Saldusis medelis

So­cia­liz­mo ženk­lai

Sal­du­sis me­de­lis

Adol­fas STRAK­ŠYS,

ra­šy­to­jas

Tė­tis jau pa­sė­jo į ru­gius do­bi­liu­kus.

– Ar ne per anks­ti? – dve­jo­ja ma­ma.

– Kaip tik, – sa­ko tė­tis. – O tai sau­lu­tė pa­leis pa­ša­lą – iš­tryp­siu ru­gius.

Tą ir aš ži­nau: iš­tryp­si ru­gį – ir ne­bus var­pos, o to­je var­po­je juk ru­gio grū­das, jei tų var­pų daug, ir grū­dų bus daug. Tė­tis, ru­ge­liams iš­plau­kus, nu­si­ski­na var­pą, su­tri­na tarp del­nų ir skai­čiuo­ja, kiek grū­de­lių toj var­poj, o su­kai­čiuo­tus grū­de­lius ne nu­me­ta ant že­mės, o su­si­be­ria bur­non ir:

– Ska­ni bus duo­ne­lė.

O paė­jęs tro­bon pa­sa­ko ma­mai, koks bus šie­met ru­gių der­lius.

Pa­sė­jo tė­tis do­bi­liu­kus, ir džiau­gias pir­mą pa­va­sa­ri­nį dar­bą pa­da­ręs, o į du­ris bar bar bar – bel­džia kai­my­nas Juo­za­pas Vaš­kys:

– Jo­nai, neuž­miršk – ant­rą po­piet sko­das.

Sko­das – su­si­rin­ki­mas ar­ba suei­ga ame­ri­ko­no Pra­no Ži­lins­ko tro­boj.

Ame­ri­ko­no to­dėl, kad kar­tu su bro­liu Kos­tu bu­vęs Ame­ri­ko­je, kur per pen­ke­rius me­tus ak­mens ang­lių ka­syk­lo­se už­ka­lė so­čiai do­le­rių: Pra­nas – stam­biam ūkiui ne­to­li Skuo­do, o Kos­tas – van­dens ma­lū­nui Puot­ka­lių kai­mo ga­le ant Bar­tu­vos (upės) kran­to.

– Vėl į kol­cho­zą va­ry­si? – lyg tarp ki­ta ko klau­sia ma­ma.

– At­va­žiuo­ja pa­ts Dzi­mi­se­vi­čius, – at­sa­ko Vaš­kys ir su­ka į du­ris.

Ag­ro­no­mas Zig­mas Dzi­mi­se­vi­čius vals­čiu­je tvar­ko kai­mo rei­ka­lus. Da­bar va­ro kai­mą į kol­cho­zą, į va­di­na­mąją že­mės ūkio ar­te­lę. Kar­tais vie­nas, kar­tais at­si­ve­ža mo­ky­to­ją Jo­ną Ku­liu­ką. Jis ne­se­niai grį­žęs iš Si­bi­ro. Smer­šas jį suė­mė kai­p šau­lių bū­rio va­dą, ku­riuo bu­vo iš­rink­tas, kai dir­bo Pa­kal­niš­kių pra­di­nės mo­kyk­los ve­dė­ju. La­ge­rio en­ka­ve­dis­tai jo­kios kal­tės jam ne­su­ra­do ir pa­lei­do na­mo, nes kie­ti tie Pa­kal­niš­kių kai­mo žmo­nės: nieks ke­tu­rias­de­šim­tai­siais, sto­jus ta­ry­boms, ūki­nin­kų že­mės neė­mė – gir­di, ne vals­ty­bės ta že­mė, kaip aš ga­liu imt, to­dėl nieks prie vo­kie­čių ne­bu­vo nei suim­tas, nei su­šau­dy­tas.

Neė­mė jie ir šau­tu­vo iš vo­kie­čio ran­kų ir nė­jo šau­dyt žy­dų – at­seit, ką jie blo­go man pa­da­rė, kad tu­rė­čiau juos šau­dyt?

Ir Jo­nas Ku­liu­kas grį­žo na­mo, o grį­žęs ga­vo mo­ky­to­jo dar­bą Skuo­de.

Jis man dės­tė ru­sų kal­bą.

Tai­gi vos ne kas­dien mū­sų kai­me su­si­ri­nki­mas. Į vie­ną ei­na ma­ma, ir kai ją už­spau­džia ra­šy­tis į ko­lū­kį, ji sa­ko:

– Man rei­kia pa­si­tar­ti su vy­ru – jo gi ta že­mė, ne ma­no.

Tai­gi, ji dėl sto­ji­mo į kol­cho­zą nie­ko prieš ne­tu­rin­ti, ta­čiau tu­rin­ti pa­si­tar­ti su vy­ru, ir ją iš­lei­džia tar­tis – į Skuo­do da­bok­lę jos ne­ve­ža, kaip vals­ty­bei prie­šiš­ką ele­men­tą.

Pa­rei­na ma­ma, at­si­sė­da į tė­čio krės­lą prie­šais bat­siu­vio vars­to­tą ir ty­li.

– Kaip? – klau­sia tė­tis.

– Ne­kaip, – at­sa­ko ma­ma. – Šį sy­kį at­si­lai­kiau. Da­bar ta­vo ei­lė.

Į ki­tą su­si­rin­ki­mą ei­na tė­tis. Agi­ta­to­rius jau ki­tas – ne Zig­mas Dzi­mi­se­vi­čius. Kai pri­spau­džia ra­šy­tis į kol­cho­zą, tai jis:

– Aš, vy­rai, nie­ko prieš, bet aš juk ne vie­nas – tu­riu pa­si­tart su pa­čia, – ir jis išei­na tar­tis.

Pa­rei­na na­mo, at­si­sė­da į sa­vo krės­lą prie­šais vars­to­tą ir ty­li.

– Nu, kaip? – klau­sia ma­ma.

– Šį sy­kį ir­gi pra­sly­dau, – at­sa­ko. – Bet ar il­gam? Dai­raus – ir ki­ti jau ši­taip da­ro.

Kai­mas ta­ria­si. Ir žiū­ri viens į ki­tą. Ir ta­ria­si pa­ts su sa­vi­mi. Kas bus? Mo­ky­to­jas Ku­liu­kas ne­si­ba­ra, kal­ba ty­liu bal­su, že­maitiš­kai, ne­tran­ko kumš­čiu sta­lo:

– Ki­taip, vy­rai, ne­bus, gal­vo­kit. Ką Sta­li­nas pa­sa­ko, tą ir pa­da­ro. O už Ura­lo to­kios Si­bi­ro pla­ty­bės, to­kios pla­ty­bės, šim­tas Lie­tu­vų su­tilp­tų. Ką ten šim­tas...

O Zig­mas Dzi­mi­se­vi­čius:

– Kai jū­sų vei­de­liai iš­bals...

Sup­rask, kaip no­ri: už­dės val­džia buo­ži­nius mo­kes­čius ir buo­ži­nes py­lia­vas – uba­gais išei­si­te, į sa­vo hek­ta­rus įsi­ki­bę, ar­ba iš­veš į Si­bi­rą, kur bal­tos meš­kos ir snie­go iki ša­ku­mo ir dar aukš­čiau, o ša­ku­mą, vy­rai, rei­kia sau­got – ne­bus ša­ku­mo, ir to, kas ša­ku­me, ne­be­bus ir Lie­tu­vos...

Gal­vo­kit, vy­rai ir mo­te­rys.

Ir tė­tis dar prieš pie­tus išei­na gal­vo­ti. Grįž­ta vė­lai, pra­ve­ria ty­liai tro­bos du­ris, at­si­sė­da į sa­vo krės­lą ir ty­li, o pa­ty­lė­jęs:

– Vis­kas, mo­tin...

– Tai par­da­vei?

– Man Šim­kus pa­dai­na­vo: „Mes vor­tink­lius iš­graibs­tom“...

Šim­kus – mū­sų kai­mo ak­tyvis­tas.

– Ir kas? Ir man pa­dai­na­vo, o aš jam at­ka­la ran­ka per zū­bus už­vo­žiau, ir ne­par­da­viau nei ta­vęs, nei mū­sų vai­kų, nei mū­sų že­mės

– Ir aš ne­par­da­viau...

Ty­la.

Spen­gian­ti ty­la tro­bo­je.

Tė­tis žio­ja­si kaž­ką sa­kyt, bet nu­mo­ja ran­ka, sun­kiai ke­lia­si nuo krės­lo, ap­si­su­ka ir ei­na pro du­ris. Prie­me­nė­je nu­si­ka­bi­na nuo gem­bės sė­tu­vę, iš ku­rios, vos pa­te­kė­jus sau­lei, šį­ryt sė­jo do­bi­liu­kus ant su­ža­lia­vu­sių ru­gių, už­si­ka­bi­na ją ant kak­lo ir išei­na į kie­mą, pro var­te­lius pa­su­ka į ber­žy­nė­lį, už ku­rio bai­gia­si mū­sų že­mė.

Ka­da grį­žo, ne­ži­nau, tik nu­bu­dęs ma­tau – sė­di jis prie vars­to­to, gal­vą ap­si­ka­bi­nęs, ir kūkš­čio­ja. Ma­ma ša­lia, glos­to jo ži­lus plau­kus – ne­ži­lų aš ne­pri­si­me­nu. Kai sy­kį pa­klau­siau, ko­kius plau­kus ne­šio­jo jau­nys­tė­je, at­sa­kė, kad pil­kus.

– Eik gul­ti, Jo­ne­li, – sa­ko glos­ty­da­ma. – Neg­rauž­kim sa­vęs. Gal ir ta­me kol­cho­ze ba­du ne­mir­si­me...

– Gal­būt, – pri­ta­ria tė­tis. – Die­vas da­vė dan­tis – duos ir duo­nos, – ir at­si­du­sęs: – Bet kaip gy­vent be ark­lio? Sa­kė, Biels­ki­nę rei­kės ati­duo­ti, o kar­vės ne­ku­šins, ir viš­tų...

O ma­ma į tai:

– O kaip tas kol­cho­zas be kar­vės? Ar iš­gy­vens?

– Sa­kė, pa­va­sa­rį bus tų kar­vių ir avių...

– Mu­sint vėl iš Vo­kie­ti­jos va­rys. Tas žal­tys nu­su­sins vi­sai Vo­kie­ti­ją...

Koks žal­tys nu­su­sins Vo­kie­ti­ją, taip ir neiš­girs­tu – už­mie­gu, nes ryt rei­kės anks­ti į mo­kyk­lą.

Nu­bun­du, laik­ro­džio var­pui iš­mu­šus tris kar­tus. Tė­tis kaip sė­dė­jo taip ir te­be­sė­di prie vars­to­to, bet ba­tų ne­ka­la. Blaš­ko­si į ša­lis žva­kės lieps­ne­lė. Tar­si ko iš­si­gan­du­si. Prie­šais ją, su­si­rie­tęs ant suo­liu­ko, sė­di mū­sų kai­my­nas Pra­nas Ra­šins­kas. At­pa­žįs­tu jį iš ryš­kiai ru­dų it ug­nis plau­kų ir bal­so – tar­si kal­bė­tų iš šu­li­nio dug­no.

– Blo­gai, Jo­ne­li, blo­gai, – kin­kuo­ja jis gal­va, – la­bai blo­gai pa­da­rei, kad pa­ra­šą pa­dė­jai.

– Pra­bo­čyk man, Pra­ne­li, aš ne­be­ga­lė­jau at­si­lai­ky­ti...

– O kaip da­bar man vie­nam at­si­lai­ky­ti?

Tė­tis ty­li, lū­pas su­spau­dęs. Jis toks, kai su­si­rū­pi­na ir ne­be­su­si­gau­do, kaip iš to rū­pes­čio pa­bėg­ti.

Ir me­ta būg­nų tū­zą:

– Aš ne­no­riu va­žiuo­ti į Si­bi­rą ir sa­vo vai­kus ten iš­vež­ti, – sa­ko jis.

– O aš, ma­nai, no­riu? – burb­te­li Pra­nas Ra­šins­kas. – Gal ge­rai, kad vai­kų ne­tu­riu, – skau­džiai at­si­dūs­ta.

– Pran­ciš­kau, ką ma­li? – sa­ky­tum klau­sia tė­tis.

Ra­šins­kai au­gi­no duk­re­lę. Dar ma­žy­tė ji bu­vo. Gal me­tu­kų, gal ma­žiau. Rai­li­nė­jo ji po as­lą vir­tu­vi­kė­je, Ra­šins­kie­nė ką tik nu­kė­lė ver­dan­čio van­dens ka­ti­lą ir pa­sta­tė prie ko­jų, o ji, tas jos vai­ke­lis, var­do ne­pri­si­me­nu, įsi­ki­bo jai į si­jo­ną, at­si­sto­jo, ir kaip ten nu­ti­ko, kad ėmė ir įvir­to į tą ka­ti­lą, ir lė­kė per kai­mą Ra­šins­kie­nė, sa­vo ne­gy­vą vai­ke­lį ap­si­ka­bi­nu­si, šauk­da­ma ne­pri­šaukd­ma: „Ne­mirk, ne­mirk, ne­mirk, vai­ke­li tu ma­no!“

Kur tau ne­mirs vai­ke­lis, jei jau ne­be­gy­vas...

Ir vi­są tą ka­ro va­sa­rą vaikš­čio­jo ji po kai­mą pro aša­ras ke­lio ne­ma­ty­da­ma.

Man la­bai gai­lu Ra­šins­kie­nės.

Ma­mai – ir­gi.

Tik Jur­gis Bū­tė, į tuos Ra­šins­kie­nės ir kai­mo pa­rau­do­ji­mus:

– Pa­si­dirbs ki­tą – ne vars­to­tas juk su­de­gė...

Ma­ma skal­bė vir­tu­vė­je bie­liz­ną – ir su­lig tais žo­džiais šla­piu ab­ru­su jam per ma­kau­lę, per ma­kau­lę, ir šis – pro du­ris į kie­mą.

– Sud­me­nės tu­rė­tum, ša­la­put­ri! – pa­ly­di jį ma­ma.

O atei­na pas mus vie­ną pa­va­ka­rę se­niū­nas Jo­nas Ber­ta­šius, aš as­loj at­si­sė­dęs, dro­žiu pa­ga­lį, o Ber­ta­šius man:

– Adu­li, ką čia da­rai?

O aš jam:

– Ra­šins­kie­nei vai­ką...

Ir kad pa­sius vi­si juok­tis – lyg bū­čiau jiems juo­ko kau­liu­ką pa­ku­ši­nęs. Ko kvy­kau­jat, no­riu su­šukt, ko kva­to­jat, vi­du­rius pa­lei­dę, aš no­riu ge­ro tai ne­lai­mi­ngai mo­te­riai, o jūs!

O da­bar Ra­šins­kas:

– Gal ge­rai, kad vai­kų ne­tu­riu...

Gal to­dėl, kad rū­ko bjau­rų na­mi­nį ta­ba­ką. Pu­čia į žva­kę pil­kų dū­mų tu­mu­lus ir kin­kuo­ja ne­ly­gint kui­nas trauk­dams plū­gą per ari­mą.

– Kaip da­bar man at­si­lai­ky­ti? – klau­sia kin­kuo­da­mas. – Aš li­kau kaip al­kū­nė, o al­kū­nę, jei ji truk­do, nu­ker­ta – kaip at­si­ki­šu­sią obels ša­ką...

Pra­nas Ra­šins­kas kar­tais la­bai gra­žiai pa­kal­ba. Jis daž­nai sė­di mū­sų tro­bo­je, nes per mū­sų kie­mą ei­na ta­kas iš Skuo­do į jo na­mus, ar­ba iš jo na­mų į Skuo­dą, ir Pra­nas Ra­šins­kas vi­suo­met už­su­ka pas mus su pa­čio­mis švie­žiau­sio­mis mies­to ir kraš­to nau­jie­no­mis.

Jie­du su tė­čiu bu­vo su­ta­rę iki pa­sku­ti­nių­jų lai­ky­tis – ne­si­ra­šy­ti į ko­lū­kį.

O tė­tis ėmė ir pa­si­ra­šė.

Da­bar sė­di abu­du ir ge­ria deg­ti­nę, už­si­kąs­da­mi juo­da duo­na ir la­ši­nių skil­te­lė­mis – gal ma­ma pa­pjaus­tė, o gal Ra­šins­kas kar­tu su bu­te­liu at­si­ne­šė.

Aš pir­mą kar­tą ma­tau, kaip mū­sų tė­tis ge­ria deg­ti­nę – makt stik­liu­ką, su­si­rau­kia lyg dan­tis skau­dė­tų, al­kū­nę prie bur­nos ir pur­to­si vi­sas – lyg kaž­kas už pe­čių dus­kin­tų...

Aš prieš jė­gą pa­trau­kiu į mie­go pie­vas ir pro snū­dus gir­džiu, kaip jie­du kal­ba­si ir kal­ba­si apie al­kū­nę,ku­rio­je at­si­dū­rė Pra­no Ra­šins­ko pust­re­čio hek­ta­ro ūkis, jo jau­nas epuš­ro­tas, ku­ria­me rau­don­vir­šiais sta­čiai snig­te snin­ga, o so­dy­bė­lė­je jau sto­vi er­dvi dar­ži­nė su tvar­tu po vie­nu sto­gu, šu­li­nys, o ne­to­li jo ma­žy­tė ma­žu­čiu­kė vie­no kam­ba­riu­ko tro­be­lė.

Lie­tu­vos kai­mas sta­tė­si nuo ūki­nių pa­sta­tų.

Už­min­gu ir ne­be­ži­nau, ka­da bai­gė­si tas tė­čio ir Pra­no Ra­šins­ko po­kal­bis.

To Ra­šins­ko bro­lis – ma­no krikš­ta­tė­vis.

Tai­gi mes lyg ir gi­mi­nės, o, be to, ir mū­sų že­mės ru­be­žiuo­ja­si.

O ki­ta­me ga­le, Skuo­do pu­sėj, mes ru­be­žiuo­ja­mės su Juo­zu Da­mu­liu. Bū­tu­me lyg ir kai­my­nai, bet vie­ni pas ki­tus neu­žei­na­me. Karts nuo kar­to užei­na pas mus to Da­mu­lio įna­mis, ku­rio nie­kas nei var­du, nei pa­var­de ne­va­di­na – va­di­na Sal­džiuo­ju Me­de­liu.

Iš kur to­kia pra­var­dė – nie­kas nė­ra sa­kęs. Ko­kias tra­ge­di­jas jis yra per­gy­ve­nęs, nie­kas ne­si­do­mė­jo ar­ba bent jau apie jas ne­kal­bė­jo. Yra toks žmo­gus – ir vis­kas. Atei­na, pa­sė­di, pyp­ku­tę pa­že­lio­ja ir išei­na. Da­bar jau pas ki­tą kai­my­ną. Nueis, pa­sė­dės, sa­vo pyp­ku­tę pa­že­lios ir išeis. Ir vėl pas ki­tą. Pas vie­nus pa­val­go pus­ry­čius, pas ki­tus – pie­tus, pas tre­čius – va­ka­rie­nę. Prie sta­lo Sal­du­sis Me­de­lis ne­sė­da – įsi­tai­so prie lan­go, lėkš­te­lę pa­si­de­da ant skrei­to ir ne­sku­bė­da­mas siurb­čio­ja sriu­be­lę. Ka­vos ne­ge­ria – et, sa­ko, kaž­ko­kios pa­pla­ve­lės. At­seit, pa­maz­gos.

Sal­du­sis Me­de­lis ge­ria pie­ną. Dar šil­tą krau­ją, jei sker­džia kam kiau­lę – Sal­du­sis Me­de­lis yra ge­ras sker­di­kas, jis gy­vu­lio ne­kan­ki­na – kiau­li­kė ir žvyg­telt ne­spė­ja, kai jau ne­gy­va su­dri­bu­si tarp jo ko­jų, o Sal­du­sis Me­de­lis jau šluos­to di­ci­ną į kel­nių kri­tę.

Baž­ny­čio­je ne­su jo ma­tęs, bet nie­kas ne­sa­ko, kad jis – be­die­vis ar­ba koks žy­dų lat­ras, nu­kan­ki­nęs Kris­tų. Jo kam­ba­riu­ke ga­ly­bė klum­pe­lių, ku­rios iš­ri­kiuo­tos ant len­ty­nos – nuo ma­žiau­sios iki di­džiau­sios. Sa­ko, Sal­du­sis Me­de­lis lau­kia sa­vo vai­ke­lio, ku­ris ateis, o atė­ju­sį juk rei­kės kaž­kuo apau­ti. O kas apaus, kai jis, Sal­du­sis Me­de­lis, su­sens ir ne­be­ga­lės nu­lai­ky­ti ran­ko­je skap­tu­ko?

Sal­du­sis Me­de­lis mąs­tė apie atei­tį ir žmo­nes to­je atei­ty­je, o be­mąs­ty­da­mas vie­ną nak­tį il­gam at­gu­lė – su­ži­no­jo­me apie tai, kai jį iš­ve­žė į Skuo­dą grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis.

Iš­ve­žė pa­lie­gu­sį, su­džiū­vu­sį, iš­se­ku­sį, vos vos gy­vą ir at­gal ne­be­par­ve­žė – ap­gie­do­jo jį vi­sas kai­mas ir iš­ly­dė­jo į Ku­lų ka­pi­nes.

Pa­sa­ko­jo – Sal­du­sis Me­de­lis pri­si­klau­sęs, kad ko­lū­kiuo­se ne­bus ko val­gy­ti, kad žmo­nės it mu­sė­lės kris iš ba­do, tad nu­spren­dęs pa­tik­rin­ti, kiek že­mi­nin­kas dar iš­gy­vens be duo­nos kąs­ne­lio, be sriu­bos šaukš­te­lio – iš­ve­žė jį li­go­ni­nėn, ba­dau­jan­tį ar ne tris­de­šimt tre­čią die­ną...

Kas ten skai­čiuos. Pa­sa­kė, ir tiek...

Sal­du­sis Me­de­lis pa­siau­ko­jo žmo­ni­jos la­bui.

Ir su­si­gės­tu, tuos lai­kus pri­si­mi­nęs: aš daug daug kar­tų ra­šiau, su ko­kiu džiaugs­mu že­mi­nin­kas ra­šė­si į ko­lū­kį...

Die­ve ma­no, kaip lai­kas lau­žo žmo­gų ir va­ro jį to­liau nuo tie­sos.

Bū­na toks lai­kas, ku­rį kal­ti­ni, bet jis juk ne­kal­tas – jis yra tau Die­vo duo­tas lai­kas...

O, am­ži­ną jam atil­sį, po­li­ti­nis ne­nuo­ra­ma Vy­tau­tas Pet­kev­ičius, iš­gir­dęs to­kius ma­no pa­samp­ro­ta­vi­mas, sy­kį me­tė:

– Ne Lai­kai da­ro žmo­gų, o žmo­gus – Lai­ką!

O Než­mo­giš­ką Lai­ką?

Pa­da­ro ir pa­lei­džia po gy­ve­ni­mą klai­džiot?

Ir klai­džio­ja mi­li­jo­nai?

Ką ten mi­li­jo­nai – mi­li­jar­dai!

Kaip ten "In­ter­na­cio­na­le" pa­sa­ky­ta: Ko­mu­niz­mo šmėk­la klai­džio­ja po Eu­ro­pą?