„Vy­riau­siuo­ju ar­chi­tek­tu da­bar ga­li bū­ti ne­bent ka­mi­ka­dzė“

AKTUALI DISKUSIJA
Ar myli šiauliečiai savo miestą?

Tęsiame diskusiją apie Šiaulius ir šiauliečius mieste. Diskusiją iššaukė šalyje atlikta apklausa: šiauliečiai pagal pasitenkinimą gyvenamąja vieta savo miestą vertina prasčiausiai Lietuvoje. Vos 11 procentų gyentojų savo miestą vertina 10 balų, net 54 procentai nepatenkinti viešosiomis erdvėmis. Kodėl šiauliečiai nemyli Šiaulių?

„Vy­riau­siuo­ju ar­chi­tek­tu da­bar ga­li bū­ti ne­bent ka­mi­ka­dzė“

Ar­chi­tek­tė Rū­ta STUO­PE­LIE­NĖ, Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų są­jun­gos Šiau­lių mies­to sky­riaus pir­mi­nin­kė, sa­ko, jog Šiau­liai tu­ri kuo di­džiuo­tis ir ką sau­go­ti, tra­pus iden­ti­te­tas vėl pra­de­da ras­tis žmo­nių są­mo­nė­je, bet ir nai­ki­ni­mo veiks­mo dar yra daug:

– Šiau­liuo­se gy­ve­nu nuo 1979 me­tų ir vis gir­džiu: čia nie­ko nė­ra, se­na­mies­čio nė­ra, tik dar­bi­nin­kų mies­tas ir t. t. Keis­ta ta ne­mei­lė mies­tui, ir sun­ku pa­sa­ky­ti, kas ją pa­lai­ko?

Šiau­liai la­bai gra­žus mies­tas bu­vęs, ir dar ne­pap­ras­tai daug pa­vel­do yra iš­li­kę.

Svar­bu iš­sau­go­ti, ką tu­ri­me, o nai­ki­ni­mo veiks­mo yra daug: ge­riau­sias pa­vyz­dys – Dra­mos teat­ro pa­sta­to re­konst­ruk­ci­ja. Bet ką ga­li­me taip ap­kal­ti ir su­nai­kin­ti tra­pų mies­to in­den­ti­te­tą, ku­ris vėl pra­de­da ras­tis žmo­nių są­mo­nė­je.

Pa­ga­liau api­brė­žė­me se­na­mies­čio te­ri­to­ri­ją, pa­kė­lė­me gal­vas ir pa­ma­tė­me, kad pa­sta­tai yra gra­žios ar­chi­tek­tū­ros, kad daug tar­pu­ka­rio mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros iš­li­ko. Pa­gal ją esa­me ant­ras mies­tas po Kau­no.

Tu­rė­tu­me iš­sau­go­ti ir tų pa­sta­tų vi­di­nius in­ter­je­rus, yra iš­li­kę au­ten­tiš­kos grin­dų dan­gos, laip­tai, tu­rėk­lai.

Iš to­kių ma­žų kruo­pe­lių su­si­de­da mei­lė mies­tui. Bet to ne­su­vo­kia­ma Sa­vi­val­dy­bės rū­muo­se.

Kai Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jo­je vy­ko re­mon­tas, vie­na­reikš­miai bu­vo pa­sa­ky­ta – iš­griau­ti gra­žiau­siai iš­li­ku­sias grin­dis ir su­dė­ti ak­mens ma­sės ply­te­les.

Pa­na­šiai vyks­ta su Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos re­mon­tu – nė­ra po­žiū­rio, kad gal iš­sau­go­ki­me, kas yra iš­li­kę au­ten­tiš­ko, eks­po­nuo­ki­me. Pa­vy­ko su­lai­ky­ti spren­di­mą tik dėl ves­ti­biu­lio ir ko­ri­do­rių grin­dų dan­gų grio­vi­mo. Bet priė­mė spren­di­mą nie­ko ne­da­ry­ti, nei da­ry­ti ge­rai.

Vi­si UR­BAN vie­šų­jų erd­vių pro­jek­tai vė­luo­ja, pa­ruo­šia­mie­ji dar­bai ne­val­do­mi.

Vil­niaus gat­vės bul­va­ro da­lį išar­dė, iš­grio­vė ir pa­li­ko – ko­ne me­tai praė­jo. Sa­ko, jog lapk­ri­tį su­tvar­kys. Vi­są va­sa­rą gat­vės at­kar­pa su mėgs­ta­miau­sio­mis mies­tie­čių lau­ko ka­vi­nė­mis sken­di dul­kė­se, pa­vers­ta są­šla­vy­nu.

Tai vi­siš­ka ne­pa­gar­ba mies­to gy­ven­to­jui. No­ri­me ne­si­jaus­ti ig­no­ruo­ja­mi, bet, de­ja, yra ki­taip.

Tra­kų gat­vė, pa­vyz­džiui, prieš du me­tus bu­vo išas­fal­tuo­ta, su­tvar­ky­ta, o vėl iš nau­jo rau­sia­ma.

Gal dėl to ir at­si­ran­da to­kie nuo­mo­nių ap­klau­sų re­zul­ta­tai. Juo­se gal net mies­tie­čių be­vil­tiš­ku­mas at­si­spin­di.

Mei­lė mies­tui pra­si­ver­žia spon­ta­niš­kais pro­tes­tais. Pa­vyz­džiui, dėl me­džių, dėl par­kų. Par­kai ne­pri­žū­ri­mi tra­giš­kai, suau­gę sti­chiš­kai, bet ar kas, prieš pro­jek­tus da­rant, klau­sė mies­tie­čių, ko­kių par­kų jie no­ri ir ko sie­kia­me?

Dis­ku­si­ja tu­ri bū­ti ne pro­jek­to pa­sek­mė – nuo dis­ku­si­jos su bend­ruo­me­ne ir spe­cia­lis­tais rei­kia pra­dė­ti.

Tra­giš­ka, kai tik 10 pro­cen­tų gy­ven­to­jų ge­rai ver­ti­na sa­vo mies­tą. Bet ma­nau, kad my­lin­čių mies­tą yra daug dau­giau.

Ga­li­me sa­ky­ti, jog iš 130 tūks­tan­čių mies­to gy­ven­to­jų tik 30 tūks­tan­čių emig­ra­vo, guos­tis, kad dar yra 100 tūks­tan­čių.

Si­tua­ci­ja XXI am­žiu­je vi­siš­kai pa­si­kei­tė, o Sa­vi­val­dy­bės rū­mai gy­ve­na ir dir­ba XX am­žiaus vi­du­rio me­to­dais: skal­dyk ir val­dyk, ap­šmeižk, skųsk – kuo ma­žiau in­for­ma­ci­jos, kuo grei­čiau su­si­tvar­kėm, tuo ge­riau.

Si­tua­ci­ja pra­sta ir dėl to, kad nė­ra mies­to vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to. Ne­ran­da ir ka­žin, ką ras.

Sa­vi­val­dy­bė­je su­mąs­tė, jog vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas bus tik sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas. Va­di­na­si, tik kaž­ko­kio va­dy­bi­nin­ko pa­va­duo­to­jas – be jo­kio bal­so ir bet ka­da ig­no­ruo­ja­mas.

Kai taip nu­ver­ti­na­ma aukš­čiau­sio spe­cia­lis­to pa­rei­gy­bė, kas ga­li atei­ti? Ne­bent ka­mi­ka­dzė ar avan­tū­ris­tas, ne­su­vo­kian­tis, kas jo lau­kia.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.