Mokesčiai – tikri, garantijos – miražas!

Mo­kes­čiai – tik­ri, ga­ran­ti­jos – mi­ra­žas!

Rū­ta VAI­­NIE­­NĖ

Tarp­tau­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos Lie­tu­vai tu­ri daug prie­kaiš­tų dėl per di­de­lio dar­bo pa­ja­mų ap­mo­kes­ti­ni­mo. Ne­pai­sy­da­ma nuo­la­ti­nio baks­no­ji­mo, val­džia nu­spren­dė šią Lie­tu­vos bė­dą dar pa­gi­lin­ti, ga­lu­ti­nai „įsod­rin­da­ma“ as­me­nis, vyk­dan­čius in­di­vi­dua­lią veik­lą.

Šiuo me­tu 15 pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tis ir 9 pro­cen­tų svei­ka­tos drau­di­mo įmo­kos tai­ko­mos ko­ne vi­soms be išim­ties veik­loms. Net vers­lo liu­di­ji­mo mi­ni­ma­li „kai­na“ ap­skai­čiuo­ta, re­mian­tis GPM nuo mi­ni­ma­lios al­gos. Tik so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kos įvai­rioms pa­ja­moms yra skai­čiuo­ja­mos skir­tin­gai.

Pir­mas rim­tas žings­nis, su­vie­no­di­nant „Sod­ros“ įmo­kas, bu­vo ženg­tas prieš aš­tuo­ne­rius me­tus. Ta­da nak­ti­nė mo­kes­čių re­for­ma iš­pro­vo­ka­vo mi­tin­gą ir riau­šes prie Sei­mo. Da­lis priim­tų spren­di­mų bu­vo at­šauk­ti, o val­džia ap­si­rū­pi­no van­dens pa­tran­ko­mis. Nau­jo­ji nak­ti­nė re­for­ma praė­jo ty­liai, taip at­ver­da­ma ke­lius mak­si­ma­liam vi­sų pa­ja­mų ap­mo­kes­ti­ni­mui.

Kuo ydin­ga ši vi­suo­ti­nio „įsod­ri­ni­mo“ kryp­tis? Pir­ma, ji blo­ga jau vien dėl to, kad ju­da­ma link mo­kes­čių naš­tos, ku­ri yra tie­siog gro­buo­niš­ka – 55 pro­cen­tai. In­di­vi­dua­lios veik­los at­ve­ju, kai nu­sta­ty­ti rei­ka­la­vi­mai su­mo­kė­ti mo­kes­čius nuo mi­ni­ma­lios al­gos, ši naš­ta ga­li bū­ti ir di­des­nė. Kal­bant apie mo­kes­čius, jų ydin­gu­mas au­ga geo­met­ri­ne pro­gre­si­ja, au­gant mo­kes­čių dy­džiui.

Tai­gi, jau pra­dė­tas ir nuo­sek­liai tę­sia­mas in­di­vi­dua­lia veik­la už­sii­man­čių as­me­nų „įsod­ri­ni­mas“ šiems as­me­nims nu­sta­to tik įmo­kas, ta­čiau to­li gra­žu neuž­tik­ri­na ga­ran­ti­jų. Mat vi­sas „Sod­ros“ ga­ran­ti­jų ir iš­mo­kų me­cha­niz­mas įsi­jun­gia tik ta­da, kai įmo­kos mo­ka­mos re­gu­lia­riai ir kai jos yra tam tik­ro dy­džio.

Pa­vyz­džiui, kad mo­kė­da­mas li­gos drau­di­mo įmo­kas as­muo įgy­tų tei­sę gau­ti li­gos pa­šal­pą, jis tu­ri mo­kė­ti įmo­kas kas mė­ne­sį, bent tris mė­ne­sius iš ei­lės. Jo įmo­ka tu­ri bū­ti ne ma­žes­nė nei nuo mi­ni­ma­lios al­gos, ne­pai­sant, ar jis ga­vo tiek pa­ja­mų, ar ap­skri­tai ne­ga­vo nie­ko. Jei pa­da­ro­ma bent mė­ne­sio per­trau­ka – ir vėl pa­sa­ka nuo pra­džių.

Kad as­muo gau­tų „Sod­ros“ se­nat­vės pen­si­ją, jis tu­ri bū­ti su­kau­pęs 30 me­tų so­cia­li­nio drau­di­mo sta­žą. Vie­ne­ri me­tai as­me­nims su in­di­vi­dua­lia veik­la pa­gal pa­žy­mą už­skai­to­mi tik ta­da, jei jis gau­na ne ma­žiau nei tri­jų mi­ni­ma­lių al­gų dy­džio pa­ja­mas per mė­ne­sį, ir taip – kiek­vie­ną mė­ne­sį (kai pa­si­rink­tas 30 pro­c. są­nau­dų mi­nu­sa­vi­mas). Pa­gal dar­bo san­ty­kius pa­kan­ka vie­nos MMA, o štai in­di­vi­dua­lio­je veik­lo­je tam tik­rais at­ve­jais jų rei­kia dau­giau nei tri­jų.

Kai „Sod­ra“ at­siun­čia in­for­ma­ci­nį pra­ne­ši­mą apie nau­ją įmo­kų mo­kė­ji­mo tvar­ką, ji neiš­var­di­ja vi­sų są­ly­gų, ku­rios tu­ri bū­ti iš­pil­dy­tos, kad pra­dė­tų ga­lio­ti so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos. Ga­li bū­ti, kad žmo­gus tik išė­jęs į pen­si­ją su­ži­nos, kad vi­sas įmo­kas mo­kė­jo vel­tui.

Tas są­ly­gas iš­pil­dy­ti in­di­vi­dua­liai be­si­ver­čian­tiems as­me­nims su­dė­tin­ga, nes jų pa­ja­mos yra pir­ma, ne­re­gu­lia­rios, ant­ra, ne­vie­no­do dy­džio. „Sod­ra“ šį fak­tą ig­no­ruo­ja, ir to­kiu bū­du vi­sa sis­te­ma vei­kia tik vie­na kryp­ti­mi: su­mo­ka­mos įmo­kos, o so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos lie­ka tik ore pa­ki­bę pa­ža­dai. Kal­ban­tys apie vie­no­dą vi­sų pa­ja­mų ap­mo­kes­ti­ni­mą ig­no­ruo­ja fak­tą, kad in­di­vi­dua­lia veik­la už­sii­man­tiems as­me­nims per­ne­lyg daž­nai su­si­da­ro ši „Sod­ros“ įmo­kų ir ga­ran­ti­jų asi­met­ri­ja.

O žmo­nės tai ži­no. Jie ne­bė­jo prie Sei­mo, van­dens pa­tran­kų ne­pri­rei­kė. Bet žmo­nės vis dar tu­ri ko­jas, ir jo­mis bal­suo­ja emig­ruo­da­mi – nuo per di­de­lės mo­kes­čių naš­tos ir nuo iliu­zi­nių so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų mi­ra­žų.