Tiesa apie stumdomus ir atstumtus žmones

Tie­sa apie stum­do­mus ir at­stum­tus žmo­nes

Rim­vy­das STAN­KE­VI­ČIUS,

„Res­pub­li­kos“ žur­na­lis­tas

Vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­tas ra­šy­to­jas, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas, LDK Ge­di­mi­no or­di­no Ka­ri­nin­ko kry­žiaus ka­va­lie­rius, „Ar­be­ro­no“, „Ne­sė­tų ru­gių žy­dė­ji­mo“ ir dar ko­ne pen­kias­de­šim­ties kny­gų au­to­rius Vy­tau­tas Bub­nys nau­jau­sio­je, ką tik „Žu­vėd­ros“ lei­dyk­los iš­leis­to­je sa­vo die­no­raš­čių ir po­rtre­ti­nių es­ki­zų kny­go­je „Iš stal­čiaus dug­no“ for­mu­luo­ja sa­vą­ją mi­si­ją: „Ra­šy­ti tie­są apie ne­sup­ras­tus, stum­do­mus ir at­stum­tus žmo­nes.“ Kaip tik to­dėl šian­dien su ra­šy­to­ju ir kal­ba­mės apie kiek­vie­no mū­sų mi­si­ją – tą svar­biau­sią­ją, vi­siems bend­rą, apie ku­rią šian­dien ko­ne vi­suo­ti­nai ty­li­ma.

Vy­tau­tas Bub­nys.

– Kaž­kur vie­šai bu­vo­te pa­gra­si­nęs, kad dau­giau ne­be­ra­šy­si­te. Ta­čiau štai – nau­ja kny­ga „Iš stal­čiaus dug­no“. Juk ne­bū­tu­mė­te jos lei­dęs, jei ne­ma­ny­tu­mė­te, kad ji svar­bi? Koks jos tiks­las?

– Šios kny­gos aš ir ne­ra­šiau, tik ją pa­ren­giau. Die­no­raš­čius, kaip by­lo­ja kny­gos pa­va­di­ni­mas, iš­ties ra­dau sa­vo ra­šo­mo­jo sta­lo stal­čiaus dug­ne, per­skai­čiau, at­rin­kau iš jų tai, kas, ma­no ma­ny­mu, šian­dien žmo­nėms ga­lė­tų bū­ti ak­tua­lu, ir nu­ta­riau pa­si­da­lin­ti tuo, ką at­ra­dęs, su nū­die­nos skai­ty­to­ju.

Na, o tiks­las... Ma­no kar­tos žmo­nėms li­te­ra­tū­ra nie­ka­da ne­bu­vo nei lais­vų fan­ta­zi­jų lau­kas, nei žai­di­mas, nei pra­mo­ga – tiek ra­šy­to­jams, tiek skai­ty­to­jams. Svar­bi, gal net vi­sų svar­biau­sia li­te­ra­tū­ros ver­ty­bė ir jos ko­ky­bės ma­tas bu­vo tie­sa – žmo­gaus vi­di­nio gy­ve­ni­mo tie­sa. Sup­ras­ki­te ma­ne tei­sin­gai, kal­bu ne apie pa­si­rink­tų siu­že­tų au­to­biog­ra­fiš­ku­mą, ne apie bui­ti­nį rea­liz­mą ar do­ku­men­ti­nį įvy­kių per­pa­sa­ko­ji­mą, bet apie tai, kas vyks­ta žmo­gaus sie­lo­je – kas jam la­biau­siai skau­da, apie ką jis la­biau­siai no­rė­tų, bet dėl išo­ri­nių ar vi­di­nių prie­žas­čių ne­ga­li ar­ba pa­pras­čiau­siai ne­mo­ka pa­sa­ky­ti. Tai­gi, žmo­nėms anuo­met svar­biau­sios at­ro­dė bū­ties pro­ble­mos, o li­te­ra­tū­ra bu­vo su­vo­kia­ma kaip drau­gas, kaip pa­ta­rė­jas, vi­di­nės tie­sos liu­dy­to­jas, bet, gink­die, ne kaip ža­vūs, neį­pa­rei­go­jan­tys tauš­ka­lai, te­tu­rin­tys vie­ną tiks­lą – kad kuo dau­giau kny­gos eg­zemp­lio­rių bū­tų par­duo­ta. Tad to­kia ir šios ma­no kny­gos at­si­ra­di­mo prie­žas­tis – no­ras pa­liu­dy­ti, kaip yra bu­vę, ir tar­si pa­klaus­ti, ar ne­tu­rė­tų ir da­bar ši­taip bū­ti.

– Dar 1980-ųjų die­no­raš­čiuo­se esa­te su­for­mu­la­vęs sa­vą­ją, kaip ra­šy­to­jo, mi­si­ją: „Ra­šy­ti tie­są apie ne­sup­ras­tus, stum­do­mus ir at­stum­tus žmo­nes“, tuo tar­si iš­pa­žin­da­mas sa­vuo­sius prio­ri­te­tus ir pa­tvir­tin­da­mas, kad ly­giuo­ja­tės į tą li­te­ra­tū­rą, ku­ri ug­do žmo­gaus sie­lą, pa­de­da jam su­si­gau­dy­ti sa­vy­je, lai­ko­tar­py­je, san­ty­ky­je su ki­tais žmo­nė­mis, skir­ti gė­rį nuo blo­gio... No­rė­čiau pa­klaus­ti, ar skai­ty­da­mas nū­die­nos lie­tu­vių au­to­rių kū­ri­nius šios mi­si­jos tę­sė­jų ne­pa­si­gen­da­te.

– O, dar ir kaip pa­si­gen­du. Neap­si­me­siu, kad per­skai­tau vi­sas lie­tu­vių au­to­rių kny­gas, ku­rios pa­sta­ruo­ju me­tu iš­lei­džia­mos, ta­čiau net ir la­biau­siai iš­liaup­sin­to­mis daž­niau­siai nu­si­vi­liu –-jos vi­siš­kai ne­pa­lie­čia ma­no vi­di­nio pa­sau­lio. O blo­giau­sia, kad nė ne­ke­ti­na, ne­ke­lia sau to­kio tiks­lo. Tai li­te­ra­tū­ra be pa­mu­ša­lo, ba­na­liau­sias plau­ki­mas pa­vir­šiu­mi. Ne­va „štai aš pa­pa­sa­ko­siu tau to­kį nu­ti­ki­mą“. O kam man, leis­ki­te pa­klaus­ti, jū­sų nu­ti­ki­mas, jei­gu juo man nie­ko ne­no­ri­ma pa­sa­ky­ti?

Nie­kaip neįs­ten­giu at­spė­ti to­kių ra­šy­to­jų mo­ty­vo, ska­ti­nan­čio kur­ti. Pa­teik­ti pro­duk­tą rin­kai? Ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kau pa­ti­kė­ti, kad kū­rė­jui to­kio aks­ti­no ga­lė­tų pa­kak­ti.

Ma­no gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, ra­šy­to­jas ne­ga­li ra­šy­ti apie bet ką – tik apie tai, dėl ko pa­ts gi­liau­siai iš­gy­ve­na. Jei­gu idė­jiš­kai ne­ga­li sa­vęs ta­pa­tin­ti nė su vie­nu sa­vo kū­ri­nio he­ro­ju­mi, jei­gu ta­vo san­ty­kis su tuo, apie ką ra­šai, at­sai­nus, tai, ką pa­ra­šei, ne­bus li­te­ra­tū­ra, o tik gy­ve­ni­mo sce­nų at­pa­sa­ko­ji­mai. Kad skai­ty­to­jas pa­jus­tų gi­lu­mą, tik­rą­ją dva­si­nę ver­tę, kad jis at­si­gręž­tų į praei­tį ir im­tų jo­je ieš­ko­ti to, kas kil­nu, to, dėl ko žmo­nės gy­ve­no, to­kios li­te­ra­tū­ros šian­dien Lie­tu­vo­je be­veik nė­ra, vis­kas per­ne­lyg ap­ta­ku, pa­dai­lin­ta, per­ne­lyg ap­ro­buo­ta. Ką gi – su­pran­tu, ši­taip ei­na­ma į Eu­ro­pą. Ki­ta­dos ly­giai taip pat bu­vo žen­gia­ma į „švie­sų­jį ko­mu­niz­mo ry­to­jų“ – me­nai anuo­met ir­gi bu­vo ska­ti­na­mi kal­bė­ti apie mus ne to­kius, ko­kie iš­ties esa­me, ir ne apie tai, kas mums iš­ties la­biau­siai rū­pi, ką la­biau­siai skau­da, o pieš­ti sa­ve to­kius, ko­kius mus ma­ty­ti pa­gei­dau­ja ga­lin­gie­ji. Tik kryp­tis pa­si­kei­tė –-vie­toj žvilgs­nio į Mask­vą da­bar žvilgs­nis į Briu­se­lį.

– Sa­vo die­no­raš­čiuo­se ra­šo­te, kad ra­šy­to­jai so­viet­me­čiu bu­vo tar­si vėt­run­gės, ro­dan­čios vi­suo­me­nei vė­jo kryp­tį. Na, jei da­bar­ti­niai ra­šy­to­jai ne­no­ri bū­ti to­kio­mis vėt­run­gė­mis, jų rei­ka­las, bet kla­si­ka juk iš­li­ko ta pa­ti – ko­dėl ir ji pra­ra­do tu­rė­tą­ją mi­si­ją?

– Kla­si­ka? To­ji vėt­run­gė te­be­vei­kia, tik­tai kas į ją be­žiū­ri? Ma­nai­siais lai­kais bu­vo vi­suo­me­nė­je po­pu­lia­rus ter­mi­nas „kny­ga bom­ba“. Da­bar­ti­niais lai­kais „kny­ga bom­ba“, sprog­di­nan­ti pro­tus ir šir­dis, ap­skri­tai neį­ma­no­ma. Pa­gal­vo­jus, šio po­sa­kio ver­to­sios kny­gos juk ir šian­dien nie­kur ne­din­go, bet aki­vaiz­du, kad pa­ts nū­die­nos žmo­gus yra nu­sto­jęs ga­lios „su­sprog­ti“. O tai, ma­nau, la­bai rim­tas prie­kaiš­tas Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mai ir pa­tiems mo­ky­to­jams, ypač dės­tan­tiems lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą. Ją dės­tant nė­ra iš­ryš­ki­na­ma na­cio­na­li­nė jos ver­tė, au­gan­čio­sios kar­tos iš­moks­ta tik nag­ri­nė­ti siu­že­tus, ta­čiau jiems nė­ra kal­ba­ma apie li­te­ra­tū­ros są­sa­jas su tau­ta, dva­si­niu jos tur­tu ir ge­ro­ve, jos praei­ti­mi ir atei­ti­mi, taip pat kiek­vie­nu mū­sų as­me­niš­kai.

Gy­ve­ni­mas ne šven­tė, ne kar­na­va­las, kur vi­si šo­ka už­si­dė­ję spal­vin­gas kau­kes. Jei­gu jau­ni­mui ro­dy­si­me tik to­kį gy­ve­ni­mą, ka­žin ar jis mus ge­ru žo­džiu mi­nės, o atei­ty­je ar be­pri­si­mins. Vai­kas nuo ma­žu­mės tu­ri jus­ti sa­vo tė­vų ne­vien­pu­ses pro­ble­mas ir ži­no­ti, kas jo lau­kia. Ge­rai sal­dai­niai ir py­ra­gai­čiai, vai­kas juos mėgs­ta, kimš­te kem­ša, bet ne­tru­kus pa­si­skun­džia: skau­da šen, skau­da ten. Tad gal dau­giau juo­dos, ru­pios duo­nos.

– So­vie­ti­niais lai­kais nuo kny­gų „sprog­ti“ žmo­nių šir­dims ir pro­tams bu­vo leng­viau, nes kny­ga kon­ku­ren­ci­jos dėl žmo­nių dė­me­sio ne­la­bai tu­rė­jo...

– O aš esu įsi­ti­ki­nęs: bet ko­kio­je epo­cho­je, bet ko­kio­je san­tvar­ko­je svar­biau­sia žmo­gaus už­duo­tis yra ta pa­ti – iš­lik­ti žmo­gu­mi ir iš­sau­go­ti sa­vo žmo­giš­ką­ją ver­tę. Jei­gu vis­ką ma­tuo­si­te tik pi­ni­gais, jei­gu ver­ty­bė­mis ir sie­kia­my­bė­mis jums bus tik gra­žes­ni ba­tai, erd­ves­nis bu­tas, pra­šmat­nes­nis au­to­mo­bi­lis, vi­sa, ką šia­me gy­ve­ni­me už­gy­ven­si­te, te­bus di­des­nė ar ma­žes­nė pen­si­ja. Ar jau­si­tės lai­min­gi su­lau­kę to­kio „pra­smin­go“ sa­vęs, kaip Die­vo tva­ri­nio, iš­si­pil­dy­mo? Juk tai skur­džiau nei skur­du.

Mo­ky­to­jai, dės­tan­tys li­te­ra­tū­rą, au­gan­čius žmo­nes ga­li nuo ši­to ap­sau­go­ti – jie pri­va­lo pa­duo­ti jau­no­sioms kar­toms rak­tą į kny­gą, rak­tą į am­ži­nuo­sius pa­sau­lio lo­by­nus, rak­tą, at­ra­ki­nan­tį taip pat ir ke­lią kiek­vie­nam į sa­vo pa­ties gel­mes – su­tei­kian­tį ga­li­my­bę sa­ve pa­žin­ti. Nes žmo­gus be praei­ties at­mi­ni­mo, at­si­dū­ręs prieš bū­ti­ny­bę iš nau­jo nu­sta­ty­ti sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je, žmo­gus, ne­te­kęs sa­vo tau­tos ir ki­tų tau­tų is­to­ri­nės pa­tir­ties, pra­ran­da is­to­ri­nę per­spek­ty­vą ir ge­ba gy­ven­ti vien šia die­na.

Jei­gu vai­kai užau­ga ma­ny­da­mi, kad kny­ga – tik mo­kyk­li­nių rei­ka­lų, o ne neat­sie­ja­ma jų pa­čių gy­ve­ni­mo da­lis, va­di­na­si, nū­die­nos mo­kyk­la au­gan­čio­sioms kar­toms neįs­ten­gia per­duo­ti to, kas svar­biau­sia.

Kal­ti, ži­no­ma, ir mes, nū­die­nos ra­šy­to­jai. Vėt­run­gė­mis ki­ta­dos ga­lė­jo­me bū­ti tik to­dėl, kad sa­vą­ja kū­ry­ba bu­vo­me žmo­nes įti­ki­nę, jog esa­me jų pu­sė­je. O da­bar ab­so­liu­ti ra­šy­to­jų dau­gu­ma sa­vai­siais kū­ri­niais pri­si­pa­žįs­ta, kad pa­tys ne­ti­ki li­te­ra­tū­ra kaip ug­dan­čią­ja ga­lia. Tad sa­ky­kit, ar­gi ga­li­ma ti­kė­ti tuo, ku­ris nė pa­ts ne­ti­ki tuo, ką da­ro?

Kaip yra pa­sa­ky­ta Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus: „Kū­ry­bos tik­ru­mas, iš­ti­ki­my­bė gim­ta­jai že­mei ir na­mams šiais žmo­gaus iri­mo lai­kais la­bai ir la­bai bran­gu. To­dėl bū­ti­na tęs­ti ir tur­tin­ti pa­grin­di­nę lie­tu­vių raš­ti­jos tra­di­ci­ją – Tė­vy­nės ir žmo­gaus kū­ri­mo, jų gy­ve­ni­mo tra­di­ci­ją.“ Ma­nau, šios tie­sos yra fun­da­men­tas, bū­ti­nas są­mo­nin­gai ir at­sa­kin­gai as­me­ny­bei užaug­ti – užaug­ti žmo­gui, ver­tam va­din­tis tau­tos at­sto­vu, vals­ty­bės pi­lie­čiu, vi­suo­me­nės na­riu.

– Ko gi ti­kė­tis iš moks­lei­vių, jei­gu sei­mū­nai, mi­nist­rai – žmo­nės, ku­rie for­muo­ja Lie­tu­vos vals­ty­bę (taip pat ir švie­ti­mo sis­te­mos prio­ri­te­tų ir tiks­lų gai­res), ne­ma­no, kad vi­sa tai svar­bu? An­tai jūs nau­jo­jo­je sa­vo kny­go­je ci­tuo­ja­te žo­džius, dar sme­to­ni­niais lai­kais iš­tar­tus Lie­tu­vos fi­lo­so­fo Sta­sio Šal­kaus­kio. Skai­čiu­sios juos vals­ty­bės gal­vos juk ne­ga­lė­tų ne­jaus­ti ne­ri­mo dėl lie­tu­vių emig­ra­ci­jos mas­tų ir tik­rai ne­ga­lė­tų sa­ky­ti, kad ne­ran­da spren­di­mo šiai pro­ble­mai?

– Tik­rai ne­ga­lė­tų, nes vi­sa su­for­mu­luo­ta taip, kad ne­sup­ras­ti ar su­pras­ti klai­din­gai neį­ma­no­ma. Pro­fe­so­rius Sta­sys Šal­kaus­kis svar­biau­siais lie­tu­vių tau­tos už­da­vi­niais įvar­di­ja:

I. Tau­ti­nės lie­tu­vių in­di­vi­dua­ly­bės ug­dy­mą ir jo rea­li­za­vi­mą nau­jo­se kar­to­se.

II. Ge­rai su­pras­to pa­trio­tiz­mo iš­vys­ty­mą pla­čio­jo­je vi­suo­me­nė­je.

III. Lie­tu­vių tau­tos kė­li­mą į na­ci­jos ran­gą.

Šie už­da­vi­niai ap­ta­ria­mi re­mian­tis ne tik mū­sų aukš­tų­jų mo­kyk­lų, ap­skri­tai švie­ti­mo, jau­ni­mo sam­bū­rių (atei­ti­nin­kai ir kt.) veik­los ana­li­ze, bet ir Eu­ro­pos tau­tų pa­tir­ti­mi. Ir dar – kal­ba­ma ne vien apie esa­mą si­tua­ci­ją, bet, sa­ky­čiau, svar­biau­sia – per­spė­ji­mai: „Mes esa­me pa­smerk­ti žlug­ti, jei ne­su­ge­bė­si­me pa­grei­tin­ti tau­tos ug­dy­mo tem­po ir trum­pu lai­ku at­si­sto­ti ly­gio­mis kul­tū­rin­gų Eu­ro­pos tau­tų aukš­tu­mo­je. O jei­gu ne – teks pa­skęs­ti sve­ti­mos kul­tū­ri­nės eks­pan­si­jos ban­go­se anks­čiau, ne­gu pa­jėg­si­me kul­tū­riš­kai ap­si­gink­luo­ti sėk­min­gam pa­si­prie­ši­ni­mui.“

– Kaip ma­not, ar ga­li­ma ei­ti val­dy­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę žmo­gui, ne­tu­rin­čiam vals­ty­bi­nio mąs­ty­mo, ne­skai­čiu­siam Vy­dū­no, An­ta­no Ma­cei­nos, Sta­sio Šal­kaus­kio vei­ka­lų?

– Ži­no­ma, ne. O kaip ma­not, ko­kia da­lis nū­die­nos Sei­mo na­rių juos yra skai­tę? At­sa­ky­ki­te sau į šį klau­si­mą – drau­ge ra­si­te at­sa­ky­mą ir į ki­tus, tie­sio­giai su­si­ju­sius ne tik su mū­sų bū­ti­mi, bet ne­tgi ir su bui­ti­mi.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Gy­ve­ni­mas“