Pristabdykime laiką

Pris­tab­dy­ki­me lai­ką

Vla­das VER­TE­LIS,

„Šiau­lių kraš­to“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius

Lai­kas šiais me­tais, ro­dos, pa­si­su­ko at­gal, stab­te­lė­jo: džiau­gė­mės va­sa­ra – kaip vai­kys­tė­je, o ir Ka­lė­dos – lyg iš se­no­vi­nio at­vi­ru­ko. Ma­lo­nios aki­mir­kos, kai pa­jau­ti su­lė­tė­ju­sią šios upės tėk­mę. Tai at­si­tin­ka la­bai re­tai, to­dėl tą ne­nuo­ra­mą lai­ką imi la­biau bran­gin­ti.

Džiau­gia­mės, ger­bia­mieji, kad ir šiais me­tais sa­vo lai­ku su mu­mis da­li­no­tės – pre­nu­me­ruo­da­mi, pirk­da­mi, skai­ty­da­mi „Šiau­lių kraš­tą“, prieš mė­ne­sį pa­mi­nė­ju­sį 28-ąjį gim­ta­die­nį. Di­džiuo­ja­mės sa­vo reik­liais, iš­min­tin­gais skai­ty­to­jais, tarp ku­rių yra di­de­lis bū­rys laik­raš­tį pre­nu­me­ruo­jan­čių nuo pir­mų­jų lei­dy­bos me­tų.

Tad pir­miau­sia ir klau­sia­me sa­vo iš­ti­ki­mų­jų skai­ty­to­jų – ar kei­tė­si „Šiau­lių kraš­tas“?

Ki­to apim­tys, pe­rio­diš­ku­mas, kei­tė­si au­to­riai. Ta­čiau es­mi­niai da­ly­kai – tie pa­tys. Iš mil­ži­niš­ko in­for­ma­ci­jos lau­ko su­ran­kio­ja­me ak­tua­liau­sias ži­nias ir tik pa­tik­ri­nę jas iš­lei­džia­me į vie­šu­mą.

Ži­no­me, kad mū­sų skai­ty­to­jai at­ski­ria pe­lus nuo grū­dų, to­dėl, šiukš­tu, ne­per­ša­me vie­nos tei­sin­gos nuo­mo­nės, o pa­tei­kia­me daug įvai­rių ko­men­ta­rų, ver­ti­ni­mų. Vi­sa tai – pro­fe­so­na­lio­sios žur­na­lis­ti­kos ele­men­tai. Bū­ten nuo pir­mų die­nų sten­gia­mės mo­ky­tis ir dirb­ti pro­fe­so­na­liai. Jau­čia­me ir ži­no­me, kad jūs tai ver­ti­na­te.

Kar­tu per­vers­ki­me pa­sku­ti­niuo­sius šių me­tų „Šiau­lių kraš­tus“.

Prieš pat Ka­lė­das laik­raš­tį pra­dė­jo­me pa­sa­ko­da­mi apie pra­smin­gą VšĮ Šiau­lių pa­lia­ty­viosios pa­gal­bos ir slau­gos cent­ro veik­lą. Cent­ras pri­žiū­ri 50 li­go­nių Šiau­liuo­se, Šau­kė­nuo­se įstei­gė so­cia­li­nės glo­bos na­mus „Pras­mė“, to­kiu pat pa­va­di­ni­mu Šiau­liuo­se vei­kia ir par­duo­tu­vė, ku­rio­je sa­va­no­riau­ja­ma, o su­rink­ti ir paau­ko­ti pi­ni­gai iš­lei­džia­mi cent­ro veik­lai.

Pa­na­šus ra­ši­nys – ir šios die­nos „Šiau­lių kraš­te“. Pa­ra­mos, pa­gal­bos te­mos bu­vo pa­grin­di­niai dien­raš­čio ak­cen­tai nuo lei­dy­bos pra­džios. Po kiek­vie­nos ge­ru­mo pub­li­ka­ci­jos su­ži­no­me, kad mū­sų žo­džiai ne­pa­sik­ly­do, o su­jau­di­no, pa­ska­ti­no pa­dė­ti.

Aki­vaiz­du, vi­suo­me­nė bu­ria­si ge­riems, pra­smin­giems dar­bams. Tai iliust­ruo­ja ne tik lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jų veik­la, bet ir ak­ty­vių žmo­nių spon­ta­niš­kos ak­ci­jos ar kryp­tin­gi il­ga­lai­kiai dar­bai. Ir stam­bes­niam vers­lui pra­dė­jo rū­pė­ti so­cia­li­nis sta­tu­sas, ge­ras var­das.

„Jei­gu ga­li duo­ti – duok. Ma­lo­niau yra duo­ti, nei im­ti“, – sa­vo min­ti­mis laik­raš­ty­je da­li­no­si di­džiau­sias Šiau­lių mies­to darb­da­vys, vers­li­nin­kas ir me­ce­na­tas Sta­nis­lo­vas Gru­šas, „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch.Fren­ke­lio vi­los par­ke pra­dė­jęs so­din­ti ro­žy­ną.

Apie tai ra­šo­me dar ir to­dėl, nes no­ri­me vėl ir vėl pa­kar­to­ti, kad gy­ve­na­me tarp ge­rų, nuo­šir­džių, vis­ką, kas ge­riau­sia sa­vo ša­liai lin­kin­čių žmo­nių.

Ne­ga­li­me ne­pas­te­bė­ti ak­ty­vių pi­lie­čių. Pri­si­min­ki­me, kaip šiau­lie­čiai su­si­bū­rė, gel­bė­da­mi Kaš­to­nų alė­ją. Iš­sau­go­jo, nors me­džius jau bu­vo pa­smer­kę tie, kas šian­dien val­do Šiau­lius. Ar­ba ju­dė­ji­mas prieš ply­nus miš­ko kir­ti­mus. Ker­ta­mas Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nis par­kas. Ra­šė­me ir dar ra­šy­si­me apie tai. Mums rū­pi, ži­no­me – kad ir jums.

Tra­di­ciš­kai daug vie­tos laik­raš­ty­je ski­ria­ma kul­tū­rai, kraš­to is­to­ri­jai. Kai pa­žvel­gi gi­liau, at­si­ve­ria pla­tu­mos. Gruo­džio mė­ne­sio „Ato­lan­ko­se“ pa­žvelg­ta į dai­li­nin­kų tė­vo ir sū­naus Vit­ke­vi­čių iš Pa­šiau­šės dva­ro gy­ve­ni­mą, są­sa­jas su Šiau­liais, su Lie­tu­va. Dar ne­ty­ri­nė­ta, nea­pi­bend­rin­ta, dar neį­si­są­mo­nin­ta, kad Vit­ke­vi­čiai – mū­sų že­mės žmo­nės, kai­myni­nė­je Len­ki­jo­je pa­li­kę ryš­kų pėd­sa­ką dai­lės, ar­chi­tek­tū­ros lau­kuo­se. Daug yra pa­na­šių as­me­ny­bių, ku­rios kaž­ko­dėl pa­mirš­tos, lyg sve­ti­mos. Ti­ki­mės, kad gal jau ki­tais me­tais sva­riau­sios „Ato­lan­kų“ pub­li­ka­ci­jos pra­dės gul­ti į at­ski­rus rin­ki­nius, kad bū­tų leng­viau su­ran­da­mos, dar kar­tą per­skai­ty­tos.

Po ke­lių die­nų poil­sio su­si­tik­si­me jau 2019 – ai­siais. Pra­si­de­da su­dė­tin­gas rin­ki­mų me­tas. Vėl bus ren­ka­mos sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bos, me­rai, ša­lies pre­zi­den­tas ir Eu­ro­pos par­la­men­ta­rai. Tad die­nos ak­tua­li­jų laik­raš­ty­je bus daug. Nuo kas­die­ni­nės po­li­ti­kos, nors ir ko­kia ji da­bar že­ma­žiū­rė ir sa­va­nau­diš­ka, ne­pa­bėg­si­me, nes iš­rink­ti žmo­nės le­mia vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mų ko­ky­bę. Tai ir at­sa­ky­mas, ko­dėl „Šiau­lių kraš­tas“ vi­sa­da vi­so­kioms val­džioms opo­nuo­ja, o ieš­ko­da­mas kris­lo aky­se, ne­re­tai su­ran­da ir rąs­tą.

Ir sa­vo skai­ty­to­jams lin­ki­me kri­ti­nio ver­ti­ni­mo, sa­vo nuo­mo­nės, o jai pa­grįs­ti – sva­rių ar­gu­men­tų. Kri­tiš­kai ver­tin­ki­te ir re­dak­ci­jos dar­bą. Jūs esa­te la­bai griež­ti eg­za­mi­na­to­riai, bet ti­ki­mės ge­rų pa­žy­mių.

Dė­ko­ja­me jums už pa­si­ti­kė­ji­mą, už svei­ki­ni­mus ir lin­kė­ji­mus šven­čių pro­go­mis.

Dau­giau ma­lo­nių aki­mir­kų skir­ki­me sau, sa­vo ar­ti­mie­siems. Pris­tab­dy­ki­me lai­ką, nes ir iliu­zi­jos yra mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis.