Po­li­ti­nės oli­gar­chi­jos žy­din­tys so­dai

Po­li­ti­nės oli­gar­chi­jos žy­din­tys so­dai

Val­das VA­SI­LIAUS­KAS

Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės be­si­bai­gian­čios epo­chos vie­nas svar­biau­sių („rak­ti­nių“) žo­džių bu­vo „oli­gar­chai“, tiks­liau – „ko­va su oli­gar­chais“. Re­tas neig­tų, kad tai bu­vo tiks­li vals­ty­bės di­džiau­sios blo­gy­bės ir ne­ga­lios diag­no­zė, ku­rią tik pa­tvir­ti­no teis­mą pa­sie­ku­si stam­biau­sia at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės lai­kų po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­la.

Lai­min­gą kles­tin­čių Sei­mo mi­li­jo­nie­rių šei­mą pa­pil­dė Gab­rie­lius Lands­ber­gis, ku­riam pa­dė­jo žmo­na Aus­tė­ja.

EPA-El­tos nuo­tr.

Ta­čiau per pa­tį ko­vos su oli­gar­chais įkarš­tį li­ko neį­ver­tin­tas vie­nas įdo­mus, sta­čiai sim­bo­liš­kas Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos rai­dos įvy­kis: lai­min­gą kles­tin­čių Sei­mo mi­li­jo­nie­rių šei­mą pa­pil­dė Gab­rie­lius Lands­ber­gis.

Ano­kia pir­mie­na mi­li­jo­nie­rius Sei­me, jei­gu po­li­ti­kas dek­la­ruo­ja už­dirb­tus mi­li­jo­nus pri­va­čia­me vers­le dar iki Par­la­men­to. Bet iš sa­vo kuk­lios pa­tir­ties ga­liu duo­ti gal­vą nu­kirs­ti, jog Sei­mo na­riui neį­ma­no­ma pra­lob­ti iš al­gos ir „kan­ce­lia­ri­nių iš­lai­dų“, ku­rias su pikt­džiu­ga skai­čiuo­ja tie, ku­rie ne­ži­no, ką šne­ka, ar­ba mė­gi­na nu­kreip­ti dė­me­sį nuo tik­ro­sios ko­rup­ci­jos.

Pa­ma­tuo­ti po­li­ti­ko skaid­ru­mą, at­spa­ru­mą ko­rup­ci­jai nė­ra su­dė­tin­ga – pa­kak­tų pa­ly­gin­ti Sei­mo na­rio, mi­nist­ro, prem­je­ro, pre­zi­den­to, taip pat tei­sė­jo, aukš­tes­nio­jo pro­ku­ro­ro, po­li­ci­jos ko­mi­sa­ro tur­to dek­la­ra­ci­jas ka­den­ci­jos pra­džio­je ir pa­bai­go­je (ži­no­ma, neiš­veng­tu­me įpras­tų gud­ra­vi­mų ir su­kty­bių, slaps­tant tur­tą sve­ti­mais var­dais ir mo­kes­čių „ro­juo­se“, pi­ni­gų plo­vi­mu ir fik­ty­viais san­do­riais, bet tai jau bū­tų Mo­kes­čių ins­pek­ci­jos ir Fi­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų tar­ny­bos rū­pes­tis).

Jau­na­jam po­li­ti­kui G.Lands­ber­giui, nė die­nos ne­dir­bu­siam pri­va­čia­me sek­to­riu­je, le­ga­liai pa­vy­ko tai, kas bu­vo neį­kan­da­ma se­nie­siems Lie­tu­vos po­li­ti­kos vil­kams (ku­rie neė­mė pa­sko­lų al­ko­ho­lio dė­žu­tė­se). Nuos­ta­biau­sia, kad tai ma­lo­nus in­te­li­gen­tiš­kas jau­ni­kai­tis pa­da­rė, trin­da­mas opo­zi­ci­jos suo­lą. Kas sa­kė, kad val­dan­čio­ji dau­gu­ma skriau­džia opo­zi­ci­nę ma­žu­mą? Ar­ba kad jau­ni­mas Lie­tu­vo­je ne­tu­ri atei­ties?

Opo­zi­ci­jos neo­fi­cia­lus ly­de­ris sa­vo pra­tur­tė­ji­mui ir šei­mos ge­ro­vės su­kles­tė­ji­mui tar­nau­jant Lie­tu­vai tu­ri ne­pa­nei­gia­mą ali­bi – pa­čią dr. Aus­tė­ją Lands­ber­gie­nę, žy­mią edu­ko­lo­gę ir vers­li­nin­kę. Bet už­dirb­ti mi­li­jo­nus Lie­tu­vo­je iš švie­ti­mo – ne ma­žes­nis ste­buk­las, nei pra­lob­ti iš Sei­mo na­rio kan­ce­lia­ri­nių iš­lai­dų. Ne­bent esi ge­ni­jus. Ne­bū­ti­nai po­li­ti­kos ar edu­ko­lo­gi­jos.

Iš tik­rų­jų vers­li­nin­kės A.Lands­ber­gie­nės, su­ra­du­sios spe­ci­fi­nę ni­šą, sėk­mės pa­slap­tis – tri­via­li.

Re­čiau­siai už­duo­da­mas klau­si­mas: ko­kią san­tvar­ką po so­cia­liz­mo žlu­gi­mo mes su­kū­rė­me Lie­tu­vo­je? Be abe­jo, ka­pi­ta­lis­ti­nę. Ta­čiau mo­der­nūs so­cio­lo­gai, taip pat ir lie­tu­vių (pro­fe­so­rius Ze­no­nas Nor­kus ir kt.), prie­šin­gai mark­siz­mui-le­ni­niz­mui, ski­ria dau­ge­lį ka­pi­ta­liz­mo at­mai­nų.

Vie­na jų – po­li­ti­nis ka­pi­ta­liz­mas, pa­gal vi­sus po­žy­mius įsi­ga­lė­jęs Lie­tu­vo­je: silp­na ko­rum­puo­ta po­li­ti­nė val­džia, vers­lo mo­no­po­li­jos ir oli­go­po­li­jos, lais­vą rin­ką ir kon­ku­ren­ci­ją pa­kei­tu­si nuo­žmi vers­lo ryk­lių ko­va dėl pri­vi­le­gi­jų ir ne­skaid­rių vie­šų­jų pir­ki­mų, ne­šva­rus kon­ku­ren­tų žlug­dy­mas ir nau­din­gų įsta­ty­mų pra­stū­mi­nė­ji­mas – vi­sas at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės lai­kų lie­tu­viš­kas re­per­tua­ras, ku­rį iš da­lies at­sklei­dė par­la­men­ti­nis po­li­ti­kos ir vers­lo ry­šių ty­ri­mas.

Prie šio na­cio­na­li­nio re­per­tua­ro iš­ta­kų sto­vė­jo pir­ma­sis pa­gal eu­ro­pie­tiš­kus stan­dar­tus su­kur­tos Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros (NMA) va­do­vas Eval­das Či­jaus­kas, ad­mi­nist­ra­vęs SA­PARD pro­gra­mos lė­šas, jau anks­ty­vais 2003 m. iš­ban­dęs vė­liau iš­pli­tu­sias ko­rup­ci­jos sche­mas: skir­ti šim­tus tūks­tan­čių griu­ve­noms, ku­rių sa­vi­nin­kai nie­kad ne­si­ren­gė pra­dė­ti vers­lo; ga­liau­siai NMA di­rek­to­rius įkliu­vo, pa­sky­ręs pa­ra­mą ži­no­mam po­li­ti­kui ir vers­li­nin­kui, ku­ris jo žmo­nai iš­va­ka­rė­se bu­vo su­tei­kęs be­pro­cen­ti­nę pa­sko­lą.

Ta­da dar ne­bu­vo ma­dos aiš­kin­tis, kuo ski­ria­si be­pro­cen­ti­nė pa­sko­la nuo ky­šio, vė­liau jo duk­ra Aus­tė­ja sėk­min­gai ve­dė jau­ną­jį Lands­ber­gį, tad E.Či­jaus­kas, nors ir nu­tver­tas už ran­kos bei triukš­min­gai at­si­sta­ty­di­nęs, ne tik pa­ki­lo „sau­sas“ iš ba­los, bet dar be­maž 15 me­tų, nie­kam neužk­liū­da­mas, sėk­min­gai triū­sė įvai­riuo­se Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos pa­da­li­niuo­se.

2011 m. ap­si­gy­nu­si dak­ta­rės di­ser­ta­ci­ją, A.Či­jaus­kai­tė-Lands­ber­gie­nė iš kar­to įkū­rė di­džiau­sią Bal­ti­jos ša­ly­se iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo tink­lą „Vai­kys­tės so­das“ ir Ka­ra­lie­nės Mor­tos mo­kyk­lą. Net jei­gu E.Či­jaus­kas duk­ros vai­kys­tės so­duo­se ir bū­tų už­ka­sęs, kaip ki­tas žy­mus kon­ser­va­to­rių pro­fe­so­rius Juo­zas Pun­dzius, ke­lis stik­lai­nius, jų bū­tų ne­ga­na jau­nos moks­li­nin­kės per­ga­lin­gam vers­lo skry­džiui, ži­nant, ko­kie iš­skir­ti­niai rei­ka­la­vi­mai ke­lia­mi to­kių įstai­gų pa­tal­poms, jų įren­gi­mui.

Bet čia pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė „Lie­tu­vos ener­gi­ja“, su­re­mon­ta­vu­si ir iš­nuo­mo­ju­si sos­ti­nės se­na­mies­ty­je že­miau­sio­mis – san­dė­lio Vil­niaus ra­jo­ne kai­no­mis – pa­tal­pas pra­de­dan­čia­jai nie­kam ne­ži­no­mai vers­li­nin­kei. At­si­tik­ti­nu­mas, kad tuo me­tu prem­je­ro pa­rei­gas ėjo And­rius Ku­bi­lius, ener­ge­ti­kos mi­nist­ro – Ar­vy­das Sek­mo­kas, o Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­jo­je ty­liai dar­ba­vo­si nie­kie­no ne­pas­te­bi­mas kler­kas G.Lands­ber­gis. Toks pa­ts at­si­tik­ti­nu­mas, jog vie­nu me­tu į pi­ni­gais per­te­ku­sį ener­ge­ti­kos sek­to­rių su­si­bru­ko ir vi­sas kon­ser­va­to­rių at­ža­ly­nas – ir pa­ties A.Ku­bi­liaus, ir And­riaus Tuč­kaus sū­nūs.

Ech, ko­kia lai­mė bū­tų vi­są šią ko­man­dą su­so­din­ti į „In­de­pen­den­ce“ ir iš­pluk­dy­ti į Lo­ty­nų Ame­ri­ką ar Ber­mu­dus, kur Klai­pė­dos SGD ter­mi­na­lo ak­ci­nin­kai žie­mo­ja! Bet ne­de­ra pa­si­duo­ti emo­ci­joms – sis­te­ma nė­maž ne­pa­si­keis­tų.

Kas pa­si­kei­tė po nau­jau­sių de­mas­ka­vi­mų? Tie­sa, ne­pa­si­ti­kė­ji­mo vers­lu, prie­šiš­ku­mo, gal net nea­py­kan­tos pri­va­čiam ka­pi­ta­lui ir lo­bin­ges­niems žmo­nėms pa­vo­jin­gai pa­gau­sė­jo.

Vi­siems vai­de­na­si klas­tin­gos vers­lo gru­puo­tės ir oli­gar­chai, ne­va be­si­kė­si­nan­tys už­val­dy­ti vals­ty­bę. Kas ir kur tuos bai­su­lin­gus Lie­tu­vos oli­gar­chus yra re­gė­jęs?

Pats tur­tin­giau­sias jau se­niai su my­li­ma jau­na žmo­na iš Lie­tu­vos iš­dū­męs į Lon­do­ną, šei­mos biu­rą per­kė­lęs į Ny­der­lan­dus; ant­ra­sis di­dy­sis Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kas dar sau­ges­nia­me – jau ki­ta­me pa­sau­ly­je; tre­čias mag­na­tas taip pat vos gy­vas, su­ries­tas į ožio ra­gą, lai­žo­si žaiz­das ir skai­čiuo­ja nuo­sto­lius, o ir vei­kė per li­be­ra­lus, nie­kad ne­tu­rė­ju­sius vals­ty­bė­je le­mia­mos įta­kos.

Kas dar? Be abe­jo, tur­čiai Ra­mū­nas Kar­baus­kis, Vis­val­das Ma­ti­jo­šai­tis. Bet šiems vers­li­nin­kams ne­rei­kė­jo už­grob­ti val­džios – juos iš­rin­ko žmo­nės.

Ar kar­tais dirb­ti­nai iš vers­lo, pri­va­taus ka­pi­ta­lo ne­da­ro­mas bau­bas, pri­den­gian­tis tik­ruo­sius nau­dos ga­vė­jus, ku­rie pa­tys per vi­są gy­ve­ni­mą sa­va­ran­kiš­kai nė­ra už­dir­bę nė cen­to?

Pa­sak so­cio­lo­go Z.Nor­kaus, kraš­tu­ti­nė po­li­ti­nio ka­pi­ta­liz­mo for­ma yra po­li­ti­nis oli­gar­chi­nis ka­pi­ta­liz­mas. Vis­kas aki­vaiz­du, kai val­džią už­gro­bia go­di vers­lo gru­pė. Bet oli­gar­chi­nis val­dy­mas ga­li vy­rau­ti ir be tra­di­ci­nių sun­kias­vo­rių oli­gar­chų, kai juos pa­kei­čia po­li­ti­kai ir ad­mi­nist­ra­to­riai, jė­gos struk­tū­rų at­sto­vai, vie­šą­jį sek­to­rių, vals­ty­bės tur­tą ir inf­rast­ruk­tū­rą nau­do­jan­tys as­me­ni­niam pa­si­pel­ny­mui – sa­vo „vai­kys­tės so­dams“. Ar toks po­li­ti­nis oli­gar­chi­nis ka­pi­ta­liz­mas nė­ra įsi­ga­lio­jęs vi­suo­se Lie­tu­vos sek­to­riuo­se – nuo miš­kų ūkio iki svei­ka­tos ap­sau­gos ir aukš­to­jo moks­lo?

Vi­si skan­da­lai ir triukš­min­gi ty­ri­mai ne­ke­lia nė men­kiau­sios grės­mės lie­tu­viš­kai po­li­ti­nei oli­gar­chi­jai. Tai vei­kiau grum­ty­nės dėl tur­to per­da­li­ji­mo, pe­rė­mi­mo ar at­vi­ro atė­mi­mo (kaip Ru­si­jo­je), o ne dėl so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo ir de­mok­ra­ti­jos. Ma­ža to, ši gro­buo­niš­ka ko­va dėl gar­des­nio kąs­nio, kaip ir kiek­vie­nas ka­ras, ne gau­si­na, bet nai­ki­na kraš­to tur­tą. Jau su kau­pu grės­min­gų ženk­lų, jog Lie­tu­vo­je na­cio­na­li­niam pri­va­čiam ka­pi­ta­lui ir nuo­sa­vy­bei nė­ra sau­gu.

Kuo po­li­ti­kai dau­giau kal­ba apie so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mą, tuo spar­čiau jie lobs­ta, pa­tys as­me­ni­niu pa­vyz­džiu di­din­da­mi so­cia­li­nę at­skir­tį. Nie­kas nie­ko ne­si­ren­gia keis­ti – nei val­dan­čio­ji dau­gu­ma, nei opo­zi­ci­ja, nes po­li­ti­ka vir­tu­si pel­nin­giau­siu vers­lu. Vy­riau­sy­bės taip pat ki­ti prio­ri­te­tai – tik ne vie­šo­jo gė­rio puo­se­lė­ji­mas ir ap­sau­ga, tar­kim, vals­ty­bės, kaip na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no glo­bė­jos, iš­skir­ti­nis vaid­muo.

Nors rin­ki­mų cik­las jau ant no­sies ga­lo, nė vie­na po­li­ti­nė par­ti­ja ne­tu­ri pla­no, kaip Lie­tu­vą pa­ga­liau pa­suks ge­ro­vės vals­ty­bės lin­kui, iš­sky­rus iki gy­vo kau­lo įgri­su­sius pliur­pa­lus apie pro­ver­žius ir dar­nas.

Jau ir be­si­ri­kiuo­jan­tys kan­di­da­tai į pre­zi­den­tus dar nė vie­nas ne­pas­kel­bė pa­ža­do ir ryž­to lau­žy­ti iki pa­šak­nų su­pu­vu­sią, tau­tai pra­žū­tin­gą, ją nu­skur­di­nu­sią ir ve­jan­čią iš Lie­tu­vos po­li­ti­nės oli­gar­chi­jos sis­te­mą. O gal tai pa­pras­čiau­sias rea­liz­mas – vi­si ži­no, kad po­li­ti­nės oli­gar­chi­jos įveik­ti neį­ma­no­ma? Ra­my­bė žy­din­tiems po­li­ti­nės oli­gar­chi­jos so­dams!

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“