Verslas + politika = rinkimų komitetas

Vers­las + po­li­ti­ka = rin­ki­mų ko­mi­te­tas

Kęs­tu­tis Ma­siu­lis, Sei­mo na­rys

Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­ba (STT) vi­sai ne­se­niai su­lai­kė ky­ši­nin­ka­vi­mu įta­ria­mus Ra­sei­nių sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kus. Prieš ke­lis mė­ne­sius pa­rei­gū­nai lan­kė­si Pa­ne­vė­žio, Ši­lu­tės, Tel­šių sa­vi­val­dy­bė­se ir vis ko­rup­ci­niai ne­ma­lo­nu­mai vals­ty­bi­niuo­se na­muo­se. To­kios is­to­ri­jos jau be­veik 30 me­tų. Tai vie­na sa­vi­val­dy­bė, tai ki­ta, ir jo­kių pro­švais­čių, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis.

Be ky­šių nė žings­nio

Vi­si ko­rup­ci­jos ty­ri­mai ro­do, kad la­biau­siai ky­ši­nin­ka­vi­mu gar­sė­ja me­di­kai ir sa­vi­val­dy­bės. Tik po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, ku­rie ir­gi il­gai pir­ma­vo ko­rup­ci­jos že­mė­la­piuo­se, pa­ma­žu už­lei­džia po­zi­ci­jas. Po­li­ci­jai ma­žin­ti ky­ši­nin­ka­vi­mą pa­dė­jo skaid­rus va­do­vų po­žiū­ris, pa­di­din­tos al­gos ir su­stip­rin­ta kont­ro­lė. Reik­tų pa­gir­ti ir bu­vu­sį ko­mi­sa­rą Sau­lių Skver­ne­lį, ku­rio va­do­va­vi­mo lai­kais bu­vo pa­siek­ta es­mi­nė pa­žan­ga. Kai S. Skver­ne­lis ta­po Prem­je­ru, bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kad ge­rą­ją pa­tir­tį pa­vyks per­kel­ti į svei­ka­tos sri­tį ir sa­vi­val­dy­bes. Gai­la, to neat­si­ti­ko.

Sa­vi­val­dy­bė­se taip įsi­ga­lė­ju­si ky­ši­nin­ka­vi­mo kul­tū­ra, kad tarp val­di­nin­kų kal­ba­ma ne „ar im­ti“, bet „kaip im­ti, kad ne­pa­gau­tų“. Pag­rin­di­nės prie­žas­tys, ko­dėl val­di­nin­kai ne­no­ri dirb­ti skaid­riai, yra tos pa­čios, ku­rios bu­vo pa­nai­kin­tos Po­li­ci­jo­je.

Vals­ty­bės tar­nau­to­jų at­ly­gi­ni­mai, įver­ti­nant inf­lia­ci­ją, pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį tik ma­žė­jo, o, ir sa­vi­val­dy­bių me­rai, ir ki­ti va­do­vai daž­nai bū­na tie, ku­rie ne kont­ro­liuo­ja sa­vo pa­val­di­nius, bet pa­tys ini­ci­juo­ja nu­si­kals­ta­mas vei­kas. Tą ro­do nuo­la­ti­niai STT vi­zi­tai į sa­vi­val­dy­bes, kai su­lai­ko­mi ar nu­ša­li­na­mi nuo pa­rei­gų net aukš­čiau­si va­do­vai. Tik liū­de­sį ga­li kel­ti ei­li­nis at­ve­jis Pa­ne­vė­žy­je, kai bu­vo su­lai­ky­tas me­ras Ry­tis My­ko­las Rač­kaus­kas, ku­ris prieš rin­ki­mus ža­dė­jo skaid­ru­mą, o mies­to ta­ry­bos na­riai ne tik neiš­si­ža­dė­jo įta­ri­mų su­lau­ku­sio ly­de­rio, bet dar ir aud­rin­gai reiš­kė pa­ra­mą. Tai ką gal­vo­ti pa­pras­tam pa­ne­vė­žie­čiui apie to­kią val­džią? Kaip, ap­skri­tai, pa­si­ti­kė­ti de­mok­ra­ti­ja?

Vers­lo ir po­li­ti­kos suau­gi­mas

Sa­vi­val­dy­bių po­li­ti­kai mėgs­ta kal­bė­ti, kad po­li­ti­kos sa­vi­val­dy­bė­je nė­ra, o yra tik „ūki­niai rei­ka­lai“. Toks po­li­ti­kas iš­kart tu­rė­tų kel­ti abe­jo­nę? Pa­sak to­kio, nė­ra vie­šų­jų klau­si­mų, nė­ra gy­ven­to­jų in­te­re­sų, yra tik „rei­ka­lai“. To­kiam po­li­ti­kie­riui pri­ta­ria abe­jo­ti­nos re­pu­ta­ci­jos vers­li­nin­kai, ku­rie la­bai mie­lai tvar­ko to­kius „rei­ka­lus“.

Ei­li­nė­je sa­vi­val­dy­bė­je, vi­sai ne­svar­bu ko­kios po­li­ti­nės pa­krai­pos po­li­ti­kai do­mi­nuo­ja, da­lį ta­ry­bos na­rių bū­ti­nai su­da­ro vie­tos vers­li­nin­kai ir ne­re­tai bū­tent jų vers­las bū­na glau­džiai su­si­jęs su tos sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­mais. Jei­gu to­kie ne­skaid­rūs vie­tos vers­li­nin­kai, ku­rių už­sa­ky­mai su­si­ję su konk­re­čia sa­vi­val­dy­be, pa­tys neu­ži­ma ta­ry­bos na­rių ar ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­rei­gū­nų po­stų, tai juos uži­ma ar­ba jų gi­mi­nai­čiai, ar­ba bi­čiu­liai. To­kių at­ve­jų vi­so­je Lie­tu­vo­je tiek daug, kad tai net ne at­ve­jai, o tai­syk­lė.

Sa­vi­val­dy­bė tei­kia už­sa­ky­mus, o neaiš­kiais bū­dais lai­min­tys vers­li­nin­kai at­si­dė­ko­da­mi ap­do­va­no­ja po­li­ti­kus ir vals­ty­bės tar­nau­to­jus. Tai stan­dar­ti­nė sche­ma. La­bai sun­ku ją suar­dy­ti, nes vi­sos pu­sės suin­te­re­suo­tos, o pi­ni­gai gi „vals­ty­bi­niai“. To­kie „še­šė­li­niai“ ma­chi­na­to­riai ga­di­na są­ži­nin­go vers­lo re­pu­ta­ci­ją, to­dėl nie­kaip ne­pa­vyks­ta pa­keis­ti nei­gia­mos vi­suo­me­nės nuo­mo­nės apie vers­lą. Bet ko­kie ban­dy­mai ap­ri­bo­ti vers­li­nin­kų da­ly­va­vi­mą po­li­ti­ko­je yra ne­lei­džia­mi Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo, pa­čių vers­li­nin­kų bend­ruo­me­nė nė­ra vie­nin­ga ir sa­vo na­rių ne­kont­ro­liuo­ja, o Sei­mo ban­dy­mai di­din­ti rei­ka­la­vi­mus vals­ty­bės tar­ny­bai nie­ko ne­kei­čia.

Sei­mas yra lin­kęs kel­ti tar­nau­to­jams vis dau­giau rei­ka­la­vi­mų ir baus­ti už bet ko­kią klai­dą. Tai tu­rė­tų ge­rin­ti si­tua­ci­ją, bet yra prie­šin­gai. Įs­ta­ty­mų yra to­kia dau­gy­bė, jie pai­nūs, prieš­ta­rau­ja vie­ni ki­tiems, to­dėl su­klys­ti ga­li­my­bių daug ir tai vals­ty­bės tar­nau­to­jus ver­čia jaus­tis ne­sau­giai, ne­ver­tin­ti uži­ma­mos po­zi­ci­jos ir ska­ti­na leis­tis į avan­tiū­ras. Opiau­si sek­to­riai yra sta­ty­bų ir vie­šų­jų pir­ki­mų, kur vals­ty­bės tar­nau­to­jams nuo­lat gra­si­na­ma bau­do­mis ir teis­mo pro­ce­sais, bet vi­sai ne­ver­ti­na­mas jų prin­ci­pin­gu­mas.

Rin­ki­mų ko­mi­te­tai kaip ky­ši­nin­ka­vi­mo „Pan­do­ros skry­nia“

Nu­si­vy­lę po­li­ti­kų pa­žei­džia­mu­mu ko­rup­ci­jai, rin­kė­jai ban­do ieš­ko­ti ge­res­nių al­ter­na­ty­vų rin­ki­mų ko­mi­te­tuo­se. Ar jie ge­res­ni? De­ja, ne. Jie net blo­ges­ni! Per šią ka­den­ci­ją STT pra­dė­jo tir­ti ko­rup­ci­jos at­ve­jus Ra­sei­niuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Šiau­liuo­se, kur val­do įta­kin­gi rin­ki­mų ko­mi­te­tai. STT įta­ri­mų neiš­ven­gė ir Kau­no sa­vi­val­dy­bė, kur STT lan­kė­si jos kont­ro­liuo­ja­mo­je įmo­nė­je „Kau­no šva­ra“, o Aly­tu­je pa­rei­gū­nams te­ko vyk­ti į sa­vi­val­dy­bės val­do­mus „Dzū­ki­jos van­de­nis“. Vi­sos mi­nė­tos sa­vi­val­dy­bės do­mi­nuo­ja­mos rin­ki­mų ko­mi­te­tų.

Tvar­kin­go­je sa­vi­val­dy­bė­je val­dan­čių­jų sa­vi­va­lę tu­rė­tų ap­ri­bo­ti bud­ri opo­zi­ci­ja, bet daž­nai sa­vi­val­dy­bė­se trūks­ta svei­kos po­li­ti­nės kon­ku­ren­ci­jos, nes vi­si po­li­ti­kai bū­na tamp­riai su­si­ję su še­šė­li­niais vie­tos vers­li­nin­kais. Kad trūks­ta tik­ros par­ti­jų kon­ku­ren­ci­jos, o yra tik in­te­re­sai, la­biau­siai at­sklei­džia po­pu­lia­rė­jan­tys vi­suo­me­ni­niai rin­ki­mų ko­mi­te­tai. Nors jie bu­vo su­gal­vo­ti kaip de­mok­ra­ti­ją stip­ri­nan­ti pi­lie­ti­nė ga­li­my­bė, rea­ly­bė­je daž­niau­siai į juos bu­ria­si vie­tos oli­gar­chų kont­ro­liuo­ja­mi bu­vę įvai­rių par­ti­jų at­ska­lū­nai. Taip pa­to­giau, nes iš­ven­gia­ma bet ko­kios par­ti­jos ly­de­rių kont­ro­lės „iš Vil­niaus“, o ir fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mai spren­džia­mi ag­re­sy­viau ir pa­pras­čiau.

Ar­tė­jant sa­vi­val­dy­bių me­rų rin­ki­mams svar­bu ne gar­sūs šū­kiai, bet po­li­ti­kų pa­ti­ki­mu­mas ir prin­ci­pin­gu­mas. „Rin­ki­mų ko­mi­te­to“ afi­ša, to­li gra­žu, ne­ga­ran­tuo­ja, kad pa­si­keis po­li­ti­nė kul­tū­ra, to­dėl kar­tais lie­ka tik pa­si­džiaug­ti STT ak­ty­vu­mu. Tai kar­tais bū­na vie­nin­te­lė tik­ra opo­zi­ci­ja vie­tos sa­vi­val­dy­bių po­li­ti­kų ir oli­gar­chų suo­kal­biams.