RINKĖJAU, KOKIĄ VALDŽIĄ IŠSIRINKSI

RIN­KĖ­JAU, KO­KIĄ VAL­DŽIĄ IŠ­SI­RINK­SI

Dau­giau drą­sos, ryž­to, ener­gi­jos

Jo­niš­kie­tis Kęs­tu­tis ŠIUR­NA, dir­ban­tis pa­gal in­di­vi­dua­lius už­sa­ky­mus:

– Ar­tė­jant rin­ki­mams vėl žiū­ri­me, ką iš­si­rink­ti, bet dau­ge­liui jau at­si­bo­dę ne­vyk­do­mi pa­ža­dai, vy­rau­jan­tis me­las, ap­gau­lė, ko­rup­ci­ja. Žmo­nės ma­to, kas ne­ge­rai, ta­čiau bi­jo pra­si­žio­ti, nes ga­li pra­ras­ti dar­bą ar­ba pa­tir­ti ki­to­kį spau­di­mą, su­si­do­ro­ji­mą.

Nie­ka­da ne­bi­jo­jau drą­siai reikš­ti nuo­mo­nės, be to, ne­prik­lau­sau jo­kiai par­ti­jai. Ma­tau, kaip pa­ma­žu gra­žė­ja mū­sų Jo­niš­kis, ta­čiau ar ne per daug nai­ki­na­ma? Cent­re bu­vo iš­pjau­ti vi­si me­džiai, ne­li­ko pa­vė­sio, tik di­de­lė aikš­tė, – da­bar va­sa­rą ne­rei­kia nė į ku­ror­tus va­žiuo­ti – iš­si­tie­sei ant suo­liu­ko sau­lės ato­kai­to­je ir de­gin­kis.

Tvar­kant šven­to­rių me­džius taip pat pjo­vė be gai­les­čio, net si­dab­ri­nės eg­lės, au­gu­sios 30–40 me­tų, už­kliu­vo, ne­svar­bu, ar už pen­kių, ar už 20 met­rų nuo pa­sta­to. Ne­ma­tau lo­gi­kos. Da­bar ga­li­te sek­ti pa­sa­kas, kad me­džiai bu­vo se­ni, iš­pu­vę, bet, ma­no nuo­mo­ne, tai ne­tie­sa – tu­riu nu­fo­tog­ra­fa­vęs vi­sus kel­mus. Gal bu­vo bū­ti­na nu­pjau­ti 2–3, bet ne 12 eg­lių. Kaž­kam la­bai gra­žu, kai nė­ra ža­lu­mos. O prie įė­ji­mo pa­lik­tas su­pu­vęs rąs­tas – suo­liu­kas, ma­tyt, di­dis gro­žis.

Akys prie vis­ko įpran­ta, ap­si­pra­si­me kas­dien tai re­gė­da­mi. Bet ar rei­kia? Vie­nas žy­mus vei­kė­jas tei­gė, kad ne­si­ma­to baž­ny­čios. Na, taip, ji to­kia „ma­žy­tė“.

Ma­nau, kad Sa­vi­val­dy­bės aikš­tė su­tvar­ky­ta kur kas pro­tin­giau.

Iš ra­jo­no val­džios ne­su­lau­kė­me ža­dė­to ža­lio­jo tur­ge­lio Upy­tės gat­vė­je, kaip ir spor­to cent­ro su ba­sei­nu ar nors be jo.

Pas­ta­tų mo­der­ni­za­ci­ja man pa­na­ši į pi­ni­gų plo­vi­mą ir jų „mel­ži­mą“ iš gy­ven­to­jų. O kur dar kaž­ka­da pi­giai par­duo­tas pa­sta­tas „vai­duok­lis“ Pakluonių–Spaudos gat­vių san­kir­to­je, ir pa­skui vėl nu­pirk­tas, bet jau bran­giai – vos ne už mi­li­jo­ną. Kam tai nau­din­ga?

Ko­dėl taip lė­tai spren­džia­mas mies­to tur­ga­vie­tės klau­si­mas? Ji ap­leis­ta. Jei ne­pa­vyks­ta par­duo­ti, iš­nuo­mo­ki­te pi­giau 20–30 me­tų, su są­ly­ga, kad vers­li­nin­kai in­ves­tuo­da­mi pa­keis­tų jos „vei­dą“.

Jo­niš­ky­je mies­to Upy­tės gat­vės pa­bai­go­je link Že­mės ūkio mo­kyk­los bū­ti­na įreng­ti pės­čių­jų pe­rė­ją, nes au­to­bu­su ry­tais at­vyks­ta moks­lei­viai ir, sku­bė­da­mi į Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­ją, ker­ta gat­vę ne­leis­ti­no­je vie­to­je. Mies­to cent­re reik­tų švie­so­fo­ro, ypač jo po­rei­kis pa­ste­bi­mas pi­ko va­lan­do­mis.

Ki­ta pro­ble­ma: ką veik­ti jau­ni­mui, paaug­liams Jo­niš­ky­je? Mąs­ty­ki­te, kur­ki­te pro­jek­tus, pri­trau­ki­te in­ves­ti­ci­jų, kad mies­tas kles­tė­tų, o ne mer­dė­tų. Ne­tu­ri­te, kas tuo už­sii­ma? Juk pil­nas sa­vi­val­dy­bės pa­sta­tas dar­buo­to­jų, gal mie­ga, ne­dir­ba? Keis­kit, ne­pa­kei­čia­mų ne­bū­na.

La­bai pa­si­gen­du val­džios ata­skai­tos už nu­veik­tus dar­bus, pro­gra­mų įgy­ven­di­ni­mą. Ne­bek­vie­čia­mi į su­si­ti­ki­mus gy­ven­to­jai. Ne­jau bi­jo­ma rau­do­nuo­ti, kad ne­tu­rės ką at­sa­ky­ti, kai pa­si­girs klau­si­mai?

Vi­suo­me­nė tu­rė­tų la­biau do­mė­tis mies­to ir ra­jo­no gy­ve­ni­mu, prii­ma­mais spren­di­mais, at­lie­ka­mais dar­bais, bet dau­ge­liui trūks­ta drą­sos, ryž­to, ener­gi­jos. Kas ge­riau įver­tins dar­bus, jei ne pa­tys gy­ven­to­jai? Rink­da­mi nau­ją ta­ry­bą pa­žvel­ki­me į praei­tį, pa­mąs­ty­ki­me, ką vie­ni ar ki­ti pa­da­rė ge­ro, ką siū­lė, dėl ko ko­vo­jo, ar tik mie­go­jo. Juk ren­ka­me sa­vo tar­nus, jie tu­ri tar­nau­ti vi­suo­me­nei, o ne kaž­ko­kiam kla­nui.

Ra­jo­no ta­ry­bo­je rei­kia pro­tin­gų, mąs­tan­čių as­me­ny­bių, pa­si­žy­min­čių di­des­ne sa­vi­mo­ne, ne­svar­bu, iš ko­kios par­ti­jos, kad bet ka­da bū­tų ga­li­ma kreip­tis ir gau­ti at­sa­ky­mą. Tai­gi, mąs­ty­ki­me ir rin­ki­mės!

Už­ra­šė Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Lo­re­tos RIPS­KY­TĖS nuo­tr.