­ką su­ras­ti. Pri­ža­dėk, ve­dė­jau. At­si­ly­gin­siu, sko­lin­gas ne­bū­siu. Kur čia da­bar vi­dur­nak­tį trenk­sies. Pa­si­lik. Bo­ba lo­vą pa­klos. Duk­rą at­siųsiu – pa­ta­lą su­šil­dys. Tik būk ge­ras, pa­dėk jai iš to pra­keik­to kol­cho­zo pa­bėg­ti.“

Ne­pa­si­li­kau. Iš­va­žia­vau. Nie­ko ne­pri­ža­dė­jau. O ir ką ga­lė­jau pri­ža­dė­ti, kai aš pa­ts, sep­ty­nio­li­kos me­tų vai­kė­zas, tu­rė­jau vėl ieš­ko­tis dar­bo, nes ma­no ve­dė­ja­vi­mo die­nos, dar ge­rai net ne­pra­si­dė­ju­sios, taip ir pa­si­bai­gė.

Bet kaip žmo­nės, su­va­ry­ti į so­vie­ti­nius kol­cho­zus tu­rė­jo jaus­tis, kad net sa­vo duk­ras, sa­vo žmo­nas bu­vo pa­si­ren­gę bet kam pa­sko­lin­ti, kad tik ga­lė­tų iš to kol­cho­zi­nio pra­ga­ro iš­trūk­ti.

Pa­na­šių sce­nų esu ma­tęs, pa­na­šių is­to­ri­jų esu gir­dė­jęs dar ir anks­čiau, kai man bu­vo ko­kie sep­ty­ne­ri ar aš­tuo­ne­ri me­tai. Ta­da ma­no Tė­ve­lis dir­bo Kel­mės ma­lū­ne. Ru­sų val­džia iš ūki­nin­kų, dar ne­su­va­ry­tų į kol­cho­zus, ati­mi­nė­jo grū­dus. Kad kaip nors iš­si­gel­bė­tų, kai­mie­čiai gud­ra­vo – ma­siš­kai vež­da­vo grū­dus į ma­lū­ną, mal­da­vo mil­tams ir taip mė­gin­da­vo pa­si­lik­ti sau tai, ką pri­va­lė­jo ati­duo­ti „iš­va­duo­to­jams“. Mil­tų ar iš­kep­tos duo­nos rek­vi­zuo­ti dar ne­bu­vo su­gal­vo­ję.

Prie ma­lū­no su­si­grūs­da­vo be­ga­li­nės ei­lės ve­ži­mų. Žmo­nės lauk­da­vo iš­ti­som sa­vai­tėm. Kad įsi­teik­tų ma­lū­ni­nin­kams, kad apei­tų ei­lę, kad grei­čiau su­si­mal­tų, ūki­nin­kai ve­žė vis­ką: la­ši­nius, deš­ras, sa­ma­go­ną, duk­ras... taip, taip, ir duk­ras... ne vi­si, ži­no­ma. Nie­ka­da ne­bū­na – vi­si, vi­sur, vi­sa­da. Bet nie­ka­da ne­bū­na ir taip, kad nie­ka­da ko nors ir kaip nors ne­bū­tų. Vi­sa­da vis­ko bū­na. Net ir Lie­tu­vo­je.

O ką jau kal­bė­ti apie po­ka­rio me­tus. Su­maiš­ties, di­džiau­sio he­roiz­mo ir di­džiau­sių niek­šy­bių, iš­da­vys­čių laik­me­tį. Da­bar vi­si gud­rūs po­strin­gau­ti. Gud­rūs teis­ti ir smerk­ti.

O ta­da? Dvi­de­šimt me­tų bu­vo Lie­tu­vos vals­ty­bė. Bu­vo tur­tin­gų, bu­vo ir bied­nų. Bu­vo pa­ten­kin­tų, bu­vo ir ne­pa­ten­kin­tų. Bu­vo Sme­to­na, bu­vo ir ke­tu­ri ko­mu­na­rai.

Iš pra­džių ne­li­ko ke­tu­rių ko­mu­na­rų, pa­skiau ne­be­li­ko ir An­ta­no Sme­to­nos. Bet li­ko Snieč­kus, li­ko Pa­lec­kis. Lie­tu­vą už­gro­bė ru­sai, už­gro­bė so­vie­tai. Vie­niems ta die­na ta­po di­džiau­sia gy­ve­ni­mo šven­te, ki­tiems – klai­kiau­sia tra­ge­di­ja. Vie­niems gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo, ki­tiems – pa­si­bai­gė. Ru­sus iš­vi­jo vo­kie­čiai. Vie­niems gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo, ki­tiems – pa­si­bai­gė. Po to vėl ru­sai iš­vi­jo vo­kie­čius. Ir vėl. Vie­niems gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo, ki­tiems – pa­si­bai­gė.

Bu­vo par­ti­za­nai ir bu­vo stri­bai. Bu­vo au­kos ir bu­vo bu­de­liai. Ir bu­vo dau­gy­bė iš­si­gan­du­sių žmo­nių. Su­si­gū­žu­sių, dre­ban­čių, vis­ko ir vi­sų bi­jan­čių. Sle­pian­čių sa­vo nuo­mo­nę, sa­vo praei­tį, sa­vo gi­mi­nys­tės ry­šius. Kad tik iš­gy­ven­tų. Vie­nus su­šau­dė, nu­kan­ki­no, ka­lė­ji­muo­se su­pū­dė. Ki­tus iš­trė­mė pas bal­tas meš­kas. Vi­sus li­ku­sius už­da­rė į pa­tį di­džiau­sią ka­da nors že­mė­je eg­zis­ta­vu­sį la­ge­rį. So­cia­lis­ti­nį la­ge­rį! O la­ge­ry­je, kaip ir bet ko­kiam ki­tam la­ge­ry­je, tvar­ka pa­na­ši. Iš pra­džių sve­ti­mi pri­žiū­rė­to­jai, pa­skiau sve­ti­mus kei­tė sa­vi, iš­si­tar­na­vę, pa­ti­ki­mi, dar žiau­res­ni už sve­ti­mus.

At­si­ra­do ir pri­žiū­rė­to­jų vir­ši­nin­kų, ir vir­ši­nin­kų vir­ši­nin­kų, ir taip iki pat aukš­čiau­sių­jų. O kiek­vie­nam pri­žiū­rė­to­jui rei­kia pa­dė­jė­jo, vir­ši­nin­kui – pa­va­duo­to­jo, o jiems vi­siems – at­si­da­vu­sių, iš­ti­ki­mų pa­lai­žū­nų. Ir to­kių at­si­ra­do. Sa­vų, lie­tu­vių. Ir kon­kur­sų skelbt ne­rei­kė­jo. Vi­si en­tu­zias­tai, sa­va­no­riai. Vi­si gra­žūs, rau­do­ni.

Ne­be­rei­kė­jo Lie­tu­vai nei gel­to­nos, nei ža­lios spal­vos. Jei­gu vie­nas ki­tas ne­no­rė­jo ar ne­su­ge­bė­jo „skais­čiai rau­do­nu žie­du su­žy­dėt“, o vaikš­čio­jo kaž­koks ne­svei­kai pa­gel­tęs ar pa­ža­lia­vęs – diag­no­zė bū­da­vo vie­na – li­go­nis. Jei­gu pa­vo­jin­gas – į psi­chiat­ri­nę, jei­gu ne­la­bai – įdė­miai ste­bė­da­vo, sek­da­vo, akių ne­nu­leis­da­vo, už la­ge­rio tvo­ros nie­kur neiš­leis­da­vo.

Tie, ku­rie no­rė­da­vo, bet ne­su­ge­bė­da­vo kaip rei­kiant pa­raus­ti, ar­ba ma­ny­da­vo, kad yra rau­do­ni, bet tie ki­ti, dar la­biau už juos rau­do­nes­ni, to ne­pas­te­bi, su­si­vy­nio­da­vo į rau­do­ną sku­du­rą, vė­lia­va va­di­na­mą, ir ta­da jaus­da­vo­si vi­sai ne­blo­gai. O jei­gu to­kį nie­ka­dė­ją koks ne­svei­kai pa­gel­tęs ar pa­ža­lia­vęs laz­dą pa­čiu­pęs im­da­vo tal­žy­ti šo­nus, tas, kiek tu­ri svei­ka­tos (o svei­ka­tos to­kie vi­si tu­rė­jo, ge­rai še­ria­mi bu­vo) rėk­da­vo:

– Rau­do­ną vė­lia­vą mu­ša!

Iš­ra­din­ga sis­te­ma bu­vo. Dur­nių į psi­chiat­ri­nes ne­gul­dė. Gul­dė pro­tin­gus. Tau­ta ši­tą so­vie­tų sis­te­mą la­bai grei­tai per­pra­to. Ir vie­na tau­tos da­lis la­bai grei­tai ir la­bai sėk­min­gai ap­si­me­tė dur­niais, o tiems, ku­rie Die­vo bu­vo ap­do­va­no­ti dur­nu­mu, ir ap­si­me­ti­nė­ti ne­rei­kė­jo. To­kie šven­tai ti­kė­jo ko­mu­niz­mo per­ga­le, lau­kė jos ir, anot Ny­čės: „Ži­no­da­mi var­dan ko, ga­lė­jo iš­kęs­ti bet ko­kį kaip“.

Ne­tu­rė­jo nuo­sa­vo bu­to, bet la­bai no­rė­jo tu­rė­ti ir ti­kė­jo, kad prie ko­mu­niz­mo tu­rės. Ne­tu­rė­jo au­to­mo­bi­lio, bet la­bai no­rė­jo tu­rė­ti ir ti­kė­jo, kad prie ko­mu­niz­mo tu­rės. Ne­tu­rė­jo ža­lių žir­ne­lių, ka­vos, ma­jo­ne­zo, džin­sų, net šik­puo­džio sa­vo ma­žam vai­ke­liui, bet ti­kė­jo, kad prie ko­mu­niz­mo ir žir­ne­lių, ir ka­vos, ir ma­jo­ne­zo, ir džin­sus, ir net šik­puo­dį tik­rai tu­rės. To­dėl ir ken­tė, ir ty­lė­jo, ir į par­ti­ją sto­jo, ir su­si­rin­ki­muo­se plo­jo: „var­dan tos, rau­do­nos Lie­tu­vos tė­vy­nės“.

Lie­tu­vo­je, kaip ir bet ku­rio­je ki­to­je ša­ly­je, vi­sais lai­kais, prie bet ko­kių val­do­vų ir san­tvar­kų bu­vo ir tik­rų dur­nių, ir dur­nių – ap­si­me­tė­lių. O kad tai tie­sa, liu­di­ja ir liau­dies iš­min­tis, jos po­sa­kiai:

„Ar tu tik­rai dur­nius, ar tik dur­nium ap­si­me­ti?“ ar­ba „Mand­ras dur­nius“.

Ap­si­me­tė­liai – „mand­rūs dur­niai“ – vi­sa­da gy­ve­no ge­rai. Tik­rie­ji, nuo­šir­die­ji, vi­sa­da var­go. Bent jau ma­te­ria­li­ne pra­sme. Ver­ta įsi­klau­sy­ti į a. a.  A. M. Bra­zaus­ko pa­sa­ky­mą dar Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je apie bu­vu­sius so­vie­tų Lie­tu­vos ko­mu­nis­tus:

„Lie­tu­vo­je bu­vo gal tik ko­kie trys pro­cen­tai tik­rų ko­mu­nis­tų, o vi­si ki­ti šiaip“. Ci­ta­ta pa­gal rai­dę gal nė­ra vi­sai tiks­li, bet pa­gal „dū­chą“ (ra­šy­ti žo­dį „dva­sią“ ši­tam kon­teks­te ne­ky­la ran­ka) ab­so­liu­čiai tiks­li. At­seit, de­vy­nias­de­šimt sep­ty­ni pro­cen­tai so­vie­ti­nės Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų bu­vo ap­si­me­tę ko­mu­nis­tais, bu­vo mand­ri dur­niai. Ta pra­sme, kad bu­vo to­kie gud­rūs, jog sa­vo pro­tą mo­kė­jo pa­slėp­ti.

Dėl to ir bu­vo mand­ri. Dėl to ne juos už­da­ri­nė­jo psi­chiat­ri­nė­se, o jie pa­tys tuos „pro­tin­guo­sius“, ku­rie ne­mo­kė­jo, o daž­niau­siai ne­no­rė­jo dur­niais ap­si­mes­ti, grū­do į psi­chuš­kes.

Pas­kel­bus Nep­rik­lau­so­my­bę tie mand­rie­ji dur­niais ap­si­me­tė dar kar­tą. Puo­lė vaiz­duo­ti ir iki šiol vaiz­duo­ja pa­trio­tus, ra­šo me­mua­ri­nes kny­gas, kur pa­sa­ko­ja, „kaip jie dir­bo Lie­tu­vai“, kaip jie ko­vo­jo už lie­tu­viš­ką žo­dį, kaip puo­se­lė­jo ir gy­nė lie­tu­viš­ką kul­tū­rą. Trum­pai sa­kant, pa­si­kei­tus si­tua­ci­jai vėl „dur­nių vo­lio­ja“. Net A. Snieč­kų, vos ne pu­sę Lie­tu­vos iš­trė­mu­sį, šven­tuo­ju pa­da­rė. Mi­nė­ji­mus, kon­fe­ren­ci­jas jo gar­bei ir at­mi­ni­mui ren­gia. Jei­gu ne Snieč­kus, aiš­ki­na jie, Lie­tu­vo­je ru­sų bū­tų tiek pat, o gal ir dau­giau, ne­gu Lat­vi­jo­je. Ir nie­kas net ne­pra­si­žio­ja, kad su­ru­sė­jęs lie­tu­vis šim­tą kar­tų bai­ses­nis už ru­są. O to­kių su­ru­sė­ju­sių lie­tu­vių Lie­tu­voj šian­dien kur kas dau­giau, ne­gu tik­rų ru­sų Lat­vi­joj ir Es­ti­joj kar­tu su­dė­jus.

Ir tie „liet­rus­kiai“ kur kas bai­ses­ni už tuos pri­mi­ty­vius, bu­kus ir iki gra­bo len­tos iš­ti­ki­mus ko­mu­niz­mo idė­jai vi­sa­me pa­sau­ly­je bu­ro­ke­vi­čius, jar­ma­la­vi­čius ir jų pa­se­kė­jus. Tie bent aiš­kūs ir skaid­rūs. Tie kaip bu­vo su­si­vy­nio­ję į tą rau­do­ną sku­du­rą, taip ir li­ko. O „gud­ro­čiai“ stai­giai iš­si­vy­nio­jo iš rau­do­no­sios, du treč­da­lius nu­kir­po, pri­si­siu­vo ga­ba­lą ža­lios, ga­ba­lą gel­to­nos ir aki­mirks­niu per­si­vy­nio­ję į tris­pal­vę vėl ta­po pa­trio­tais, mo­ky­to­jais, ved­liais. Ir vėl pir­mi. Pre­zi­den­tū­roj, Sei­me, Vy­riau­sy­bėj, rei­tin­guo­se, t. y., tik­rų­jų, nuo­šir­džių­jų dur­nių gal­vo­se. Net Baž­ny­čioj pir­mi. Kle­bo­nai to­kius prie Baž­ny­čios du­rų pa­si­tin­ka. To­kie stai­ga pri­si­mi­nė kaip sa­vo šei­mo­se švęs­da­vo Ka­lė­das, kaip šli­ži­kus val­gė, kaip Lie­tu­vą my­lė­jo.

Lie­tu­vą my­lė­ti ap­si­mo­ka! Ir tol my­lė­ti, kol ap­si­mo­ka. O kai ne­beap­si­mo­kės, tai ir ne­be­my­lės. „Kuo ne­nau­din­giau, tuo pui­kiau“.

Koks be­pro­tis ga­lė­jo taip pa­sa­ky­ti? Ros­ta­nas – jo pa­var­dė. Mū­sų gud­ro­čiai taip ne­ma­no. Jie drau­gau­ja su tais, ku­rie nau­din­gi, my­li tuos, ku­rie nau­din­gi ir obuo­liau­ti ei­na su tais, ku­rie nau­din­gi. O iš ne­nau­din­go ko­kia nau­da? Jo­kios.

Du pa­grin­di­niai šių die­nų gud­ro­čių prin­ci­pai: „Kas man iš to?“ ir „Aš nė prie ko“.

Vi­sa­da kal­ti tik tik­ri dur­niai ir tik­ri iš­min­čiai. Ir su vie­nais, ir su ki­tais su­si­tvar­ky­ti, nu­ra­min­ti ne­sun­ku. Iš­min­tin­guo­sius – į dur­ny­nus, į ka­lė­ji­mus, į ka­pi­nes. Vi­sus ki­tus – gra­žiom kal­bom, vi­lio­jan­čiais pa­ža­dais, švie­sios ir lai­min­gos atei­ties vi­zi­ja.

Taip gy­ve­nam, taip ir gy­ven­sim. Kol pa­tys neiš­si­gy­dy­sim nuo sa­vo dur­nu­mo. Kol ti­kė­sim ap­si­me­tė­liais. Kol pa­tys bū­da­mi re­gin­tys ved­liais rink­si­mės ak­luo­sius.

Ma­no dur­nu­mo is­to­ri­ja pra­si­dė­jo la­bai se­niai. Ma­no iš­gi­ji­mo,ma­no pra­re­gė­ji­mo is­to­ri­ja tę­sė­si la­bai il­gai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

1972 m.