Savo kraštui ištikimas aktyvus žemietis

Savo kraštui ištikimas aktyvus žemietis

SKAI­TY­TO­JAI RA­ŠO

Sa­vo kraš­tui iš­ti­ki­mas ak­ty­vus že­mie­tis

Toks žmo­gus bu­vo An­ta­nas Po­vy­lius – vi­są gy­ve­ni­mą ati­da­vęs gim­ti­nei ir Lie­tu­vai.

Gi­mė 1871 me­tais Šiau­lių ap­skri­ties Rad­vi­liš­kio vals­čiaus Žiū­ro­nų kai­me, ne­di­de­lio ūki­nin­ko šei­mo­je. Ten ir vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­no.

Mo­kė­si Rad­vi­liš­ky­je, vė­liau Šiau­liuo­se, Lie­po­jo­je ir Pe­ter­bur­ge. Biog­ra­fi­jos fak­tai ap­ra­šy­ti at­si­mi­ni­muo­se, juos pa­ra­šė pa­ts ir už­ra­šė kraš­to­ty­ri­nin­kas Juo­zas Pet­ru­lis. Yra ir bend­ri su žmo­na Mor­ta Avi­žo­ny­te-Po­vy­lie­ne pa­ra­šy­ti at­si­mi­ni­mai „Auk­so kny­ga“.

Jau nuo 1902 me­tų A. Po­vy­lius įsi­trau­kė į ca­ro val­džios drau­džia­mos lie­tu­viš­kos li­te­ra­tū­ros pla­ti­ni­mą. Iš Tau­ra­gės ga­be­no „Var­pą“, „Ūki­nin­ką“, „Nau­jie­nas“, įvai­rias kny­gas. Jas da­lin­da­vo Žiū­ro­nų ir gre­ti­mų kai­mų bei Rad­vi­liš­kio gy­ven­to­jams.

1905 me­tais įsi­trau­kė į re­vo­liu­ci­nius įvy­kius, da­ly­va­vo or­ga­ni­zuo­jant Šiau­liuo­se strei­ką. Kaip Šiau­lių ap­skri­ties at­sto­vas da­ly­va­vo Di­džia­ja­me Vil­niaus Sei­me. 1907 me­tais iš Kau­no gu­ber­ni­jos bu­vo iš­rink­tas II Ru­si­jos vals­ty­bės Dū­mos de­pu­ta­tu. Su so­cial­de­mok­ra­tais pa­tei­kė Dū­mai pa­siū­ly­mą dėl ag­ra­ri­nio klau­si­mo Lie­tu­vo­je spren­di­mo. Po pa­skelb­to at­si­šau­ki­mo spau­do­je, bu­vo įver­tin­tas kaip „prieš­vals­ty­bi­nio są­moks­lo ren­gė­jas“ – nu­teis­tas ir įka­lin­tas. Grį­žęs dar­ba­vo­si „Var­pe“.

1917 me­tais rug­sė­jo 18–22 die­no­mis da­ly­va­vo Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jo­je.

1921-ųjų  ge­gu­žės 24–1922 metų lapk­ri­čio 13 die­nos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Stei­gia­mo­jo Sei­mo at­sto­vas, da­ly­va­vo ren­giant že­mės re­for­mos įsta­ty­mą.

A. Po­vy­liaus ini­cia­ty­va Žiū­ro­nuo­se bu­vo įsteig­ta kai­mo „pie­ni­ny­čia“, o 1912 me­tais Rad­vi­liš­ky­je – svies­to ga­mi­ni­mo ar­te­lė ir įsta­tai.

1923 me­tais spa­lio 18 die­ną įre­gist­ruo­ta vals­čiu­je Rad­vi­liš­kio pie­ni­nė, A. Po­vy­lius iš­rink­tas val­dy­bos pir­mi­nin­ku. Nuo 1924 me­tų Rad­vi­liš­kio pie­ni­nė­je ga­min­tas svies­tas bu­vo eks­por­tuo­ja­mas į Lon­do­ną, Ham­bur­gą ir ki­tur. Ši pie­ni­nė vei­kė be per­trau­kos iki 1991 me­tų.

Kai 1926 me­tais įsi­stei­gė koo­pe­ra­ti­nių pie­ni­nių są­jun­ga „Pie­no­cent­ras“, pir­mi­nin­ku iš­ren­ka­mas A. Po­vy­lius.

Kar­tu su gra­fu V. Zu­bo­vu A. Po­vy­lius da­ly­va­vo že­mės tvar­ky­mo ko­mi­si­jo­je, pro­pa­ga­vo do­bi­lų au­gi­ni­mą, rū­pi­no­si pie­ni­nės gy­vu­li­nin­kys­tės ge­ri­ni­mu.

Ak­ty­viai da­ly­va­vo ir kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. 1903 me­tais Bu­biuo­se lie­tu­vių ge­gu­ži­nė­je su­si­pa­ži­no su P. Vi­šins­kiu, Že­mai­te, E. ir V. Put­vins­kiais, M. Bir­žiš­ka. Ant­ro­ji ge­gu­ži­nė vy­ko 1904 me­tais Alek­sand­ri­jo­je, jos ka­si­nin­kas bu­vo A. Po­vy­lius – rin­ko po vie­ną rub­lį.

Daug dė­me­sio A. Po­vy­lius sky­rė bend­ra­dar­bia­vi­mui spau­do­je. 1937 me­tais bu­vo ap­do­va­no­tas Ge­di­mi­no tre­čio­jo laips­nio or­di­nu.

XX am­žiaus pra­džio­je A. Po­vy­lius bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti Šiau­lių Ko­ma­ro dva­re, vė­liau Gu­ber­ni­jos dva­re dir­bo bu­hal­te­riu. Ten bend­ra­vo su J. Jab­lons­kiu ir K. Venc­laus­kiu dėl li­te­ra­tū­ros ga­be­ni­mo ir pla­ti­ni­mo.

A. Po­vy­lius pri­si­dė­jo 1903 me­tais Šiau­liuo­se įku­riant slap­tą Lie­tu­vių mo­kyk­lė­lę, ku­ri vei­kė jo pa­ties bu­te, o kon­sul­tan­tai bu­vo P. Vi­šins­kis ir J. Bi­liū­nas. Mo­kyk­lė­lė vei­kė tol, kol A. Po­vy­lius neiš­va­žia­vo į sa­vo ūkį Žiū­ro­nuo­se. Ten kai­my­no Vai­čiu­lio gry­čio­je įkū­rė kai­mo mo­kyk­lą, ku­ri iš­si­lai­kė iki 1908 me­tų.

P. Vi­šins­kio pa­ska­tin­tas A. Po­vy­lius ak­ty­viai da­ly­va­vo „Ži­bu­rė­lio“ drau­gi­jos (įkū­rė­ja G. Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė) veik­lo­je.

Šiau­liuo­se ir Rad­vi­liš­ky­je ėmė­si kur­ti lie­tu­viš­kas sa­vi­val­dy­bes. Rad­vi­liš­kio su­vie­ny­ta­me ko­mi­te­te bu­vo pir­mi­nin­ku.

Su S. ir K. Venc­laus­kiais Šiau­liuo­se su­ma­nė ruoš­ti spek­tak­lį. 1904 me­tų spa­lio 31 die­ną sau­sa­kim­šo­je sa­lė­je bu­vo su­vai­din­ta Ke­tu­ra­kio ko­me­di­ja „Ame­ri­ka pir­ty­je“.

Rad­vi­liš­ky­je A. Po­vy­lius pa­li­ko rū­pes­tin­go švie­tė­jo pėd­sa­ką. Jis vie­nas pir­mų­jų pro­gim­na­zi­jos kū­rė­jų, dau­giau­siai pa­si­dar­ba­vęs dėl jos įstei­gi­mo. Kar­tu su ge­le­žin­ke­li­nin­kais iš­si­rū­pi­no iš val­dy­bos du mū­ri­nius pa­sta­tus (jie ir da­bar te­bes­to­vi) ša­lia tuo­me­ti­nės pra­džios mo­kyk­los.

Tuo­se pa­sta­tuo­se prieš ka­rą bu­vo įreng­ti trau­ki­nių bri­ga­dų poil­sio kam­ba­riai. Ga­vus su­ti­ki­mą iš ge­le­žin­ke­lio val­dy­bos, juo­se įsi­kū­rė pro­gim­na­zi­ja ir pa­si­va­di­no „Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio gim­na­zi­ja“. To­kia iš­ka­ba ka­bė­jo il­go­kai, nors mo­kyk­la gim­na­zi­jos sta­tu­so nea­ti­ti­ko ir vei­kė tik pro­gim­na­zi­ja.

Pir­mie­ji mo­ky­to­jai J. Krikš­ta­nas, A. Dob­ro­vols­kai­tė, Ra­da­vi­čie­nė vaikš­čio­jo pas tė­vus ir ra­gi­no vai­kus leis­ti mo­ky­tis. 1919 me­tų sau­sio mė­ne­sį Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio pro­gim­na­zi­jo­je pra­si­dė­jo pa­mo­kos.

Vi­są šią A. Po­vy­liaus veik­lą ap­ra­šiau pa­si­nau­do­ju­si ar­chy­vi­ne me­džia­ga, bet no­riu pa­si­da­ly­ti ir sa­vo as­me­ni­niais įspū­džiais.

Esu gi­mu­si Žiū­ro­nų kai­me, ten su mo­čiu­te, ma­ma ir te­ta gy­ve­nau iki mo­kyk­li­nių me­tų. Vė­liau dar te­ko bend­rau­ti su šiuo švie­siu kai­my­nu.

A. Po­vy­liaus ūkis bu­vo Žiū­ro­nų kai­mo pa­kraš­ty­je, o ke­liu­kas iki įva­žos į so­dy­bą bu­vo pra­sto­kas. Mo­čiu­tė pa­sa­ko­jo, kaip kar­tą per Ve­ly­kas Po­vy­lių ūky­je lan­kė­si Šiau­lių teat­ro žmo­nės ir la­bai iš­si­mak­no­jo, kol pa­sie­kė so­dy­bą. Po to jie or­ga­ni­za­vo kaž­ką pa­na­šaus į tal­ką ir už­ve­žė ak­me­nuo­to žvy­ro. Kai­mas net šai­pė­si, kad ar­tis­tai sau ke­lią nu­si­tie­sė.

A. Po­vy­liaus ūky­je bu­vo di­džiu­lis so­das, jo pa­kraš­tį nuo ke­liu­ko ri­bo­jo „Ro­jaus“ obe­lys. At­si­me­nu, obuo­liu­kai la­bai ma­ži ir la­bai rau­do­ni. Iš­si­lai­ky­da­vo iki Ka­lė­dų – eg­lu­tei.

Ša­lia įva­žos į ūkio kie­mą iš abie­jų pu­sių au­go daug ra­bar­ba­rų, krie­nų ir kra­pų (o gal kmy­nų?). Man knie­tė­jo su­ži­no­ti, kam jų tiek daug rei­kia. Paaiš­ki­no, kad jų il­gas au­gi­mo lai­kas – to­dėl tin­ka vež­ti į Šiau­lių tur­gų. Ark­liais kin­ky­tu ve­ži­mu pa­tys šei­mi­nin­kai va­žiuo­da­vo par­duo­ti, o tur­gaus „pa­tva­dą“ pa­si­sta­ty­da­vo Bir­žiš­kų kie­me.

Daž­nai su kai­miš­ko­mis gė­ry­bė­mis su­sto­da­vo pas Venc­laus­kius. Pag­rin­di­nė ūkio tro­ba bu­vo nu­da­žy­ta švie­siai ir tu­rė­jo spal­vo­tais stik­lais įrė­min­tus „gon­kus“ (ve­ran­dą). Prieš sau­lę la­bai gra­žiai bliz­gė­da­vo.

Kai pa­te­kau į „to dė­dės su bal­tais ūsais“ dar­bo kam­ba­rį, bu­vau su­ža­vė­ta tiek, kad iki šiol pri­si­me­nu. Vi­są prie­ki­nę sie­ną užė­mė len­ty­nos, pil­nos kny­gų, o prie­ky­je sto­vė­jo ma­sy­vus sta­las, už ku­rio sė­dė­jo „pa­ts dė­dė“. Tas vaiz­das tiek ma­ne pa­vei­kė, kad jau ta­da pa­gal­vo­jau, kad ir aš, kai užaug­siu, ir­gi tiek kny­gų tu­rė­siu.

Ūkio te­ri­to­ri­jo­je bu­vo stik­li­niai šilt­na­miai su agur­kais ir ki­tais ne­ma­ty­tais au­ga­lais, o ša­lia bu­vo į la­ga­mi­nus pa­na­šūs da­ri­niai su dvi­gu­bais dang­čiais: vie­nas stik­li­nis, o vir­šu­ti­nis iš len­tų. Šo­nai ir­gi len­ti­niai. Tai bu­vo šil­ta­dar­žiai pa­va­sa­ri­niams au­ga­lams. Vė­liau juos ma­ty­da­vau ir pas ki­tus kai­my­nus. Va­din­ti ėmė juos ins­pek­tais.

Prie na­mo au­go daug kve­pian­čių erš­kėt­ro­žių ir jaz­mi­nų, o ap­link daug obe­lų, kriau­šių ir ki­tų me­džių. A. Po­vy­liaus ska­ti­na­mi kai­mo gy­ven­to­jai tu­rė­jo už­si­vei­sę so­dus. So­di­nu­kus gau­da­vo vel­tui. Ma­no ma­ma, bū­da­ma vos 16 me­tų, ir­gi pa­so­di­no so­dą – til­po 42 me­de­liai. Tai bu­vo dar iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, o aš – ka­ro vai­kas, tad so­dą jau ga­vau kaip do­va­ną.

Po­vy­lių ūky­je ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vei­kė Jau­nų­jų ūki­nin­kų ra­te­lis (kaip kur­sai). Va­do­va­vo A. Po­vy­liaus žmo­na Mor­ta Po­vy­lie­nė-Avi­žo­ny­tė. Jau­ni žmo­nės mo­kė­si ūki­nin­kau­ti: sė­jo, so­di­no, pi­kia­vo, re­ti­no, ra­vė­jo ir net me­de­lius skie­pi­jo. Mo­kė­si pri­žiū­rė­ti šil­ta­dar­žius ir šilt­na­mius, trę­ši­mo tai­syk­lių, ap­sau­gos nuo ru­de­ni­nių ir pa­va­sa­ri­nių šal­nų, lais­ty­mo ir t.t. Apie tuos mo­ky­mus man pa­sa­ko­jo ma­ma ir jos se­suo, nes abi ten mo­kė­si.

Daž­nai at­va­žiuo­da­vo pas juos ir mo­ki­nių, ir ūki­nin­kų eks­kur­si­jos, įvai­rūs sve­čiai. Abu Po­vy­liai bu­vo drau­giš­ki ir sve­tin­gi. Su sa­vo pa­gal­bi­nin­kais pie­tau­da­vo prie vie­no sta­lo. Jų ūky­je pra­kti­kas at­lik­da­vo stu­den­tai. Vie­ną mer­gai­tę – Sta­sę Sta­šaus­kai­tę iš Ku­tiš­kių kai­mo – Po­vy­liai ypač glo­bo­jo, ska­ti­no mo­ky­tis ir vi­sa­pu­siš­kai rė­mė. Ji pas juos bū­da­vo per vi­sas ato­sto­gas. Ta­po bio­lo­gi­jos moks­lų pro­fe­so­re, ha­bi­li­tuo­ta moks­lų dak­ta­re.

Mor­ta Po­vy­lie­nė mer­gai­tes va­din­da­vo Lie­tu­vos ūki­nin­kai­tė­mis ir mo­kė net ku­li­na­ri­jos pa­slap­čių. Ma­mos ar­chy­ve ra­dau sto­rą – 1930 me­tais ra­šy­tą – są­siu­vi­nį su 52 re­cep­tais ir įvai­riais pa­ta­ri­mais (gai­la, jis la­bai ap­triu­šęs).

Ka­ro me­tu, kiek pri­si­me­nu iš pa­sa­ko­ji­mų, pas Po­vy­lius be­veik vi­są lai­ką gy­ve­no pa­bė­gė­liai iš Rad­vi­liš­kio ir ki­tur. Slė­pė­si žy­dai, bu­vo ir vo­kie­tu­kų. Kai­mo žmo­nės A. Po­vy­lių ir žmo­ną ger­bė, lai­kė sa­vais. Su­si­kū­rus ko­lū­kiui, jų že­mės bu­vo na­cio­na­li­zuo­tos, pa­li­ko tik tro­be­sius ir so­do da­lį. Su­ny­ko vi­sa veik­la.

Apie 1955 me­tus, kaž­kie­no pa­ska­tin­tas, A. Po­vy­lius ėmė rū­pin­tis pen­si­ja, bet la­bai ne­si­se­kė. Tik po Jus­to Pa­lec­kio ap­si­lan­ky­mo 1956 me­tais bu­vo pa­skir­ta res­pub­li­ki­nės reikš­mės pen­si­ja. Nuo ta­da jis pa­si­da­rė „is­to­ri­niu žmo­gu­mi“ – kaip pa­ts sa­kė. Tik trum­pai te­pa­si­nau­do­jo – 1961 me­tais mi­rė sa­vo gim­to­jo­je so­dy­bo­je.

Pa­lai­do­tas Rad­vi­liš­kio se­no­sio­se ka­pi­nė­se. Mor­ta Po­vy­lie­nė iš­gy­ve­no iki 1972 me­tų.

Nors P. ir M. Po­vy­liai ne­bu­vo bai­gę aukš­tų­jų moks­lų, bet eru­di­ci­ja ir in­te­li­gen­tiš­ku­mu ga­lė­jo ly­gin­tis su bai­gu­siais uni­ver­si­te­tus. Ma­nau, kad pa­va­din­da­ma tą žmo­gų 100-me­čio švie­suo­liu, klai­dos ne­pa­da­riau.

P. S. Prieš 7–8 me­tus pas ma­no ma­mą Rad­vi­liš­ky­je ap­si­lan­kė sto­tin­gas žmo­gus ir pa­sa­kė, kad ren­ka me­džia­gą apie A. Po­vy­lių. Ža­dė­jo ra­šy­ti kny­gą. Ieš­ko­jo žmo­nių, ku­rie šią as­me­ny­bę dar pa­ži­no­jo. Ma­no ma­ma, ko ge­ro, bu­vo li­ku­si pa­sku­ti­nė iš Žiū­ro­nų kai­mo. Du ge­rus pus­die­nius pa­sa­ko­jo sa­vo pri­si­mi­ni­mus, ati­da­vė vi­sas tu­rė­tas nuo­trau­kas (o bu­vo jų ke­lio­li­ka). Tas vy­ras sa­kė, jog per­si­spaus­dins ir grą­žins. Tik taip ir din­go su vi­sais pa­ža­dais. La­bai gai­liuo­si, kad pa­ti ša­lia ne­sė­dė­jau ir neuž­si­ra­šiau nei to žmo­gaus pa­var­dės, nei ma­mos pa­sa­ko­ji­mo.

Ne­ty­čia li­ko vie­na nuo­trau­ka – dar prieš­ka­ri­nė, nes ma­ma ir jos se­suo – paaug­lės. Gal kas nors at­pa­žin­tų nuo­trau­ko­je sa­ve ir at­si­liep­tų? Bū­tų la­bai įdo­mu!

Dan­guo­lė DA­BA­ŠINS­KIE­NĖ

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Žiū­ro­nų jau­nų­jų ūki­nin­kų ra­te­lis su sve­čiais A. ir M. Po­vy­lių so­de. Nuot­rau­kos de­ši­nė­je – A. Po­vy­lius (bal­tais ūsais), M. Po­vy­lie­nė – pir­mo­ji iš de­ši­nės. Dan­guo­lės Da­ba­šins­kie­nės ma­ma sto­vi ša­lia A. Po­vy­liaus.