Spust, ir mūsų nėra

KO­MEN­TA­RAS

Spust, ir mū­sų nė­ra

Lo­re­ta KLIC­NER

Iš­sit­rin­ti iš nuo­la­ti­nių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų są­ra­šo ga­li­ma vie­no myg­tu­ko spus­te­lė­ji­mu. Tą pa­ty­rė kiek­vie­nas emig­ran­tas, tu­rė­jęs „iš­si­dek­la­ruo­ti“. Spust, ir ta­vęs nė­ra. Nut­rūks­ta ta­vo ry­šys su vals­ty­bės PSD mo­kes­čiu. Ir nie­kas ta­vęs ne­ban­do stab­dy­ti ar per­kal­bė­ti.

Ne­ži­nia, gal to im­sis kaž­ko­kios emig­ra­ci­jos tar­ny­bos ir de­par­ta­men­tai, apie ku­riuos prieš rin­ki­mus kal­ba kan­di­da­tai į Sei­mą? Vi­si jie ba­do į emig­ra­ci­jos skai­čius ir ža­da ar­ba stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, ar­ba grą­žin­ti emig­ran­tus na­mo.

Bet ką ti­ki­si grą­žin­ti? Už­sie­nio uni­ver­si­te­tų stu­den­tus, ku­rie po stu­di­jų tu­ri pro­fe­si­nių am­bi­ci­jų dirb­ti pa­sau­li­nė­se kor­po­ra­ci­jo­se, ar „pa­gy­ve­nu­sius“ jau­nuo­lius, ku­rie paė­mė pa­sko­las na­mams už­sie­ny­je, ten au­gi­na vai­kus? O gal pri­vi­lios tė­vus, ku­rie emig­ra­vo pri­žiū­rė­ti anū­kų ar­ba už­si­dirb­ti bri­tiš­ką, šve­diš­ką ar nor­ve­giš­ką pen­si­ją? Ar sieks grą­žin­ti tuos, ku­riems sam­do lie­tu­vius ver­tė­jus, kad su­si­kal­bė­tų teis­muo­se ir ka­lė­ji­muo­se?

Po­li­ti­niai de­san­ti­nin­kai prieš rin­ki­mus skrai­dė į Lon­do­ną, di­džiau­sią lie­tu­vių mies­tą. Kan­di­da­tai į Sei­mą, par­ti­jų ly­de­riai su­si­ti­ko su gru­pe­le ten gy­ve­nan­čių tau­tie­čių. Ne vie­ną emig­ran­tą įkvė­pė pa­ža­dai apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. To­kią „do­va­ną“ ga­li iš­sau­go­ti Pre­zi­den­tė už ypa­tin­gus nuo­pel­nus vals­ty­bei. Bet jei­gu ne­si kaip dvi­ra­ti­nin­kė D. Ži­liū­tė, nuo­pel­nais ne­pa­si­gir­si. Išb­rauks iš są­ra­šo kaip Ž. Il­gaus­ką ir lik­si pas D. Trump'ą. Pi­lie­ty­bės ne­te­ki­mas pas mus pri­me­na Bau­džia­mo­jo Ko­dek­so san­kci­ją – baus­mė tiems, ku­rie iš­va­žia­vo. To­kio­je ap­lin­ko­je veid­mai­niš­ka kal­bė­ti apie emig­ran­tų su­grą­ži­ni­mą.

Šian­dien rei­kia stver­ti už ran­kos tuos, ku­rie vals­ty­bė­je dar li­kę, bet tuoj krau­sis la­ga­mi­nus.

Lie­tu­vo­je 65 me­tų ir vy­res­nių žmo­nių yra 19 pro­cen­tų – 548,5 tūks­tan­čio iš maž­daug 2,8 mi­li­jo­no gy­ven­to­jų. Jau­ni­mo nuo 14 iki 29 me­tų yra pa­na­šiai – 581, 2 tūks­tan­čio. Ar ne jie šian­dien tu­rė­tų do­mi­nuo­ti vals­ty­bės atei­ties vi­zi­jo­se ir par­ti­jų pro­gra­mo­se?

Jei­gu per­nai į už­sie­nį emig­ra­vo 44 533 tau­tie­čiai, tai dau­giau­siai tarp jų bu­vo bū­tent 20–24 me­tų žmo­nių: ša­lį pa­li­ko 8 595 to­kio am­žiaus jau­nuo­liai. Ant­ri pa­gal emig­ra­ci­jos dy­dį 25–29 me­tų žmo­nės – jų emig­ra­vo 7 634. Tre­ti 35–34 me­tų (5 747), po jų – 35–39 me­tų (4 478). Va­di­na­si, kuo jau­nes­ni, tuo la­biau iš­va­žiuo­ja sve­tur.

Emig­ruo­ja vals­ty­bę ga­lin­tys kur­ti žmo­nės. Jiems ne­pa­siū­ly­si gy­ve­ni­mo su kan­čia ir vil­ti­mi, kad kaž­ka­da su­kur­si­me lie­tu­viš­ką ro­jų. Jį rei­kė­jo pa­siū­ly­ti jau va­kar.

Jau­ni­mas ma­to (ir ne tik „Facebook’e"), kaip stu­di­juo­ja, gy­ve­na jų bend­raam­žiai vi­sa­me pa­sau­ly­je, to­dėl neap­gau­si. Vals­ty­bė, nu­stū­mu­si sa­vo pi­lie­čius į pa­raš­tes, vie­ną die­ną jų ten ne­be­ras.

Di­din­ti ke­liais eu­rais pen­si­jas kol kas dar leng­viau ne­gu su­kur­ti šiuo­lai­ki­nę švie­ti­mo sis­te­mą, iš­gui­ti ne­to­le­ran­ci­ją ki­to­kiems ir iš­ju­din­ti pel­kė­jan­tį mąs­ty­mą. Tie­siog rei­kia „pa­dau­gin­ti“ lai­min­gų žmo­nių.

O į Lie­tu­vą žmo­nės grįž­ta ir da­bar. Ne dėl val­džios spren­di­mų. Sug­rą­ži­na na­mų, ar­ti­mų­jų, drau­gų il­ge­sys, pa­čių su­kur­tas vers­las ar ne­pa­gy­rū­niš­kas, bet nuo­šir­dus pa­trio­tiz­mas – kad vai­kai aug­tų su lie­tu­vių kal­ba.

Gal po­li­ti­kams rei­kė­tų emig­ruo­ti ne į Sei­mą, o į viš­tų fer­mą, kad iš­girs­tų, pa­ma­ty­tų „pa­pras­tus“, „orius“ žmo­nes, nu­peš­tų vie­ną ki­tą viš­tą ir su­pras­tų, ką reiš­kia vals­ty­bė, „ku­rio­je no­ri­si gy­ven­ti“?