Naujausios
Pirmoji gimnazistų laida laukia susitikimo po 70 metų
85-erių Viktoras Bartkus prieš 66 metus baigė Grinkiškio gimnaziją (dabar Radviliškio rajono Grinkiškio Jono Poderio vidurinė mokykla). „Mūsų gretos retėja, ar besulauksime jubiliejinio klasės susitikimo po 70 metų?..“ – nuogąstavo ponas Viktoras. Tačiau prisiminti savo mokyklą yra ir kita proga – šiemet ji švenčia 75-metį.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Paskutinis skambutis – karo nusiaubtame Grinkiškyje
Prieš 66-erius metus vieną gegužės rytą karo audrų nusiaubtoje Grinkiškio gimnazijos teritorijoje nuaidėjęs varinis varpelis pašaukė abiturientų klasę į paskutinę pamoką.
Grinkiškio gimnazija 1948-ųjų vasarą išleido pirmąją abiturientų laidą – 33 jaunuolius, tarp kurių buvo ir dėl karo pavėlavusių laiku baigti mokslus.
Po kelių dienų moksleiviai patyrė pirmąją netektį. Po pirmojo egzamino – lietuvių kalbos ir literatūros – nebesulaukė į konsultaciją ateinančių trijų mokslo draugų: Benono Blužo, Genės Tvaronaitės ir Bronės Poškaitės. Jie prekinių vagonų sąstatu jau bildėjo neaprėpiamais Rusijos laukais į nežinią.
„Kitą dieną buvo nepaprastai sunku praverti gimnazijos duris, įeiti į klasę, pamatyti dar žado neatgavusius klasės draugus, mokytojus. Prireikė laiko, kol atsigavome ir galėjome susikaupti egzaminams“, – prisimena V. Bartkus.
Turėjo įvykti įspūdingas brandos atestatų įteikimo aktas, juk tai – pirmoji abiturientų laida karo nusiaubto valsčiaus istorijoje. Atvyko daug svarbių asmenų, gimnazistai išgirdo daug kalbų ir linkėjimų, partijos pašlovinimo, pagyrų mokytojų triūsui kuriant gimnaziją... Tik nė žodžio apie Joną Poderį, kurio pastangomis ir rūpesčiu 1943-iųjų rudenį buvo atidaryta progimnazija, vėliau tapusi gimnazija.
Pasuko skirtingais keliais
„Liepos pradžioje gavus atestatus, reikėjo nedelsiant apsispręsti, kur studijuoti. Menka informacija apie aukštosiose mokyklose suteikiamas profesijas nelabai padėjo kaimo vaikams apsispręsti, tačiau reikėjo“, – sako ponas Viktoras.
Vieni pasirinko medicinos studijas, kiti – farmacijos, treti – technikos ir žemės ūkio mokslus, dar kiti nusprendė tapti mokytojais.
Henrika Germanavičiūtė, Albertas Vitkus, Petras Klusas tapo pripažintais medikais. Akmens meistras Jonas Valeška kūrė Maironio monumentą Kaune, Adomo Mickevičiaus – Vilniuje, iškalė Kryžkalnio ansamblį ir daug kitų darbų. Pranas Skačkauskas 25 metus dirbo „Lietkelprojekte“. Jo vadovaujami šiauliečiai suprojektavo ne vieną kelią, viaduką, tiltą.
Ne visiems buvo lemta jaunystėje peržengti aukštųjų mokyklų slenkstį. Pasirinkusieji mokytojo kelią, kvalifikacijas turėjo įgyti dirbdami. Vargingose kaimo mokyklėlėse mokydami vaikus skaityti ir rašyti, skiepydami darbštumą, pareigingumą, pasitikėjimą savo jėgomis.
Tarp pasirinkusiųjų mokytojo kelią – ir V. Bartkus, ilgus metus dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau dirbęs Švietimo skyriuje inspektoriumi.
Įsimintini klasės susitikimai
Atsisveikindami su gimnazija, moksleiviai pasižadėjo nepamiršti mokyklinių metų, klasės draugų. Ryšiais su buvusiais draugais ypač rūpinosi ilgametis klasės seniūnas Steponas Meškauskas. Jis vis primindavo, kad reikia susitikti, pasikalbėti, pasidžiaugti, kartais ir skausmo ašarą nubraukti. Įdomiai, gyvai praeidavo susitikimai.
„Įsimintinas klasės draugų susitikimas įvyko po 40 metų – 1988-ųjų vasarą. Tomis dienomis, kai šviesiausi mūsų tautos atstovai visam pasauliui priminė, kad Lietuva nori eiti nauju keliu. Klasėje po tiek metų pasklido Vinco Kudirkos sukurto himno melodija. Daugelio akyse sublizgo ašaros“, – lyg vakar įvykusį susitikimą mena V. Bartkus.
Šis susitikimas nebuvo paskutinis. Klasės draugai vis susibėgdavo.
Laikas išretino gretas
Negailestingas laikas išretino ir vis sparčiau retina klasę. Neramiai sudunksi ne vieno širdis, kai ateina žinia apie mokslo draugų netektį.
Pirmoji žinia apie netektį visus sukrėtė 1950-ųjų žiemą, kai okupantų kulkos pervėrė partizanų keliu pasukusią Sibiro tremtinę Stefą Martišiūtę.
Bėgant metams amžinybėn iškeliavo pusė klasės draugų. Prieš ketverius metus mirė ir klasės susitikimų organizatorius S. Meškauskas.
„Šuoliais prabėgs ketveri metai, ir 2018-aisiais mūsų Alma Mater minės pirmosios abiturientų laidos septyniasdešimtmetį. Laukiame tos dienos, ir ne vieno širdyje dilgteli mintis, ar sulauksime“, – sako Viktoras.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PROGA: Iki klasės susitikimo po 70 metų dar ketveri metai, bet Viktoras Bartkus sako negalįs laukti, nes negailestingas laikas retina Grinkiškio gimnazijos pirmosios laidos gretas.
Asmeninė nuotr.
SUSITIKIMAS: Įsimintinas klasės draugų susitikimas įvyko po 40 metų – 1988-ųjų vasarą.
