Naujausios
Vilniuje pristatyta knyga apie mokytoją S. Lovčikaitę ir Šiaurės Lietuvą
Rasa PRANINSKIENĖ
Trečiadienį Vilniaus rašytojų klube literatūriniame-muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa“ pristatyta knyga „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“. Knygos centre – Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, Žiemgalos etninės kultūros puoselėtoja, garsi Linkuvos mokytoja Stanislava Lovčikaitė. Knygos sudarytoją ir renginio Vilniuje vieną iš sumanytojų Stasį Tumėną ypač maloniai nustebino ir sugraudino, kad į jį susirinko ne tik Vilniaus žiemgaliai, bet ir didelis būrys linkuvių, buvusių mokinių ir mokytojų.
Šių metų gruodį mokytoja S. Lovčikaitė būtų minėjusi savo devyniasdešimtmetį, bet sunkios ligos pakirsta ji mirė prieš šešerius metus. Knyga skirta Linkuvos gimnazijos šimtmečiui, ir labai reikšminga, kad keturis dešimtmečius čia kūrybingai dirbo S. Lovčikaitė. Pagerbiant jos atminimą prie senosios gimnazijos pastato Linkuvoje mokytojai atminti atidengta lenta su įrašu, kuriame poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Ir krintantį, ir kylantį lydėk, širdie, ir vesk“. Šie žodžiai – Mokytojos skleistų ir išpažintų gyvenimo vertybių bei nuostatų sanglauda.
Jau ne vieneri metai praėjo, kai S. Lovčikaitė atsisveikino su Linkuvos gimnazija, bet Žiemgalos krašte iki šiol sklinda legendos apie Mokytojų Mokytoją, išauginusią ne vieną moksleivių kartą. Mokytojos iniciatyva Linkuvos mokykloje dažnai lankydavosi žymiausi Lietuvos rašytojai ir aktoriai – Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Juozas Aputis, Eugenijus Matuzevičius, Juozas Baltušis, Laimonas Noreika, Gražina Urbonaitė, Olita Dautartaitė, Rimas Jovas. Šioje knygoje spausdinamas nemažas pluoštas žymiausių rašytojų laiškų Mokytojai, taip pat turiningas jos pačios susirašinėjimas su menininkais.
Leidinį apie Mokytoją sumanė ir parengė jos auklėtinis, kalbininkas ir pedagogas, politikas ir Lietuvos Respublikos Seimo narys, mokslų daktaras Stasys Tumėnas. Knygos sudarytojas S. Tumėnas šmaikščiai ir šiltai pasakojo, kodėl jis ėmėsi šio kilnaus darbo, teigė, kad į knygą sugulė tik dalis visų turimų archyvų, prisiminė, kaip Mokytoja sovietmečiu pristatydavo mokiniams užsienio autorių literatūrą, skatindavo jaunuolius skaityti knygas.
Vakarą vedė aktorius žiemgalis Juozas Šalkauskas, kuris irgi kilęs nuo Linkuvos, o mokytojos S. Lovčikaitės kvietimu dalyvavęs ne viename literatūros renginyje mokykloje. Jis pacitavo daug minčių iš knygos, išsamiai pristatė sudarytoją S. Tumėną.
Knygoje „Stanislava Lovčikaitė: „ Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“ pristatoma mokytojos biografija, jos dienoraščių fragmentai, atsiminimai apie S. Lovčikaitę, jos pačios įvairių gyvenimo periodų publikacijos laikraščiuose, žurnaluose, knygose, rašytojų laiškai jai. Dėl didelės knygos apimties nesistengta surinkti visų S. Lovčikaitės publikacijų – apsiribota charakteringesniais tam tikro jos gyvenimo periodo tekstais, atspindinčiais autorės vertybinį požiūrį, tendencijas, mąstymo būdą, lūkesčius. Juos galima sugrupuoti į kelias pagrindines grupes: dienoraščiai, laiškai jai ir jos laiškai, metodiniai straipsniai, Sąjūdžio metų publikacijos, metodinė medžiaga apie humanitarinių disciplinų integraciją tikybos pamokose mokykloje po 1990-ųjų metų.
Renginio metu plačiau apie knygą papasakojo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Bikulčius, Pakruojo rajono garbės pilietė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo valdybos pirmininkė Liucija Stulgienė. S. Lovčikaitės moksleiviškų laikų dienoraščius išsaugojusi buvusi mokytojos auklėtinė literatūrologė Donata Mitaitė kalbėjo apie mokytojos dvasinį pasaulį, jos didžiulį autoritetą. Priminsiu, kad Mokytoja visada didžiavosi, kad jos išugdytos buvusios mokinės D. Mitaitė ir Rima Pociūtė tapo literatūrologėmis, kad ne vienas jos mokinys pasirinko mokytojo lituanisto, žurnalisto kelią.
Knygą išleido „Žuvėdros“ leidykla. Jos vadovas rašytojas Stasys Lipskis kalbėjo apie knygos vertę, papasakojo įdomesnių knygos fragmentų.
Renginyje jautriai, šiltai ir artistiškai dainavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos kamerinio choro „Post scriptum“ grupė, vadovaujama mokytojos Stasės Skurulskienės. Visos dainos gražiai papildė knygos idėją apie prasmingą ir taurų mokytojų darbą.
Dauguma pasisakiusiųjų vakare džiaugėsi, kad dar yra tokių mokinių, kaip S. Tumėnas, kurie greta tiesioginio darbo randa laiko archyvams apie savo mokytojus rinkti ir sisteminti, juos išleisti.
Ypač gražu buvo klausytis žiemgališkos tarmės, kuria kalbėjo ir S. Tumėnas, ir kai kurie renginio dalyviai.
Puikus literatūrinis-muzikinis vakaras susirinkusiems, tarp kurių buvo ir nemažai vilniečių, Mokytojos giminaičių, paliko neišdildomą įspūdį, žiūrovai jautėsi pakylėti, kad dar yra erdvių, kur galima kalbėti apie dvasinius ir vertybinius dalykus. Tai ypač svarbu dabartiniame sumaterialėjusiame pasaulyje. Ir dar vienas svarbus akcentas – Mokytoja S. Lovčikaitė prieš keletą dešimtmečių kviesdavo žymius Lietuvos rašytojus, aktorius atvykti į Pakruojo kraštą, o šįkart įvyko atvirkščiai – Ji su savo mintimis, įžvalgomis, knyga apie Ją atvyko į sostinę Vilnių. Tai simboliška ir liudija, kad Šiaurės Lietuvoje Mokytojos brandintos vertybės randa vietą visur.
V. Pėželio nuotr.
Apie mokytoją Stanislavą Lovčikaitę kalba literatūrologė Donata Mitaitė. Iš kairės – knygos sudarytojas S. Tumėnas ir vakaro vedėjas aktorius, linkuvis Juozas Šalkauskas.
