Naujausios
KOMENTARAS
Valdžia ir valstybė yra mūsų jausmų ir minčių išraiška
Vigmantas BUTKUS
Šiaulių universiteto docentas
Jeigu žmogus sako, kad valdžia yra bloga, galima jam atsakyti, kad patys ją išsirinkome, nes toks yra demokratijos dėsnis.
Jeigu žmogus sako jos nerinkęs, nes iš viso nėjo balsuoti, galima jam priminti, kad norint gauti kokią nors gėrybę reikia dėl jos bent kiek pasistengti — nors ranką pajudinti į balsadėžę biuletenį įmetant.
Jeigu žmogus sako, kad jis ėjo balsuoti, bet balsavo „ant bajerio“ arba įpykęs, nes jie “visi ten tokie“, “visi ten vagys“, galima jam priminti, kad jis, jei jau turi teisę balsuoti, nebėra mažvaikis ir atsako už savo mintis bei veiksmus.
Jeigu žmogus sako, kad jis ėjo balsuoti, bet balsavo už kitus, kurie, jei būtų išrinkti, tai šalį valdytų „oho kaip gerai“, galima jam priminti, kad svarstymai, “kas būtų, jeigu būtų“, tokiais atvejais visuomet yra spekuliatyvūs, neproduktyvūs, kartais net destruktyvūs.
Jeigu žmogus sako, kad jis eina balsuoti, bet nėra iš ko rinktis, galima atsakyti, kad tuomet jam ir nedera tikėtis sukurti gėrį („gerą valdžią, valstybę“) kaip kuriamąją medžiagą teturint vien blogus (“nėra iš ko rinktis“) dėmenis.
Ir apskritai, jeigu žmogus ką nors — bloga ar gera — sako apie valdžią, valstybę, jam galima priminti abėcėlinę tiesą, kad ir jis pats, ir jo bendrapiliečiai yra verti tik tokios valdžios ir valstybės, kokias turi, kokias sugeba turėti. Ir kad valdžia, valstybė nėra iš kokių nors aukštybių nusileidusios galios, o tik išorinė jo paties ir daugumos jo gentainių, bendrapiliečių jausmų ir minčių išraiška. Taip, tai stulbinančiai elementaru, paprasta, bet sykiu ir labai sudėtinga: valdžia, valstybė yra dominuojančių mūsų jausmų ir minčių išraiška.
Paklauskim, kokie jausmai, kokios mintys šiuo metu iš tikrųjų, realiai dominuoja viešojoje (ir ne tik viešojoje) erdvėje ir pamėginkim atsakyti, bet atsakyti tiesiai šviesiai, neapsigaudinėdami, be politinio korektiškumo ar panašių išsisukinėjimų.
Aš atsakyčiau, kad dominuoja, užgožia kitus irzlumas, pyktis, agresija ir tuščiagarbiškumas, kita vertus — savinieka, infantilizmas, liūdesys ir neurozės, kad dominuoja painios, vien savo asmeniniam gėriui gausinti tesutelktos mintys, savanaudiški išskaičiavimai, toliau personalinės nosies nesiekiantys planai.
Visai neseniai kažkur buvo rašyta, jog dar XIX amžiaus pabaigoje Argentina ir JAV turėjo apylyges ekonominės, finansinės ir panašios raidos galimybes: buvo apylygiai gamtiniai ištekliai, darbo jėga ir taip toliau.
Pažiūrėkit dabar į vieną ir į kitą šalį. Kokie žmonės, kokios emocijos bei mintys juos valdo, tokia ir valdžia, tokia ir valstybė. Kitaip ir būti negali. Tad, jeigu žmogus ką nors sako apie valdžią ar valstybę, galima jam patarti gerai įsižiūrėti ir įsiklausyti į save. Į save, į savo gentainius, bendrapiliečius ir pirmučiausia čia pradėti ieškoti giluminio dabartinės Lietuvos valstybės vaizdo, jos Seimo, žemesnių jos valdžios instancijų modelio.
