Metas vienyti Lietuvos ir Latvijos ateitį

Me­tas vie­ny­ti Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos atei­tį

Ar­vy­das Juo­zai­tis

Ge­res­nių kai­my­nų vie­ni ki­tiems, nei lat­viai lie­tu­viams ar lie­tu­viai lat­viams, re­tai bū­na. Ta­čiau vi­du­ti­nio lie­tu­vio po­žiū­ris į Lat­vi­ją toks, tar­si lat­vių vi­sai ne­bū­tų. Pa­gal­vo­ki­me ir pri­si­min­ki­me: XX am­žiaus pra­džio­je pu­sės Lie­tu­vos sig­na­ta­rų li­ki­mai bu­vo glau­džiau­siai su­si­ję su Lat­vi­ja-Jel­ga­va (Mi­ta­va), Lie­po­ja (Li­ba­va), Ry­ga. Ir vė­liau, ne­prik­lau­so­my­bę įtvir­ti­nant, kas bu­vo ge­riau­si mū­sų bro­liai? Ži­no­ma, lat­viai. Net lat­vių po­li­ti­nis eli­tas, kad ir sun­kiai, bet pa­lan­kiau­siai mums „iš­spren­dė Pa­lan­gos klau­si­mą“– ga­vo­me ko­ne pu­sę da­bar mums pri­klau­san­čio pa­jū­rio.

Lat­vius pa­mi­lau dar vai­kys­tė­je. Ma­nau, kad šį jaus­mą iš­gy­ve­nę dau­ge­lis lie­tu­vių. Vos au­sis pa­lie­tė jų kal­ba, be­mat su­čiur­le­no ki­tas, pa­ke­lian­tis ir mū­sų kal­bą bal­sas. Ak, pri­si­me­nu (jaus­mas li­kęs!), tai juk mes pa­tys, tik ki­to­kie! Kaip įdo­mu! Pla­tė­jan­ti, ak­me­nin­gą upės sie­tu­vą pri­me­nan­ti kal­ba, au­sis ir sie­lą me­du­mi te­pan­ti kal­ba. Ir kar­tu nuo­sta­ba: ko­dėl mū­sų ne­mo­ko pra­bil­ti lie­tu­vių kal­bos se­sės kal­ba mo­kyk­lo­se?

Šiuo me­tu ga­li­ma iš­mok­ti ir „pa­šmacī­bas“ bū­du, kaip sa­ko lat­viai, in­ter­ne­tu bent pu­sę me­tų kas­dien klau­san­tis LR-1, tai yra „Lat­vi­jas ra­dio viens“, bent po pen­kio­li­ka mi­nu­čių kas­dien. Įsi­ki­šai į au­sis au­si­nu­kus tro­lei­bu­se ar au­to­bu­se – ir tu jau Lat­vi­jo­je. Ar­ba kas ant­rą va­ka­rą žiū­rė­ti jų „Pa­narā­ma“, užuo­t žiū­rė­ję mū­sų, – vis­kas išeis tik į nau­dą.

Da­bar juk keis­ta ir net – svei­kai pa­žvel­gus – ne­pa­ken­čia­ma pa­dė­tis: su­si­ti­kę kal­ba­mės ru­siš­kai ar­ba, kas dar keis­čiau, bai­sin­ga, vos gy­va ang­lų kal­ba. Net min­čių pa­do­riai vie­nas ki­tam pa­sa­ky­ti ne­mo­ka­me. O ga­lė­tu­me ir be ver­tė­jo su­si­kal­bė­ti. Tai taip, bro­ly­čiai, gy­ve­na­me vie­ni ki­tus at­stum­da­mi al­kū­nė­mis. At­su­kę nu­ga­ras. Lat­viai dar dai­ro­si per pe­tį, o mes net su­si­kūp­ri­nę neat­si­su­ka­me.

Ži­no­ma, Len­ki­ja pa­da­rė vis­ką, kad XX am­žiaus pir­mojo­je pu­sė­je Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos suar­tė­ji­mas neį­vyk­tų. Pa­sek­mės net šian­dien iš­li­kusios Ry­gos cent­re, iš ku­rio iš­va­žiuo­da­mas Vil­niaus kryp­ti­mi ma­tai Kau­ņą, tai yra Kau­no kryp­tį. Lie­tu­vos sos­ti­nės sos­ti­nė ke­lio ženk­luo­se lat­vių sos­ti­nė­je iš­tvė­rė ir pir­mą­ją ne­prik­lau­so­my­bę, ir Mask­vos ko­mu­nis­ti­nį re­ži­mą, ir per­si­ri­to į XXI am­žių. Tai taip liu­di­ja­mas mū­sų „ar­tu­mas“, tai yra, ne­leis­ti­nas ak­lu­mas. Ir jau ko­ne šim­tą me­tų.

Nuo 2020 me­tų vi­sos Lat­vi­jos vi­du­ri­nio­sios vals­ty­bi­nės mo­kyk­los ir gim­na­zi­jos per­ve­da­mos į mo­ky­mą vals­ty­bi­ne lat­vių kal­ba. Ar kas nors Lie­tu­vo­je apie tai rim­tai pra­bi­lo? Paa­na­li­za­vo LRT, kas vyks­ta čia pat, gi­mi­nė­je gen­ty­je? Ar pa­lai­kė lat­vius mū­sų Sei­mas? Gal ko­kį men­ką Sei­mo pa­reiš­ki­mą, pa­lai­kan­tį lat­vių Saei­mą, priė­mė? Jei­gu priė­mė, ne­gir­dė­ti jo. O juk lat­viai gelbs­ti­si, juos bai­sin­gai už­si­puo­lė Mask­va, ska­tin­da­ma ru­sų bend­ruo­me­nę.

Ne, mums neį­do­mu. Mes juk pa­tys nu­ta­rė­me nu­skęs­ti „tri­jo­se len­kiš­ko­se raidėse”. Bū­tų juo­kin­ga, jei­gu ne grau­du. Juk trys rai­dės sa­vi­gar­bos ne­nu­ram­dys, ga­li nu­tik­ti prie­šin­gai – įaud­rin­ti, nes jos tik pa­ro­dys, kad dar­ko­ma tik­ra len­kų kal­ba, ir aist­ros už­virs iš nau­jo. Juk bus ir vėl įžeis­ta kal­ba, ku­rią įspau­dus į lū­pas Vil­ni­jos žmo­nėms jie bu­vo pa­suk­ti vei­du į Var­šu­vą. Už­bur­tas ra­tas. Rei­kia vyk­dy­ti Kons­ti­tu­ci­ją: vals­ty­bi­nė kal­ba – lie­tu­vių. Ar­gi mū­sų knyg­ne­šiai tam pur­vą ir si­bi­rus bri­do, kad da­bar iš kal­bos, vos iš mir­ties iš­plėš­tos, taip ty­čio­tu­mė­mės? Juk kal­ba Lie­tu­vo­je – vals­ty­bės sie­na. Kaip ir Lat­vi­jo­je – sie­na.

Kad nors koks žings­nis bū­tų ženg­tas (vals­ty­bi­niu ly­giu) suar­ti­nant in­for­ma­ci­nes erd­ves. At­si­per­ka­me vė­lia­vų pa­kė­li­mu ir him­nų su­gie­do­ji­mu. Vis­kas. Nei kul­tū­ros ata­šė mū­sų am­ba­sa­do­je Ry­go­je, nei LRT in­for­ma­ci­nės po­li­ti­kos (apie kor­punk­tą Ry­go­je net sva­jo­ti bai­su!) Tai trun­ka tris­de­šimt me­tų. Va­di­na­si, tai neat­si­tik­ti­na, ir ne vien LRT ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus rei­ka­las. Tai sis­te­mi­nio lat­vių ig­no­ra­vi­mo po­li­ti­kos vai­siai. Jei­gu ne Arū­nas Vai­ku­tis, ku­ris vi­sam gy­ve­ni­mui at­si­sė­do ma­žy­čia­me kam­ba­rė­ly­je Lat­vi­jos ra­di­ju­je (LR1), mes net ne­gir­dė­tu­me nė bal­so iš Ry­gos.

Tu­rė­jau vil­ties, kad Sei­mo rin­ki­mus lai­mė­jus Vals­tie­čiams-ža­lie­siems įvyks bent men­kų pa­lan­kių po­ky­čių – neį­vy­ko. Ir mes to­liau vie­ni­ši sken­di­me Va­ka­rų-Ry­tų pa­fron­tės zo­no­je. O lat­viai? Tie­sa, jie bent jau na­cio­na­li­nio trans­liuo­to­jo (LTV-1) ko­res­pon­den­tų punk­tą Vil­niu­je se­no­kai įkū­rę. Ži­nios iš Lie­tu­vos yra ko­ne kas­die­nis Lat­vi­jos ži­niask­lai­dos rei­ka­las. Jie ge­riau ži­no, kas pas mus vyks­ta. O mums ne­rū­pi net stra­te­gi­nis Ry­gos uos­tas. Kiek bū­tu­me ga­lė­ję kar­tu su lat­viais nu­veik­ti ja­me, koo­pe­ruo­da­mie­si.

Nei­dea­li­zuo­ju lat­vių, ma­tau jų bū­do sa­vy­bių, ku­rios ne itin sim­pa­tiš­kos. Bet jos la­bai pa­na­šios į mū­siš­kes, kai lai­ko­me sa­ve ko­ne Eu­ro­pos bam­ba.

Iš­va­da vis dėl­to tu­ri bū­ti tik vie­na: ne­ga­li­ma il­giau gy­ven­ti ne­si­mo­kant vie­ni ki­tų kal­bos, ne­ga­li­ma gy­ven­ti be kas­die­ni­nio bend­ra­vi­mo tarp Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos sei­mų. Ne­ga­li­me il­giau gy­ven­ti ne­ma­tant ir ne­gir­dint Lat­vi­jos bent ete­rio ban­go­mis – per ra­di­ją ir TV.