Naujausios
Padėkoti nevėlu ir po 50-ies metų
„Šiaulių kraštas“ ir vėl tapo gražaus susitikimo liudininku. Laikraščio skaitytoja Zita Vaizbergienė, perskaičiusi apie kraštotyrininką Vytautą Mažeiką, susigraudino. Beveik prieš 50 metų Telšių mokykloje jis su žmona Danute ją, vargstančią mergaitę, gelbėjo nuo bado ir skurdo. 58-erių moteris džiaugėsi galėjusi dabar padėkoti.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Vargo nuo vaikystės
Į redakciją iš namų Užventyje (Kelmės rajonas) atskubėjusi Z. Vaizbergienė dalijosi nelengvo gyvenimo istorija. Ji augo Telšiuose, penkių vaikų šeimoje. Tėvas smarkiai gėrė, motina irgi nevengė taurelės. Nebuvo ką valgyti, kuo rengtis.
Zita, tuomet dar Žukaitė, pusmečiui su broliu ir sese liko darželyje, niekam jų nereikėjo. Mergaitė jaunesniąja sese ir broliu rūpinosi pati. Nuo ketvirtos klasės sunkiai dirbo, žiūrėjo svetimus vaikus, valė šaligatvius. Gavusi tris rublius už dieną, nusivesdavo brolius ir seses į valgyklą.
Mokykloje brolis rūbais vilkėdavo iki pietų, parlėkdavo namo, nusivilkdavo, tuomet Zita tais pačiais apsivilkusi eidavo į mokyklą.
Mergaitę rengė ir maitino
Zita mokėsi Telšių 3-iojoje vidurinėje mokykloje. Ji pamena, kad vaikai buvę labai draugiški, bet mokytojai rašydavę mažesnius pažymius, nors pamokas kartais tekdavo ruošti daržinėje.
Dešimt metų toje pačioje mokykloje direktoriaus pavaduotoju dirbo šiaulietis V. Mažeika, jis buvo atsakingas ir už vaikus iš probleminių šeimų. Jo žmona Danutė ten dėstė biologiją, taip pat gelbėjo likimo nuskriaustus vaikus.
„Pradinėje klasėje atėjo V. Mažeika, išsivedė kartu su žmona į parduotuvę, nupirko kepurę, batus, – ašarų nesulaikė moteris, – bet neilgai aš juos turėjau, nes tėvai pragėrė.“
Po to Mažeikos ją maitindavo kone kasdien. Pirmą kartą į savo nuomojamą geltoną namą nusivedė už rankos, parodė, kur padėta sumuštinių, bandelių, obuolių. Paskui, kad vaikai nesišaipytų, Zitą siųsdavo iš ten atnešti knygučių ar sąsiuvinių, kad kartu ir pavalgytų.
Mažeikos atstojo tėvus
Moteris prisiminė, kaip D. Mažeikienė jai rišo kailinę kepurę – taip norėjo pabučiuoti kaip mamą, bet nedrįso. Visada norėjo būti panaši į ją.
„O V. Mažeikos - didelės rudos akys, pilnos gailesčio, užuojautos, švelnumo. Aš tokia patenkinta. Glaudžiuosi prie jų, įsikimbu vienam ir kitam į ranką. Čia mano tėtis ir mama. Yra ir daugiau vaikų aplinkui, bet aš nekreipiu dėmesio“, – vaikystę prisimena moteris.
Ji pasakojo, kaip pradinėje klasėje viena mokytoja trenkė jai antausį už neva pavogtus spalvotus pieštukus. Mergaitė mokytojai trenkė atgal ir nubėgo pas V. Mažeiką pasiskųsti. Po to niekas jos nelietė ir nekaltino vagystėmis vien dėl netvarkingos šeimos šešėlio.
Kartą mokytoja paliko Zitą po pamokų, o ši nualpo, sakė, jog nusilpo nepavalgiusi. V. Mažeika iškvietęs jai greitąją pagalbą.
Moterį išmokė gerumo
„Stengiausi iš jų gautą gerumą perduoti kitiems. Tik jų dėka aš dabar tokia“, – įsitikinusi moteris.
Po aštuntos klasės Zita išvažiavo į Raseinių profesinę mokyklą, sutiko ten savo būsimą vyrą ir ištekėjusi apsigyveno Užventyje.
Moters tėvai mirė. Ji turi sūnų, o savo dukrą palaidojo, kai jai buvo šešeri.
Ketverius metus ji vis pasiimdavo namo panašaus likimo keturis vaikus iš globos namų, tačiau jų keliai išsiskyrė.
Apie pagalbą – kukliai
Z. Vaizbergienė iš redakcijos nuvyko pas Mažeikas. Buto duris atvėrė jos mylima biologijos mokytoja Danutė.
Iš karto puolė viena kitai į glėbį. Mokytoja jos išties neužmiršusi.
„Jeigu ne jūs, nežinau, kaip būčiau išgyvenusi“, – dėkojo Zita.
„Aš niekuo ten nepadėjau“, – kuklinosi D. Mažeikienė.
Prie stalo nesiliovė kalbos apie mokyklą, šiandienos rūpesčius.
D. Mažeikienė prasitarė, kad neseniai gatvėje pastebėjo šąlančią mergaitę. Sužinojusi, kad ji našlaitė, neturi šiltesnių drabužių, pasikvietė į savo namus. Davė jai drabužių, knygų, susidraugavo.
V. Mažeika su užventiške susitiko grįžęs iš bibliotekos. Jis „Šiaulių kraštui“ sakė menkai prisimenantis šią istoriją, tačiau džiaugėsi moters apsilankymu.
Pasakojo, kad mokykloje anuomet buvo tūkstantis vaikų, iš kurių 10-15 buvo neprižiūrimi tėvų.
V. Mažeika apie savo rūpinimąsi nuskriaustaisiais nedaugžodžiavo, tik pasakė: „Visada būdavo, kad vieni žmonės praeina pro šalį, o kiti stengiasi kaip nors padėti.“
Jono TAMULIO nuotr.
PADĖKA: Zita Vaizbergienė sakė, kad Vytautas ir Danutė Mažeikos ne tik ją gelbėjo, bet ir įkvėpė gerumui.
SUSITIKIMAS: Po 43-ejų metų Zita Vaizbergienė (dešinėje) galėjo vėl apkabinti buvusią biologijos mokytoją Danutę Mažeikienę.
PAGALBA: Vytautas Mažeika sakė, kad mokykloje pagalbos reikėjo ne vienam vaikui.
