Pilietinis aktyvumas Sąjūdžio laikotarpiu ir šiandien

Pi­lie­ti­nis ak­ty­vu­mas Są­jū­džio lai­ko­tar­piu ir šian­dien

Vi­li­ja Pu­ro­nai­tė-Kir­lie­nė

My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to stu­den­tė

Pi­lie­ti­nis ak­ty­vu­mas ga­li bū­ti su­pran­ta­mas skir­tin­gai. Tai pri­klau­so nuo dau­ge­lio fak­to­rių ir ap­lin­ky­bių. Ta­čiau ker­ti­niai pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ak­me­nys (da­ly­va­vi­mas rin­ki­muo­se, mi­tin­guo­se, bū­ri­ma­sis į or­ga­ni­za­ci­jas) iš­lie­ka tie pa­tys.

Są­jū­džio lai­ko­tar­piu pi­lie­tiš­kai ak­ty­vūs žmo­nės iš­ve­dė Lie­tu­vą į lais­vę. Nors tuo­me­ti­nė san­tvar­ka ver­tė bi­jo­ti val­džios per­se­kio­ji­mo, įka­li­ni­mo, trė­mi­mų ar „gy­dy­mo“ psi­chiat­ri­nė­je li­go­ni­nė­je, ta­čiau pi­lie­ti­nis ak­ty­vu­mas nu­ga­lė­jo to me­to bai­mes, vie­ni­jo žmo­nes, ve­dė juos kil­naus tiks­lo link.

Žmo­nės, net ir ži­no­da­mi, kad jei ne­si­že­mins tuo­me­ti­nei val­džiai, jiems grės rep­re­si­jos, men­ki­ni­mas ir per­se­kio­ji­mai, vis ­tiek rin­ko­si sa­vo dva­sios lais­vę. Ats­to­va­vo sa­vo įsi­ti­ki­nimams. Pi­lie­ti­nis ak­ty­vu­mas ska­ti­no žmo­nes jung­tis į or­ga­ni­za­ci­jas, sto­ti į par­ti­jas, pai­sy­ti jų ideo­lo­gi­jos, da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se. Vi­sa tai bu­vo aki­vaiz­dus pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo įro­dy­mas.

Rin­ki­mai. Tai bu­vo ir yra la­bai svar­bus mo­men­tas lais­vos Lie­tu­vos gy­ve­ni­me. Žmo­nės ren­ka­si sau val­džią. Val­džią to­kią, ko­kios jie no­ri. Pa­tys. Nie­kas jiems nie­ko ne­pri­me­ta ir ne­lie­pia už kaž­ką bal­suo­ti. Są­jū­džio lai­ko­tar­piu mi­tin­gais, pi­ke­tais, krau­jo pra­lie­ji­mu Lie­tu­vos pi­lie­čiai sie­kė, kad lais­vos Lie­tu­vos val­džią rink­tųsi pa­tys ir jaus­tų­si sa­vo ša­lies šei­mi­nin­kais. Ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas rin­ki­muo­se Są­jū­džio lai­ko­tar­piu, žmo­nių są­mo­nin­gu­mas, mo­ra­li­nės ver­ty­bės, pa­gar­ba sa­vo tau­tai ir jos did­vy­riams, bei sa­vo va­lios iš­sa­ky­mas bal­suo­jant lė­mė tai, kad šian­dien Lie­tu­va yra lais­va.

Žmo­nės bu­vo vie­nin­gi, drą­sūs, pai­san­tys ne tik sa­vo, bet ir Vals­ty­bės in­te­re­sų. Lais­vę kiek­vie­nas su­pran­ta skir­tin­gai. Vie­ni žmo­nės ti­kė­jo, kad lais­vė, tai sta­bi­lus gy­ve­ni­mas, kur kei­čia­si tik vals­ty­bės sta­tu­sas. Tiems, ku­rie lai­kė­si to­kios po­zi­ci­jos, tik­ra­sis lais­vės vei­das ta­po tik­ru iš­šū­kiu. Pa­sie­kus iš­sva­jo­tą lais­vę pi­lie­čių ak­ty­vu­mas ėmė ma­žė­ti...

Nors, pa­sak po­li­to­lo­gų, žmo­nės ir bu­vo pa­si­ruo­šę ne­prik­lau­so­my­bei, ta­čiau su­si­dū­rę su rea­ly­be pa­ma­tė la­bai di­de­lius po­ky­čius, ku­riems ne­bu­vo pa­si­ruo­šę. Ko­lū­kių griū­tis, žmo­nių pa­si­ju­ti­mas ne­sau­giais neuž­tik­rin­tais ry­to­ju­mi lė­mė po­li­ti­nio ak­ty­vu­mo ma­žė­ji­mą. Žmo­nės, ypač vy­res­nės kar­tos at­sto­vai, ne­mo­kė­da­mi ki­taip gy­ven­ti, ne­pri­si­tai­kė prie nau­jo gy­ve­ni­mo, sun­kiai priė­mė nau­jo­ves, o ypač ko­lū­kių griū­tį.

Ko­lū­kiai aso­ci­ja­vo­si su už­tik­rin­tu ry­to­ju­mi, dar­bu ir sta­bi­lio­mis pa­ja­mo­mis. San­tau­pų nu­ver­tė­ji­mas, ne­ži­no­ji­mas ką to­liau da­ry­ti ir ne­su­lau­ki­mas jo­kių pa­siū­ly­mų iš val­džios, lė­mė žmo­nių ne­pa­si­ti­kė­ji­mą val­džia. Lė­mė ir pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ma­žė­ji­mą, apa­tiš­ką po­žiū­rį į rin­ki­mus, nu­si­vy­li­mą val­džia.

Žmo­nės ne­bu­vo nu­si­tei­kę prieš lais­vę, at­virkš­čiai, džiau­gė­si ja ir ją la­bai pa­lai­kė. Ta­čiau ne­mo­kė­ji­mas nau­do­tis lais­ve ir se­nų ste­reo­ti­pų lai­ky­ma­sis to­li­no žmo­nes nuo da­ly­va­vi­mo vals­ty­bės gy­ve­ni­me. Da­rė apa­tiš­kais. Nu­si­vy­lu­siais. Nuo­lat lau­kian­čiais, kad „val­džia kaž­ką pa­da­rys“ (kaip ta­ry­bi­niais lai­kais). Ne­no­rin­čiais da­ly­vau­ti sa­vo lais­vos vals­ty­bės kū­ri­me, lais­vės puo­se­lė­ji­me.

Ne­no­ras PA­TIEMS rink­tis sa­vo vals­ty­bės val­džią. Ne­da­ly­va­vi­mas rin­ki­muo­se. At­mes­ti­nas po­žiū­ris į ne taip se­niai, tik prieš 30 metų, Są­jū­džio lai­ko­tar­piu pi­lie­ti­niu ak­ty­vu­mu ir krau­ju iš­ko­vo­tą lais­vę, pa­da­rė da­lį žmo­nių abe­jin­gais vals­ty­bės pi­lie­čiais: ne­si­ren­kan­čiais sa­vo val­džios, ne­da­ly­vau­jan­čiais rin­ki­muo­se, vos pa­ju­tus pa­vo­jų – bė­gan­čiais iš ša­lies. Kaž­ko lau­kian­čiais. Kaž­ko be­si­ti­kin­čiais. Daug kuo ne­pa­ten­kin­tais. Emig­ruo­jan­čiais. Nei­ni­cia­ty­viais. Su­sis­kal­džiu­siais. Sus­ve­ti­mė­ju­siais. Lie­tu­vos ir sa­vo la­bui nie­ko ne­da­ran­čiais...

Šian­dien, kai ro­dos gy­ve­ni­mas ki­toks, ki­ta san­tvar­ka, bi­jo­ma bū­ti pi­lie­tiš­kai ak­ty­viais. Bai­su darb­da­viui pa­si­prie­šin­ti, apa­tiš­kai žiū­ri­ma į rin­ki­mus, o pa­ju­tę grės­mę as­me­ni­nei ge­ro­vei žmo­nės emig­ruo­ja ieš­ko­da­mi leng­vo ir sau­gaus gy­ve­ni­mo sve­tur. Daž­nas iš mū­sų pa­si­jun­ta silp­nas prieš to me­to dva­sios mil­ži­nus – Žmo­nes, pa­pras­tus vals­ty­bės pi­lie­čius – ska­ti­nu­sius pi­lie­ti­nį ak­ty­vu­mą, ir iš­ve­du­sius Lie­tu­vą į lais­vę. Am­ži­nin­kai neuž­mirš šių be­bai­mių ko­vo­to­jų, neuž­mirš jų vie­ny­bės su­si­tel­ki­mo ir pa­lai­ky­mo vie­niems ki­tų. Neuž­mirš­ki­me ir mes. Neuž­mirš­ki­me, kad ne tam iš­ko­vo­ta lais­vė, kad rei­kė­tų bėg­ti iš sa­vo ša­lies.

Bū­ki­me pi­lie­tiš­kai ak­ty­vūs. Vie­nin­gi. Rin­ki­mės val­džią pa­tys. Tam, kad Są­jū­džio lai­ko­tar­piu pi­lie­ti­niu ak­ty­vu­mu Lie­tu­va iš­ves­ta į lais­vę tap­tų bran­gia ir my­li­ma Tė­vy­ne mums ir atei­nan­čioms kar­toms. „Lie­tu­va bran­gia“, kaip pa­sa­ky­tų Mai­ro­nis ir ki­ti Lie­tu­vos mil­ži­nai. Ti­kė­ki­me, kad tie švie­sie­ji dva­sios mil­ži­nai ste­bi mus iš ana­pus ir ži­no, kad Lie­tu­va bu­vo yra ir bus lais­va, tvir­ta, vie­nin­ga, su pa­čių Lie­tu­vos pi­lie­čių iš­si­rink­ta val­džia ir su­si­kur­ta vals­ty­bės ge­ro­ve.