Už tiesą – lazda per galvą

Už tie­są – laz­da per gal­vą

Li­na VYŠ­NIAUS­KIE­NĖ

Sei­me įre­gist­ruo­tos Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo pa­tai­sos, ku­rios, be ki­tų drau­di­mų, ne­leis „ska­tin­ti ne­pa­si­ti­kė­ji­mo Lie­tu­vos vals­ty­be ir jos ins­ti­tu­ci­jo­mis“. Sup­ran­ta­ma, kai už­drau­džia­ma, pa­vyz­džiui, ka­ro pro­pa­gan­da. Bet kai drau­džia­ma pa­vie­šin­ti, kad, sa­ky­ki­me, Sei­mas kaž­kur pri­krė­tė kvai­lys­čių, nors jos pli­ka aki­mi ma­to­mos, tai to­ly­gu pri­pa­žin­ti, kad jo­kia de­mok­ra­ti­ja pas mus net ne­kve­pia.

Aso­cia­ty­vi Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus nuo­tr.

Kaip at­ro­dy­si­me, jei to­kie drau­di­mai įsi­ga­lios, ko­men­tuo­ja žur­na­lis­tas, poe­tas, kul­tū­ros kri­ti­kas Vy­tau­tas Ru­ba­vi­čius.

– Pa­na­šu, kad šio­mis pa­tai­so­mis sie­kia­ma už­riš­ti mums bur­nas?

– To­kių pa­tai­sų įre­gist­ra­vi­mą paaiš­kin­ti ne­sun­ku. Mū­sų po­li­ti­nis ir eko­no­mi­nis val­dan­ty­sis sluoks­nis no­ri vi­siš­kai už­val­dy­ti vie­šą­ją erd­vę. Vi­si, no­rin­tys pa­si­sa­ky­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je, tu­rės at­si­žvelg­ti į šią įsta­ty­mo da­lį ir bi­jo­ti, kad bus pa­trauk­ti at­sa­ko­my­bėn už bet ko­kią vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų – Sei­mo, Vy­riau­sy­bės, – ne­tgi kai ku­rių eko­no­mi­kos ryk­lių ir oli­gar­chų veik­los kri­ti­ką. Nes oli­gar­chų veik­la ir­gi kai ku­riais at­ve­jais tu­ri vals­ty­biš­ku­mo bruo­žų. Bet koks pa­si­sa­ky­mas ga­li bū­ti baus­ti­nas – tai di­de­le da­li­mi pri­klau­sys nuo po­li­ti­nio eli­to at­sto­vų ma­lo­nės: pa­trauk­ti at­sa­ko­my­bėn ar ne.

Grei­čiau­siai bus po­ra pa­ro­do­mų­jų pro­ce­sų, kad vi­si su­pras­tų: to da­ry­ti ne­rei­kia. Tai vi­siš­kai ana­lo­giš­ka Ru­si­jos val­džios įpro­čiams. Mū­sų po­li­ti­nis ir oli­gar­chi­nis eli­tas kai ku­riais sa­vo įpro­čiais net len­kia Ru­si­ją. To­kie spren­di­mai, kaip no­ras už­draus­ti sa­ky­ti tie­są, to­dėl ir at­si­ran­da, kad mū­sų da­bar­ti­nis vaiz­das nė­ra la­bai džiu­gi­nan­tis. Lie­tu­vos rai­dos vaiz­das, ko ge­ro, dar liūd­nes­nis. To­dėl rei­kia su­da­ry­ti są­ly­gas, kad nie­kas ne­no­rė­tų apie tai kal­bė­ti.

– Tuos, ku­rie iš­drįs pa­lies­ti „šven­tą kar­vę“ – vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas – ke­ti­na­ma baus­ti ne teis­mų ke­liu; baus­ti bus lei­džia­ma Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­si­jai, ku­ri tie­sio­giai at­skai­tin­ga Sei­mui. Aiš­ki­na­ma, kad teis­mi­nis ke­lias ne­va per il­gas.

– Ge­ras pa­vyz­dys bū­tų žur­na­lis­tų veik­los kri­mi­na­li­za­vi­mas: jau leis­ta žur­na­lis­tus baus­ti ne ci­vi­li­nio, bet ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so tvar­ka. Leis­ti tie­sio­giai baus­ti ne per teis­mus – ta pa­ti tak­ti­ka. Be­je, ji jau bu­vo pri­tai­ky­ta, kai vy­ko re­fe­ren­du­mas dėl že­mės. Tuo­met Vy­riau­sio­ji rin­ki­mų ko­mi­si­ja be jo­kio teis­mo spren­di­mo nu­ro­dė tik­rin­ti pa­ra­šus: esą jie ga­li bū­ti su­klas­to­ti. (Kai ku­rie gy­ven­to­jai dėl esą pa­ra­šų klas­to­ji­mo pa­ty­rė per­se­kio­ji­mą – aut. pa­st.) Ki­taip ta­riant, iš ju­ri­di­nės po­zi­ci­jos pa­si­ren­ka­ma tie­sio­gi­nio bau­di­mo po­zi­ci­ja. Toks bau­di­mas yra daug skau­des­nis ir dau­giau jė­gų kai­nuos to­kį bau­di­mą „at­suk­ti“. Teis­mai juk ne­bus pa­nai­kin­ti, tad ko­mi­si­jos spren­di­mą baus­ti bus ga­li­ma skųs­ti. Tai truks me­tų me­tus. Bet, kiek tai kai­nuos – tiek mo­ra­liš­kai, tiek fi­nan­siš­kai. Juk ko­mi­si­ja, ma­tyt, baus ne už gro­tų so­din­da­ma, o fi­nan­siš­kai. Čia jau daž­nai įsi­jun­gia ir ant­sto­liai. Žmo­gus ga­li bū­ti vi­so­mis pra­smė­mis su­žlug­do­mas.

– Kol kas pa­tai­sos dar tik įre­gist­ruo­tos. Kaip ma­no­te, ar jos bus priim­tos?

– Ma­nau, kad jos pa­tiks tiek po­li­ti­niam eli­tui, tiek po­li­ti­nę įta­ką tu­rin­tiems oli­gar­chams. Kam ne­pa­tik­tų, kai esi vaiz­duo­ja­mas daug gra­žiau ne­gu rea­ly­bė­je.

– Gal tuo­met bus priei­ta ir prie to, kad net na­mie ne­be­ga­lė­si­me kal­bė­ti ko no­ri­me? Pas­kųs kai­my­nas...

– Kad taip ga­li bū­ti, pui­kiau­siai įro­dė vai­kų ati­mi­nė­ji­mas iš šei­mų. Kas nors pa­skam­bi­na ir vi­sa vals­ty­bės ma­ši­na pra­de­da ju­dė­ti, pra­de­da trin­ti ta­ve. Vi­siš­kai ne­nus­teb­čiau. Ne­rei­kės nė kai­my­no. Be ži­niask­lai­dos, yra ir in­ter­ne­ti­nė erd­vė. Pa­ra­šy­si laiš­ką ar ko­men­ta­rą, o koks nors su­si­pra­tęs pi­lie­tis ims ir nu­siųs juos kur rei­kia. Ru­si­jo­je tai jau da­ro­ma: „ne­tin­ka­mi“ ko­men­ta­rai drau­džia­mi. Taip pa­si­reiš­kia va­di­na­mie­ji val­džios ins­tink­tai: „mes val­do­me ir val­dy­si­me taip, kaip no­ri­me“. O vi­suo­me­nė pri­va­lo ma­ny­ti, kad ši­tas val­dy­mas yra pa­ts ge­riau­sias, pui­kiau­sias, jo­kio ki­to tie­siog ne­ga­li bū­ti. Bū­tent toks vaiz­das tu­ri bū­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je.

Vi­si ži­no­me, kad mū­sų ži­niask­lai­dos erd­vė jau yra ga­nė­ti­nai „ap­va­ly­ta“ nuo rim­tos ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos, ypač nuo po­li­ti­kos žur­na­lis­ti­kos. Jei bus priim­ta mi­nė­ta pa­tai­sa, ji bus vi­siš­kai „iš­va­ly­ta“. Ma­to­me, kaip daž­nai vei­kia mū­sų žur­na­lis­ti­ka: tar­si kaž­kas skam­bin­tų ir sa­ky­tų, ko ne­rei­kia ra­šy­ti. Nors nie­kas ne­skam­bi­na ir ne­nu­ro­di­nė­ja. Ta­čiau esa­me jau pa­mo­ky­ti. Pa­vyz­džiui, mū­sų ži­niask­lai­do­je taip ir ne­pa­si­ro­dė fak­tas apie ke­lio­li­kos pran­cū­zų ge­ne­ro­lų ir vie­no ad­mi­ro­lo at­vi­rą laiš­ką pre­zi­den­tui Ema­nue­liui Mak­ro­nui, kad jis jo­kiu bū­du ne­pa­si­ra­ši­nė­tų Mig­ra­ci­jos pa­kto. Tai itin svar­bi ži­nia: di­de­lė da­lis ka­ri­nio eli­to ne­pa­ten­kin­ta pre­zi­den­to veiks­mais. Ar bent vie­nos mū­sų ži­nios tai pra­ne­šė? Mes jau esa­me „paauk­lė­ti“. Da­bar vi­siš­kai „išauk­lės“. For­mu­luo­tės ga­li keis­tis, bet no­ras ir ten­den­ci­ja yra to­kie.

Pa­reng­ta pa­ga"Va­ka­ro ži­nias“