Paminėtas kraštotyrininko Jono Krivicko 90 metų jubiliejus

MUMS RA­ŠO

Pa­mi­nė­tas kraš­to­ty­ri­nin­ko Jo­no Kri­vic­ko 90 me­tų ju­bi­lie­jus

Ko­vo 16 die­ną mo­ky­to­jui, kraš­to­ty­ri­nin­kui, gi­dui, mu­zie­ji­nin­kui Jo­nui Kri­vic­kui bū­tų su­ka­kę 90 me­tų. Šia pro­ga Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je pri­sta­ty­ta pa­ro­da „Jo­no Kri­vic­ko odi­sė­ja“. Apie ži­no­mo mo­ky­to­jo gy­ve­ni­mo ke­lią ga­li­ma su­ži­no­ti iš jo bu­vu­sių mo­ki­nių, straips­nių laik­raš­ty­je, per­skai­tę pa­ties Jo­no Kri­vic­ko pa­ra­šy­tą kny­gą „Prask­rie­jo kaip vė­jas“. Vi­sas šis ra­šy­ti­nis pa­li­ki­mas yra sau­go­mas Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos Jo­no Kri­vic­ko mu­zie­ju­je.

Nuo 1967 me­tų Jo­nas Kri­vic­kas mo­ky­to­ja­vo Ju­liaus Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, mo­kyk­los is­to­ri­jos mu­zie­ju­je rin­ko ir tvar­kė me­džia­gą, eks­po­na­tus, jo žo­džiais ta­riant, „pa­skęs­ta mu­zie­jaus veik­lo­je“. 2011 me­tų spa­lio 15 die­ną gim­na­zi­jos mu­zie­jui su­teik­tas Jo­no Kri­vic­ko var­das.

Tai bu­vo mo­ky­to­jas iš pa­šau­ki­mo, pri­si­me­na jo mo­ki­niai. Ne kar­tą jis yra sa­kęs, jog nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo pa­si­rin­kęs ne kar­je­rą, o sun­kų, bet pra­smin­gą lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jo dar­bą. Pui­kus da­ly­ko iš­ma­ny­mas, gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, hu­mo­ro jaus­mas – tai da­rė mo­ky­to­jo pa­mo­kas ne­pa­kar­to­ja­mas, įdo­mias, įsi­me­nan­čias.

„Dėl ko la­biau­siai džiau­giuo­si? Kai bet ku­ria­me Lie­tu­vos kam­pe­ly­je su­tin­ku sa­vo bu­vu­sių mo­ki­nių ir jie dar la­bai „ne­kei­kia“, kad per ma­žai iš­mo­kiau ar ne­bu­vau bai­sus „kir­vis“. Ži­no­ma, bū­na vis­ko. Štai dėl ko kan­ki­na abe­jo­nės, ar aš mo­ku taip dirb­ti, kad su­ge­bė­čiau mo­ki­niui duo­ti kuo dau­giau. Ma­no ma­ny­mu, lie­tu­viš­ka mo­kyk­la tu­ri la­bai daug ko ge­ro ir nė­ra rei­ka­lo kaž­ko ieš­ko­ti už­sie­ny­je. Ne taip jau ten vis­kas ge­rai“, – yra sa­kęs mo­ky­to­jas.

J. Kri­vic­kas kū­rė ei­les, kup­le­tus, pui­kiai pie­šė, tu­rė­jo įtai­gaus pa­sa­ko­to­jo ta­len­tą. Ta­čiau šis Mo­ky­to­jas nie­ka­da ne­lai­kė sa­vęs kū­rė­ju, bu­vo kuk­lus. Vi­sur esan­tis, bė­gan­tis, sku­ban­tis ir su­spė­jan­tis, ne­si­skun­džian­tis, ne­de­juo­jan­tis (ne­bent, kad vie­nu me­tu vyks­ta ke­li ren­gi­niai).

As­me­niš­kai ne­pa­ži­no­ju­siam Jo­no Kri­vic­ko po ke­lio­li­kos mi­nu­čių, pra­leis­tų var­tant jo gau­sios biog­ra­fi­jos fak­tų rin­ki­nius, tam­pa aiš­ku, jog tai iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė, ypa­tin­gų su­ge­bė­ji­mų ir cha­rak­te­rio žmo­gus. Vie­na­me as­me­ny­je de­ra pro­fe­si­nės am­bi­ci­jos, at­kak­lu­mas, ži­nių sie­kis, iš­ti­ki­my­bė po­mė­giams, tiks­lams ir žmo­giš­ku­mui.

Šis žmo­gus bu­vo iš­skir­ti­nis sa­vo pro­fe­si­jos pra­smin­gu­mo ir reikš­mės, dar­bo me­to­dų su­vo­ki­mu, be­tar­piš­ku bend­ra­vi­mu su mo­ki­niais ir ko­le­go­mis. Tai kraš­to­ty­ri­nin­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, ke­liau­to­jas ir gi­das.

Ri­ta MAR­GE­VI­ČIE­NĖ, Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos Jo­no Kri­vic­ko mu­zie­jaus va­do­vė

Straips­ny­je pa­nau­do­tos min­tys iš lei­di­nio „O ma­no odi­sė­ja kaip ne­si­bai­gia, taip ne­si­bai­gia...“ (2011), skir­to Jo­nui Kri­vic­kui.

Gim­na­zi­jos nuo­tr.

Jo­nas Kri­vic­kas bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė, mo­ky­to­jas iš pa­šau­ki­mo.