
Naujausios
Socializmo ženklai (5)
Turistus sovieticus
Vladas VERTELIS
Atėjo žinia – su žmona išleidžiami į Bulgariją. Svajonė – išvažiuoti į užsienį, kad ir į soclagerio šalį. Laisvas kelias į pasaulį buvo vienas iš propagandinių režimo triukų. Važinėdavo valdžios žmonės, o po atrankos, rekomendacijų ir eilių sulaukdavo progos ir eiliniai piliečiai. Ne visi.
1987 metų vasaros pradžia. M.Gorbačiovo pertvarka buksavo, bet kada galėjo grįžti senosios jėgos. Galbūt – tai vienintelis šansas išvažiuoti, nors žmonai plyšo širdis – kaip palikti devynių mėnesių dukrelę. Palikome. Trims savaitėms.
Instruktavo Užsienio reikalų ministerijoje. Prisimenu: gatvėje gali siūlyti pirkti dolerių – jokiu gyvu. Baisiausias nusikaltimas. Ir tikrai – Sofijoje kelis kartus pasiūlė.
Kitas etapas: partijos miesto komitete. Čia jau rimčiau. Reikėjo pereiti partijos veteranų komisiją (!). Jau dirbau miesto laikraščio redakcijoje. Bendrojo skyriaus vedėja įrodinėjo, kad tai rimta procedūra, be jos – niekaip. Gal, sakau, ir į Lenkiją toji komisija gali neišleisti. Ne į Vakarus juk važiuojam. Vedėja jau labai oriai pareiškė, kad Lenkija – labai ir labai rimta. Į Bulgariją – lengviau. Dar paaiškinau, kad partijos komiteto laikraščio atsakingasis sekretorius – itin užimta persona, o žmona augina dvi mažas dukreles, todėl gal užteks komisijos tvirtinimo. Užteko, bet buvo šiek tiek neramu, jog galime nepereiti veteranų kontrolės.
Važiavome pamatyti ir prisipirkti. Per abu turėjome pasakišką 600 levų (1 rublis – 1 levas) sumą ir didžiausią pasaulyje lagaminą – geros odos, su užtrauktuku ir dviem sagtimis. Tais laikais turistus sovieticus į Bulgariją veždavo dviem kryptimis: iš Sofijos – į Slanchev Bryag ( Saulėtąją Pakrantę) ir iš pajūrio – į sostinę. Per tuos pačius miestus ir miestelius. Traktas po parduotuves.
Mes pasukome prie Juodosios jūros. Jau perkirtus Rumunijos ir Bulgarijos pasienį, grupės vadovas – jaunas partinis instruktorius iš Vilniaus – surinko naujutėlaičius užsienio pasus, susidėjo į maišėlį, kurį nešiojosi vos ne po kaklu pasikabinęs. Ir atsitik taip, kad kartą jį paliko valgykloje, bet niekas nenudžiovė.
Kam mums tie pasai, kai krūtinę užspaudė laisvės pojūtis. Ir mes kaip balti (buvo įkalta, kad juodaodžiai – nelaisvės simbolis) žmonės. Viskas įdomu – kas, kaip, kur. Pirmą dieną keliaujame ne į paplūdimį, o už kelių kilometrų kalnuose įsikūrusį miestelį. Net ir išdegusios pakelės pievos, krumokšniai domina.
Už kelių šimtų metrų nuo viešbučio valgykla. Poilsiautojai ten eina kas kaip. O mums vadovas liepia susirinkti prie viešbučio ir vorele drausmingai keliaujame maitintis. Matau ir jaučiau – kvaila bei juokinga. Laisvesni žmonės vos ne pirštais bado. Turistus sovieticus.
Prieš vakarienės procedūrą velnias užlipa ant liežuvio. Įsijungia sovietinis jefreitorius. Rusiškai sukomanduoju: "Stanovis, s pesnei šagom marš" (į rikuotę, su daina žengte – liet.) To užteko, ir mes valgyti traukėme kas kaip. Greitai pajutome, kad prie mūsų į draugystę taikosi inteligentiška pora iš Klaipėdos – tikrai ne statybininkai, su kurių grupe atvažiavome.
Kurorto centre – daug parduotuvių. Einame į labai gražią. Apraibo akys – pilnos lentynos muilų muiliukų, dantų pastos etc., nematyta, visko reiktų. Ir kainos – pigu. Pirksime kažką, bet pardavėja paaiškina – tik už dolerius. Jaučiu, kaip grindys slysta iš po kojų, užplaukė kažkoks gėdos debesėlis – kodėl mes čia, čia ne mums, čia tik už dolerius, čia lenkams, vengrams, Rytų vokiečiams, čia ne vieta turistus sovieticus.
Kai apvaikščiojome aplinkinius miestelius, vienas jų – viduramžiškas Neseberas, pasisėdėjome kurorto kavinukėse, susiruošėme į pliažą. Buvo nurodyta vieta, ten – ir niekur kitur. Randame į smėlį įsmeigtą lentelę su užrašu „Dlia sovetskich turistov“ (Tarybiniams turistams – liet.).
Prie betoninio molo, ten, kur bangų suplaktos jūros žolės, visoks šlamštas.
Dairomės, gal ir kitiems specialios vietos – lenkams, rumunams, vokiečiams. Kitur – be lentelių. Tądien nesiblaškome. Girdžiu rusakalbių grupelė aptarinėja „dlia sovietskich turistov“ – kodėl mes išskirtiniai, kodėl prie purvinos jūros, kodėl kodėl. Liūdna ir pikta.
Kitą dieną ėjome ten, kur be lentelių. Švari jūra, mažytis kalbų babilonas, ir moterys, tos, kurios jaunos, visiškai drąsios, net ir be liemenėlių. Laisvė, Europa, dalelytė kitokio pasaulio. Gal ir žmona pamiršo – kaip ten mūsų dukrelės?
Autobusų stotyje suradom kryptį į Burgasą – uostamiestį. Šalia. Dar gerokai prieš vidurdienį mes jau ten. Vieni du, be kontrolės, be tvarkaraščio, ir miestas – yra į ką pasižiūrėti. Viskas įdomu.
Vakare autobusas kaip ir Lietuvoje – vos ne sausakimšas. Išgirdęs negirdėtą kalbą užkalbina jūrininkas. Rusiškai politikuojam, ar Lietuva yra Rusija, kuo Bulgarija – kitokia. Prisimenu, vyras buvo gerokai prasilavinęs, nes žinojo, kad tų rusiškų – nerusiškų respublikų vėliavos – pagal vieną kurpalių, o Bulgarijos – skirtinga.
Tik atsirakinus kambario duris pasibeldė grupės vadovas. Nei pusryčiavot, nei vakarieniavot, ir nepranešę, ir be pasų, ir taip elgtis draudžiama. Išrašė velnių ir galbūt kažkur įrašė. To nebesužinosim, nes po kelerių metų keliavom, kur norėjom.
Po savaitės prasidėjo turas po Bulgarijos parduotuves. Ant turistinio trakto stovėjusių miestų žmonėms sovieticus atrodė kaip mongolų ordos. Gidė negražbyliaudavo: pagrindinė gatvė, iš abiejų pusių – parduotuvės. Net Plovdive, antrajame pagal dydį šalies mieste, nematė prasmės parodyti Romos laikų amfiteatro. Beklaidžiojant atsitiktinai atradom, o vakare, atėję iš kitos kalno pusės, klausėmės operos.
Parduotuves šlavė iš abiejų trakto pusių. Pardavėjos, pamačiusios beatgarmančių grupę, slėpdavo prekes arba neparduodavo – tik vietiniams. Prasilenkėme su grupe iš Uzbekijos – didžiuliai krepšiai su užrašu CCCP (TSRS). Lietuviai tokių neturėjo.
Nedideliame kioskelyje kabojo pasakiško grožio suknelė – kaip tik mūsų vyresnėlei. Pardavėja atseit nesupranta, ko norim. O suknelė laabai graži. Dalijamės nuoskauda lietuviškai. Tada atsiranda gelbėtojas. Paklausia iš kur, užsirūkom, papolitikuojam, paprašo pardavėjos ir nusiperkam.
Didysis mūsų lagaminas sparčiai pilnėjo, panešti galėjau tik užsimetęs ant peties – viskas mergaitėms. Batukai, suknelės, apsiaustėliai. Vaikiškos prekės buvo ne tik gražios, bet ir labai kokybiškos: su jomis – visos mūsų dukrelių šventės.
Sofijoje – pagal programą. Gidės liaupsino savo komunistinį vadą, jo dukterį – kultūros ministrę, lankėme G.Dimitrovo mauzoliejų ir laukėme kelionės į namus – pas vaikus.
Dažnai pagalvodavau, kad totalitarinės valstybės vadai, norėdami išlaikyti valdžią, neturėtų savo žmonių lepinti užsieniais. Ten sparčiai laisvėjama.
1978 metai.
Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.