Šiauliai – kaip antras Latvijos miestas

Šiauliai – kaip antras Latvijos miestas

Šiau­liai – kaip ant­ras Lat­vi­jos mies­tas

Kęs­tu­tis Ma­siu­lis,

Sei­mo na­rys

XXI am­žius – mies­tų lai­kas, ku­rie trau­kia žmo­nes sa­vo pa­slau­go­mis, pre­kė­mis ir ga­li­my­bė­mis. Šiau­liai taip pat tu­ri tap­ti trau­kos cent­ru ne tik mies­tie­čiams, bet ir vi­sam re­gio­nui. Kaip vie­na iš dar ma­žai pa­nau­do­tų ga­li­my­bių yra di­din­ti Sau­lės mies­to pa­trauk­lu­mą kai­my­nams lat­viams.

Lat­viai jau at­vyks­ta

Lat­vi­ja nuo Šiau­lių yra ma­žiau nei už 100 km ir jau da­bar kai­my­nams ket­vir­tas Lie­tu­vos mies­tas yra tu­ris­tų trau­kos cent­ras. Ypač Pie­tų Lat­vi­jos gy­ven­to­jams, ku­riems iki Šiau­lių pa­to­giau at­vyk­ti nei iki sos­ti­nės Ry­gos.

Mies­to tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro duo­me­ni­mis lat­viai Šiau­liuo­se la­biau­siai do­mi­si ga­li­my­be ap­si­pirk­ti, ieš­ko kur pa­val­gy­ti ce­pe­li­nų ir ret­kar­čiais už­su­ka į vie­ną ki­tą kul­tū­ros įstai­gą. La­biau­siai lat­vių dė­me­siu džiau­gia­si pre­ky­bos cent­rai, ku­riuo­se bra­liu­kai džiau­gia­si pi­ges­nė­mis pre­kė­mis nei na­muo­se.

Tu­ris­tai ir pir­kė­jai iš Lat­vi­jos yra la­bai gei­džia­mi klien­tai, bet dar di­des­nė Šiau­lių am­bi­ci­ja bū­tų pri­trauk­ti to­kius sve­čius, ku­rie pla­čiau at­ver­tų sa­vo pi­ni­gi­nes ar su­teik­tų dar dau­giau ga­li­my­bių mies­tui. Reik­tų ieš­ko­ti bū­dų pri­kvies­ti in­ves­tuo­to­jus, vers­li­nin­kus, stu­den­tus ir nau­jus gy­ven­to­jus.

Lat­vi­jo­je jau so­viet­me­čiu bu­vo pra­stai iš­plė­to­tas mies­tų tink­las, o at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę Ry­gos po­zi­ci­jos dar la­biau stip­rė­jo, kai ki­tų mies­tų sil­po. Daug­pi­lis kaip ir Lie­po­ja da­bar iš­gy­ve­na ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus, to­dėl Šiau­liai ga­lė­tų mė­gin­ti iš­nau­do­ti at­si­ra­du­sių lais­vą ni­šą ir pa­kon­ku­ruo­ti su Ry­ga.

Ką ir kaip ga­li­ma pa­siū­ly­ti?

Tu­rė­ti am­bi­ci­ją į Šiau­lius pri­trauk­ti ne tik lat­vių tu­ris­tus, bet ir kvies­ti in­ves­tuo­ti, mo­ky­tis bei ap­si­gy­ven­ti, nė­ra kaž­ko­kia neį­gy­ven­di­na­ma sva­jo­nė. Štai Es­ti­jos vy­riau­sy­bė yra iš­kė­lu­si tiks­lą į ša­lį pri­kvies­ti ap­si­gy­ven­ti suo­mius. Jau kel­te tarp Ta­li­no ir Hel­sin­kio bei uos­to priei­go­se suo­mių tu­ris­tus pa­si­tin­ka rek­la­mi­niai pla­ka­tai ir lanks­tu­kai su in­for­ma­ci­ja apie pi­ges­nį pra­gy­ve­ni­mą Ta­li­ne, aukš­tą inf­rast­ruk­tū­ros ly­gį bei su­si­sie­ki­mo ga­li­my­bes. Tai­gi ar Šiau­liai tu­ri ką pa­siū­ly­ti, kaip tą da­ro es­tai?

Svar­biau­sias pa­ma­tas Šiau­lių per­spek­ty­vai yra at­sa­kin­gai ir tva­riai vei­kian­ti eko­no­mi­ka. Ant­ra, ne ma­žiau svar­bu yra pri­sta­ty­ti pa­sie­ki­mus, kad sve­čiai apie juos ži­no­tų. Tre­čia, ur­ba­nis­tai, kaip le­mia­mą veiks­nį įvar­di­na ge­rą su­si­sie­ki­mą.

Eko­no­mi­nio pro­ver­žio mies­tas kol kas ne­pa­ju­to, nors yra užuo­mi­nų apie la­bai lau­kia­mas in­ves­ti­ci­jas. Nau­jas me­ras ir ad­mi­nist­ra­ci­ja pri­va­lo su­si­telk­ti ties in­ves­ti­ci­jų paieš­ko­mis.

In­for­ma­ci­ja apie mies­to ga­li­my­bes taip pat kol kas yra silp­no­ji įvaiz­džio da­lis. Sun­ku ras­ti vil­nie­tį ar kau­nie­tį, ku­ris iš­var­din­tų bent ke­lis ar­gu­men­tus, ko­dėl bū­tų ver­ta sa­vait­ga­lį pra­leis­ti Šiau­liuo­se?

Na, ir su­si­sie­ki­mas. Šiau­liai tu­ri la­bai at­sa­kin­gai vys­ty­ti trans­por­to tink­lą. Ne tik au­to­bu­sų li­ni­jas mies­to cent­re, bet ir tarp­mies­ti­nes bei tarp­tau­ti­nes jung­tis. Ne­rei­kia bi­jo­ti ir esant ga­li­my­bei do­tuo­ti vie­ną ki­tą marš­ru­tą, or­ga­ni­zuo­ti ne­mo­ka­mo trans­por­to ak­ci­jas, pa­rem­ti ir ska­tin­ti įvai­rias su­si­sie­ki­mo rū­šis – au­to­bu­sais ir trau­ki­niais.

Išp­lė­to­tas su­si­sie­ki­mas at­ve­ria ge­ras ga­li­my­bes pri­trauk­ti ne tik tu­ris­tų, bet ir gy­ven­to­jų, ku­rie nie­ka­da ne­si­jaus, kad yra už­mirš­ti.

Šiau­liai tu­ri po­ten­cia­lo, bet trūks­ta stra­te­gi­jos, kaip ga­li­ma tą po­ten­cia­lą iš­plė­to­ti. Kar­tais ne­tra­di­ci­nės idė­jos ir pla­tes­nis po­žiū­ris at­ve­ria ga­li­my­bes, ku­rių anks­čiau ne­bu­vo ma­ty­ti.

Šiau­liai, kaip lat­vių trau­kos cent­ras, – ko­dėl ne?