Sveikai gyventi – gyventi su saiku

Svei­kai gy­ven­ti – gy­ven­ti su sai­ku

Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kas, mū­sų kraš­tie­tis pub­li­cis­tas, ra­šy­to­jas, da­bar gy­ve­nan­tis Ai­ri­jo­je, lai­mė­jo „Šiau­lių kraš­to“ „Die­nos re­cep­to“ kon­kur­są. Jo pa­siū­ly­tas kum­pio ko­ka­ko­lo­je re­cep­tas la­biau­siai pa­ti­ko skai­ty­to­jams spa­lio mė­ne­sį. Kon­kur­so lai­mė­to­jas ap­do­va­no­tas And­reas Mi­chal­sen kny­ga „Na­tū­ro­pa­ti­ja“, ku­rią iš­lei­do lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“.

S. Sa­ba­liaus­kas at­sklei­džia sa­vo vir­tu­vės pa­slap­tis, pa­ly­gi­na lie­tu­vių ir ai­rių sko­nius, įpro­čius.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Mais­to ga­mi­ni­mas – me­di­ta­ci­ja

S. Sa­ba­liaus­kas džiau­gia­si do­va­nų ga­vęs kny­gą, ku­ri ir apie mais­tą, ir apie me­di­ta­ci­ją.

„Kas du mė­ne­sius pa­ts vis nu­si­per­ku ko­kią nau­ją ku­li­na­ri­nę kny­gą, – sa­ko ge­riau­sias mė­ne­sio ku­li­na­ras. – Pa­tin­ka jas var­ty­ti, sem­tis pa­tir­ties ir eks­pe­ri­men­tuo­ti. Man mais­to ga­mi­ni­mas yra sa­vo­tiš­kas poil­sis ir me­di­ta­ci­ja. Mėgs­tu ga­min­ti il­gai.“

Iš ko pa­vel­dė­jo „ku­li­na­ri­nį ge­ną“, gur­ma­niš­kų pa­tie­ka­lų po­mė­gį?

„Ma­no gi­mi­nė­je pui­ki šei­mi­nin­kė – krikš­to ma­ma Zi­nai­da. Ska­niai ga­mi­na ir ma­no ma­ma“, – pa­brė­žia S. Sa­ba­liaus­kas. O gur­ma­niš­ki pa­tie­ka­lai tie­siog atė­ję „iš kaž­kur“.

Pir­mą­jį bly­ną iš­ke­pęs ga­na vė­lai – jau bu­vo bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ta­da tie­siog užė­jęs no­ras paeks­pe­ri­men­tuo­ti. Pri­si­me­na, jog tas „pir­ma­sis bly­nas“ bu­vo kiau­lie­nos far­šas, su­mai­šy­tas su ry­žiais, o vi­du­je mor­kos, ža­lias agur­kas ir sū­ris.

„Tai 1991 me­tais bu­vo ku­li­na­ri­jos "klyks­mas", – api­bū­di­na sa­vo pir­mą­ją ku­li­na­ri­nę imp­ro­vi­za­ci­ją. – Pra­dė­jau mo­ky­tis Kau­ne, užei­da­vau į vie­ną ki­tą res­to­ra­ną, ten pui­kūs keps­niai. „Aš ga­liu pa­ga­min­ti ge­riau“, – pa­gal­vo­jau. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo."

„Vis­ko rei­kia su sai­ku“

Jo žo­džiais, mais­tas vi­sa­da bu­vo svar­bus, o da­bar – tie­siog jo kul­tas.

„Ai­ri­jo­je ke­pa, ver­da per te­le­vi­zi­jas, nuo „La­bo ry­to, Ai­ri­ja“ iki tik­rai pui­kių ku­li­na­ri­nių lai­dų. Vi­sa­da sten­giuo­si pa­si­žiū­rė­ti Ro­ry O‘Connely lai­das. Ža­viuo­si Ga­ry Rho­des ir Ant­ho­ny De­met­re vir­tu­vės meist­riš­ku­mu“, – pa­si­da­li­ja S. Sa­ba­liaus­kas.

Jo po­žiū­riu, svei­kai gy­ven­ti – tai gy­ven­ti su sai­ku.

„Vis­ko rei­kia su sai­ku, – tei­gia kraš­tie­tis. – Aš nu­si­per­ku ir traš­ku­čių, mėgs­tu ko­ka­ko­lą, ai­riš­kas deš­re­les, rū­ky­tus ga­mi­nius ir uk­rai­nie­tiš­kus la­ši­nius. Čia yra to­kia par­duo­tu­vė „Kra­kio­wak“, ku­rio­je yra die­viš­ko sko­nio uk­rai­nie­tiš­kų la­ši­nių. Val­gau ka­da no­riu, ne­mėgs­tu tik pus­ry­čių.“

Pus­ry­čiau­ja apie 12 va­lan­dą, o va­ka­rie­nę val­go 9-ą po­piet.

„Ma­nęs nie­kas neį­ti­kins, kad prieš mie­gą ne­ga­li­ma val­gy­ti. Pa­si­žiū­rė­kit į liū­tus, jie pa­ėda ir ei­na mie­go­ti, pa­virš­kin­ti. Žo­džiu, vis­ką rei­kia da­ry­ti su sai­ku ir svar­biau­sia – NE­PER­SIĖS­TI“, – pa­brė­žia.

O ką mėgs­ta val­gy­ti?

„La­bai mėgs­tu žu­vį, bet Ai­ri­jo­je jos pa­si­rin­ki­mas itin ma­žas. Nors gy­ve­na­me sa­lo­je – vie­no­je pu­sė­je Ai­ri­jos jū­ra, ki­to­je – At­lan­to van­de­ny­nas. Ne­su ma­tęs par­duo­da­mų upi­nių žu­vų, – ste­bi­si lie­tu­vis. – Tik Ško­ti­jo­je užau­gin­ta la­ši­ša, taip pat užau­gin­ta pen­ga­si­ja, vil­ke­še­ris, men­kės fi­lė, skumb­rė – kaip ir vis­kas. Ačiū Die, daž­nai bū­na pui­kaus švie­žio tu­no, bet jo kai­na di­de­lė. Ir šiaip žu­vies kai­nos bai­siai di­de­lės – men­kės fi­lė be ke­lių cen­tų – 20 eu­rų. Bet aš mo­ku su­lauk­ti ak­ci­jų.“

Sal­du­my­nais sa­vęs ne­le­pi­na, ne­la­bai jie pa­tin­ka. Išim­tis – tik lie­tu­viš­ki sal­dai­niai „Vil­nius“ ir „No­me­da“.

Apie pa­slap­tį

„Jei ga­mi­nu šven­ti­nius pie­tus, daž­nai ne­ži­nau, koks bus ga­lu­ti­nis va­rian­tas, bet jis vi­sa­da bū­na pui­kus, – pa­ti­ki­na S. Sa­ba­liaus­kas ir at­sklei­džia ska­naus pa­tie­ka­lo ga­my­bos pa­slap­tį. – Kar­tą vie­na žur­na­lis­tė, ku­ri gal tik kiau­ši­nį mo­kė­jo iš­si­vir­ti, ma­nęs pa­klau­sė, kaip rei­kia ska­niai iš­kep­ti, ar yra ko­kia pa­slap­tis? At­sa­kiau, kad rei­kia pa­gal­vo­ti: kas tik­tų prie vie­no ar ki­to pro­duk­to. Ne­bū­ti­nai viš­tie­na tu­ri bū­ti su ana­na­sais, o sū­ris dre­bia­mas ant kar­bo­na­do.

Ir ką ma­not? Ji da­bar ma­ne nu­ste­bi­na sa­vo ku­li­na­ri­niais pa­sie­ki­mais, bet vi­sa­da sa­ko: „Ga­min­da­ma pa­gal­vo­ju, ką dė­tų į šį pa­tie­ka­lą Sva­jū­nas. Pa­gal­vo­jau, kad bū­tų ska­nu pie­nas su či­liu­kais.“

Jis ne­pa­me­na, kad vir­tu­vė­je kas bū­tų ne­pa­vy­kę ar su­de­gę. Jo žo­džiais, ge­ras vi­rė­jas vi­sa­da iš­gel­bės ir „be­vil­tiš­kiau­sią“ pa­tie­ka­lą. Ir pa­ta­ria: „Ne­rei­kia pa­gar­dų – ma­no vir­tu­vė­je tik drus­ka, pi­pi­rai ir "Pro­van­so žo­le­lės".“

Ai­riai – ko­nser­va­ty­vūs

Klau­sia­mas, ar la­bai ski­ria­si lie­tu­viš­ka ir ai­riš­ka vir­tu­vės, tei­gia, jog „lie­tu­viš­ka ke­lias­de­šimt kar­tų įdo­mes­nė“.

„Ai­riai die­vi­na su­muš­ti­nius, ku­rių pil­na ant kiek­vie­no kam­po. Į su­muš­ti­nį de­da ir kiau­ši­nį, kep­tą kum­pį, deš­re­les, sū­rį, dar­žo­vių, krau­ji­nės deš­ros – kal­nas išei­na, – pa­sa­ko­ja. – Grei­tas mais­tas jiems ge­riau­sias. Vai­kai vaikš­to su čip­sų pa­ke­liais ir ener­gi­niais gė­ri­mais ir val­go ke­ba­bus.“

Pa­ty­ręs, jog ai­riai la­bai kon­ser­va­ty­vūs mais­tui.

Dvi jo pa­žįs­ta­mos lie­tu­vės mer­gi­nos Da­lia ir As­ta ati­da­rė ka­vi­nę ir ban­dė „įmant­res­nius“ pa­tie­ka­lus ga­min­ti. Bet jau po mė­ne­sio me­niu „pe­rai­ri­no“ – įtrau­kė trin­tą sriu­bą, la­za­ni­ją, bur­ge­rius, ke­lių rū­šių karš­tus su­muš­ti­nius. Vi­są die­ną jų ka­vi­nė­je ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ai­riš­kus pus­ry­čius.

„Biz­nis kles­ti, nors val­gia­raš­čio ne­kei­čia jau de­šimt me­tų, – pa­sa­ko­ja apie drau­gių pa­tir­tį. – Yra žmo­nių, ku­rie de­šimt me­tų kas­dien atei­na val­gy­ti tų pa­čių ai­riš­kų pus­ry­čių.“

Ai­riai, jo žo­džiais, bau­giai žvel­gia į ki­to­niš­ką mais­tą. Ban­dė iš­siaiš­kin­ti, ką ai­riai val­gė prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių, net nu­si­pir­ko kny­gą „Ai­rių pa­vel­do pa­tie­ka­lai“.

„Ge­ra, so­ti, pui­ki ir įdo­mi vir­tu­vė, – pa­si­da­li­ja šios kny­gos įspū­džiu. – Se­nie­ji ai­riai at­si­me­na, jog rin­ko miš­ko gry­bus, o da­bar – tik pie­vag­ry­biai par­duo­tu­vė­je. Sa­ko­ma, kad vis­kas pa­si­kei­tė, kai ai­riai pra­dė­jo ge­rai gy­ven­ti ir pra­si­dė­jo už­kan­džių kul­tū­ra, nu­stum­da­ma so­čiuo­sius, ge­ruo­sius pa­tie­ka­lus, kaip pra­sto gy­ve­ni­mo sim­bo­lį.

Ži­no­ma, Ai­ri­jo­je yra ir ge­rų res­to­ra­nų, su pui­kiais vir­tu­vės še­fais. Pats džiau­giuo­si, kad ša­lia ma­no na­mų yra pui­kaus mais­to res­to­ra­nė­lis.“

Pa­si­džiau­gia, kad jo kai­my­nas Sko­tas yra at­vi­ras idė­joms: „Jis bu­vo ke­lis kar­tus Lie­tu­vo­je ir ža­vi­si mū­sų ce­pe­li­nais, net pa­ts ban­dė vir­ti ir pa­vy­ko!“

Kon­kur­so lai­mė­to­jas pa­si­da­li­ja ir dar vie­nu sa­vo fir­mi­niu re­cep­tu. „Tai pa­pras­tas ir ska­nus kep­tos viš­tos re­cep­tas“, – sa­ko S. Sa­ba­liaus­kas.

Mė­ne­sio ku­li­na­ro re­cep­tas: kep­ta viš­ta

Viš­tą įtrin­ti no­ri­mais prie­sko­niais. Tik be "Ve­ge­tos" ir ki­tų pa­na­šių „vir­tu­vės nu­si­kal­ti­mų“.

Viš­tą įdė­ti į troš­ki­ni­mo in­dą (bū­ti­nai tu­ri bū­ti dang­tis) ir už­pil­ti pie­nu, kad ji pa­skęs­tų. Įkai­tin­ti or­kai­tę iki 200 laips­nių ir kep­ti tiek, kiek įpras­tai. Pie­nas „dings­ta“, su­si­ge­ria į viš­tą, li­kus pus­va­lan­džiui iki ke­pi­mo pa­bai­gos ati­deng­ti dang­tį.

Iš­ke­pu­si viš­ta kris nuo kau­lų.

O gar­ny­ras ga­li bū­ti bet koks. Man prie viš­tos ska­niau­sia vir­ti bu­ro­kė­liai su pu­pe­lė­mis, svo­gū­nų laiš­kai, šie tiek čes­na­ko ir pir­mo spau­di­mo rap­sų ar aly­vuo­gių alie­jaus. Ir, ži­no­ma, bul­vių ko­šė, ku­rio­je daug pie­no ir svies­to.

Ska­naus!

As­me­ni­nė nuo­tr.

Sva­jū­ną Sa­ba­liaus­ką, ku­ris pel­nė mė­ne­sio ku­li­na­ro var­dą, Ai­ri­jo­je pa­sie­kė „Šiau­lių kraš­to“ do­va­no­ta kny­ga „Na­tū­ro­pa­ti­ja“.