Susirinkę žmonių pinigus, bankai palieka provinciją

Su­si­rin­kę žmo­nių pi­ni­gus, ban­kai pa­lie­ka pro­vin­ci­ją

Li­na VYŠ­NIAUS­KIE­NĖ

Net­ru­kus į ban­ką nuei­ti ga­lė­si­me tik po mė­ne­sio ar po­ros – pa­na­šiai kaip į po­lik­li­ni­ką pas spe­cia­lis­tą. Ban­kai ima­si nau­jos pra­kti­kos: klien­tai pri­va­lės iš anks­to re­gist­ruo­tis. O jei re­gist­ra­ci­jos ta­lo­nė­liai pa­si­bai­gę – lauk sa­vo ei­lės. Ban­kai at­vi­rai at­su­ko nu­ga­rą smul­kie­siems klien­tams. „Di­die­ji bankai iš­si­kraus­to“, – si­tua­ci­ją api­bend­ri­na Pa­kruo­jo me­ras Sau­lius Ge­giec­kas.

Į ban­ką – kaip pas gy­dy­to­ją

„Swed­bank“ pa­skel­bė, kad nuo rugp­jū­čio 1 d. Pak­ruo­jy­je ir Za­ra­suo­se sa­vo sky­riuo­se priims tik iš anks­to trum­puo­ju te­le­fo­no nu­me­riu už­si­re­gist­ra­vu­sius klien­tus. Esą taip ne­su­si­da­rys ei­lės.

Jau iš anks­to aiš­ku, kad ei­lės tik­rai su­si­da­rys, nes, kaip „Va­ka­ro ži­nioms“ sa­kė Pak­ruo­jo me­ras Sau­lius Ge­giec­kas, iš bu­vu­sių dvie­jų dar­buo­to­jų „Swed­bank“ sky­riu­je lie­ka vie­nas. Tad pen­si­jų, pa­šal­pų ar at­ly­gi­ni­mų mo­kė­ji­mo me­tu gy­ven­to­jai var­gu ar ga­lės iš kar­to pa­siim­ti sa­vo gra­šius.

„Di­die­ji ban­kai iš­si­kraus­to. Ve­dė­me de­ry­bas su „Lu­mi­nor“ ban­ku, ta­čiau su­si­tar­ti ne­pa­vy­ko. Jie sa­vo sky­rių jau už­da­rė. Ban­dė­me tar­tis ir su „Swed­bank“. Jie pa­li­ko tik vie­ną va­dy­bi­nin­ką. Gal to­dėl, kad pas mus yra ke­li stam­bie­ji ūki­nin­kai. Vie­nin­te­lė išei­tis žmo­nėms – pi­ni­gus iš­si­gry­nin­ti par­duo­tu­vė­se ar­ba kre­di­to uni­jo­je. Čia dar ap­tar­nau­ja­ma se­ną­ja tvar­ka“, – sa­kė S. Ge­giec­kas.

Lu­pa de­vin­tą kai­lį

Mero pa­va­duo­to­jas Jo­nas Juo­za­pai­tis pa­si­džiau­gė, kad jau yra pa­si­trau­kęs iš „Swed­bank“. „Pa­sit­rau­kiau dėl la­bai di­de­lių mo­kes­čių. Plau­kai šiauš­da­vo­si, kai tu­rė­jau tiek mo­kė­ti“, – sa­kė vi­ce­me­ras.

O tiems, ku­rie te­be­li­kę šio ban­ko klien­tais, teks ne tik ei­lė­je lauk­ti, bet ir pa­pil­do­mai mo­kė­ti. Už skam­bu­tį trum­puo­ju nu­me­riu. Ir mo­kė­ti ne­ma­žai, nes to­kiu nu­me­riu pa­skam­bi­nus pir­miau­sia rei­kia iš­klau­sy­ti li­ta­ni­ją, kad „jū­sų po­kal­bį įra­šy­si­me“ ir t.t. Pas­kui il­gė­liau­siai gro­ja mu­zi­ka. Žo­džiu, plo­si­me pi­ni­gė­lius kaip di­de­li.

Lyg dar to ne­bū­tų ga­na, ban­kas in­for­muo­ja, kad at­vyk­da­mas klien­tas, be as­mens do­ku­men­to, tu­ri tu­rė­ti in­ter­ne­ti­nės ban­ki­nin­kys­tės pri­si­jun­gi­mo prie­mo­nes. So­li­daus am­žiaus su­lau­kę die­du­kas ar bo­bu­tė ne tik to­kių žo­džių ne­ži­no, bet dau­gu­ma ir kom­piu­te­rį tik iš to­lo yra ma­tę. Tik ne­rei­kia pais­ty­ti: „Ga­li nuei­ti į bib­lio­te­ką ir pa­si­nau­do­ti“. Jis ne­mo­kės to kom­piu­te­rio nė įsi­jung­ti. Jau ne­kal­bant apie tai, kad ir bib­lio­te­kos ma­žuo­se mies­te­liuo­se vie­na po ki­tos nai­ki­na­mos.

Su „Swed­bank“ so­li­da­ri­zuo­ja­si ir SEB. Tie­sa, šiek tiek švel­nes­niu bū­du. Jie tie­siog siū­lo, bet dar ne­rei­ka­lau­ja, „re­zer­vuo­ti su­si­ti­ki­mo lai­ką“. Ir vi­zi­tą pla­nuo­ti prieš iš­mo­kų die­nas ar po jų.

Pa­kruo­jo me­ras Sau­lius Ge­giec­kas sakė, kad vie­nin­te­lė išei­tis žmo­nėms – pi­ni­gus iš­si­gry­nin­ti par­duo­tu­vė­se ar­ba kre­di­to uni­jo­je. Čia dar ap­tar­nau­ja­ma se­ną­ja tvar­ka.

Si­tua­ci­jos ko­men­ta­ras

Lie­tu­vos ban­kų klien­tų aso­cia­ci­jos va­do­vas Rū­te­nis Paukš­tė:

- Ne­sup­ran­tu mū­sų val­džios struk­tū­rų, ku­rios pri­žiū­ri, ar bent tu­rė­tų pri­žiū­rė­ti šiuos pro­ce­sus. Ar gry­nie­ji pi­ni­gai yra at­gy­ve­na, ar tik­rai rei­kia mus vi­sus temp­ti į tuos elekt­ro­ni­nius pi­ni­gus? O kai at­si­ran­da elekt­ro­ni­niai pi­ni­gai, kai vyks­ta toks stū­mi­mas, tai at­si­ran­da ir pro­ble­mos la­bai ne­men­kai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų da­liai. Ban­kai, at­ro­do, sa­vo veiks­mams ran­da pri­ta­ri­mą vi­sur. Ir Sei­me, ir Lie­tu­vos ban­ke, ir vi­so­se ki­to­se val­diš­ko­se struk­tū­ro­se. Tu­riu pa­sa­ky­ti, ban­kai vi­sa­da „ati­da­ri­nė­jo du­ris ko­jo­mis“ – jie val­do vals­ty­bę. Ypač aiš­kiai tai ma­ty­ti tam tik­rais lai­ko­tar­piais, pa­vyz­džiui, per kri­zę. Ban­kai, o ne kas ki­tas už­da­ri­nė­ja mū­sų vers­lo ša­kas: vi­są ve­žė­jų pra­mo­nę, au­to­mo­bi­lių nuo­mą, sta­ty­bi­nių me­džia­gų ir sta­ty­bų vers­lą. Kri­zės me­tu Sei­mas lin­dė­jo kam­pu­ty­je ir lau­kė – kas čia bus. Iš tie­sų, mes ban­kams su­tei­kė­me daug ga­lių ir jie jo­mis nau­do­ja­si.

Ką da­ry­ti, kad pa­dė­tis keis­tų­si? Mū­sų ga­lios yra to­kios – mes ren­ka­me val­džią ir ji tu­rė­tų bū­ti at­skai­tin­ga rin­kė­jams. Jei ma­to­me, kad yra pro­ble­ma, tu­ri­me iš val­džios rei­ka­lau­ti dė­me­sio.

Praei­tą pir­ma­die­nį bu­vau Lie­tu­vos ban­ke bū­tent dėl ko­mer­ci­nių ban­kų sa­vi­va­lės. Iš at­sa­kin­go dar­buo­to­jo iš­gir­dau, kad da­bar yra virs­mas, ir, paaiš­ki­no, kad tuo virs­mu jie mums ku­ria švie­sią atei­tį. Pa­sa­kiau, kad ne­la­bai no­rė­čiau su­tik­ti, nes ne­ma­nau, kad val­džios ar ban­kų už­duo­tis – mus kan­kin­ti, ir kad ne­no­riu su tuo tai­ky­tis.

Ko­dėl nė­ra vals­ty­bi­nio ko­mer­ci­nio ban­ko? Ma­nau, esa­me per­ne­lyg ma­ži. Veng­ri­ja, Len­ki­ja, kur to­kie ban­kai yra, daug di­des­nės ir ten nuo­sa­va, vals­ty­bi­nė ban­ki­nin­kys­tė tu­ri di­des­nį eko­no­mi­nį mas­tą. Rea­liai mes jau tu­rė­jo­me vals­ty­bi­nius ban­kus ir džiau­gė­mės juos ati­da­vę į pri­va­čias ran­kas. Nes ti­kė­jo­mės, kad to­se pri­va­čio­se ran­ko­se vis­kas taps at­sa­kin­giau, lo­giš­kiau. Toks bu­vo mū­sų po­rei­kis. O vals­ty­bi­nis ko­mer­ci­nis ban­kas, kaip ir ki­tos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos, no­rom ne­no­rom ki­ša­si į po­li­ti­ką. Da­bar jau esa­me la­biau su­bren­dę, ma­to­me, kad vals­ty­bi­nės įmo­nės, pa­vyz­džiui, „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liai“, ima po tru­pu­tį „ap­si­tvar­ky­ti“. Gal jau pri­bren­do­me ir iki vals­ty­bi­nio ban­ko. Bet vis dėl­to – ban­kas tu­ri ati­tik­ti vi­sus sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mus, tu­rė­ti di­de­les in­ves­ti­ci­jas. Tą rei­kė­tų ge­rai ap­svars­ty­ti.

Tu­riu ir ki­tą pa­svars­ty­mą. Bū­tų ska­tin­ti­na ini­cia­ty­va, kad pas mus atei­tų ban­kai iš ki­tų re­gio­nų, pa­vyz­džiui, iš Aust­ri­jos ar Vo­kie­ti­jos, su­da­rant ir jiems pa­lan­kias są­ly­gas, kaip bu­vo pa­da­ry­ta Šve­di­jos ban­kams. Kal­bu apie mo­kes­čių leng­va­tas. Ga­lė­tu­me su­kur­ti rin­ko­je rea­lią kon­ku­ren­ci­ją.

Ma­nau, Lie­tu­vos ban­kas tu­ri ga­lių su­val­dy­ti per­ne­lyg suį­žū­lė­ju­sius ko­mer­ci­nin­kus. Tu­ri švel­nių­jų ga­lių: pa­veik­ti nuo­sta­tų kū­ri­mą, pa­gal­vo­ti apie pa­ra­mą, kom­pen­sa­vi­mą ar ki­to­kį pro­ce­są.