Žalia rūta! Kas dabar bus?

Ža­lia rū­ta! Kas da­bar bus?

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Kai rin­ki­mų apy­lin­kė­je ga­vau biu­le­te­nį, ja­me bu­vo vie­nas di­džiu­lis trū­ku­mas – prie kan­di­da­tų pa­var­džių ne­bu­vo jo­kių par­ti­jos spal­vų: nei rau­do­nos, nei ža­lios, nei žyd­ros ar dar ko­kios. Da­bar jau­čiuo­si su­ve­džio­ta, nes, pa­si­ro­do, kai­mie­čiai (o aš gy­ve­nu kai­me!) pa­siel­gė kaip po­li­ti­niai dal­to­ni­kai: bal­sa­vo ne už bal­tų apy­kak­lių eli­tą, o už „ža­liask­ver­nius“.

Pro­vin­ci­jos rin­kė­jas sa­vo grub­lė­tais pirš­tais, ką tik iš­li­pęs iš mėš­li­nų gu­mi­nių ba­tų, pra­kai­tuo­ta nu­ga­ra ir su žag­rės ko­tu ki­še­nė­je atė­jo prie skaid­rios rin­ki­mų ur­nos. Už ką gi pra­si­gė­rę kai­mie­čiai bal­suos, jei­gu ne už sa­vo žem­val­dį? Ir dar, o var­ge, rin­ki­mų pa­ža­dus į „ve­žė­čias“ kro­vę „ža­liask­ver­niai“ yra pa­go­nys!

Eli­to par­ti­jos ir jų ka­riau­na bū­tent to­kiais „mėš­li­nais“, ne gla­mū­ri­niais epi­te­tais lip­do pro­vin­ci­jos rin­kė­jo po­rtre­tą. „Kol­cho­zo“ at­gy­ve­na, bal­sa­vu­si už žag­rės drau­gus, la­ti­fun­di­nin­kus, ir Venc­kie­nės ly­gio gel­bė­to­jus.

Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gai tvo­ja­ma an­tieu­ro­pie­tiš­ka kor­ta, to­dėl ir jų rin­kė­jas ne­ga­li bū­ti Eu­ro­pos vi­du­ry. Tai­gi, tam­sio­ji pro­vin­ci­ja, iš­rin­ko­te ne tuos. Tik „di­die­ji mies­tai“ bal­sa­vo „tei­sin­gai“.

Įta­riu, kad pro­vin­ci­ja pra­si­de­da kaž­kur ties Šir­vin­to­mis, nes so­dų bend­ri­jų ap­lin­kui Vil­nių kai­mu juk ne­pa­va­din­si, ne vie­nas ten su šei­ma iš Vil­niaus did­mies­čio pa­bė­go.

Uo­lūs ko­men­ta­to­riai, po­li­to­lo­gai po rin­ki­mų pagili­no šian­dien krau­juo­jan­tį pjū­vį: sos­ti­nė ("eli­tas") dar la­biau tols­ta nuo Lie­tu­vos ("pro­vin­ci­jos"). At­ro­do, jog nuo Vil­niaus kal­vų ne­be­si­ma­to, kas vyks­ta vals­ty­bė­je, kiek tuš­tu­mos at­si­ran­da su kiek­vie­na emig­ran­tų ban­ga. Ir kaip sun­ku su­lai­ky­ti jau­ną žmo­gų, kai jis gir­di pa­ty­čias ne tik gat­vė­je, bet ir su­grį­žęs nuo rin­ki­mų ur­nos. Ir ne­svar­bu, už ką jis bal­sa­vo!

Ve­ria­si grės­min­gas tek­to­ni­nis lū­žis, dest­ruk­ty­vus ir, ką čia slėp­ti, – bai­siai skaus­min­gas. Di­džiu­lės so­cia­li­nės at­skir­ties fo­ne iš sos­ti­nės skam­ba ne kri­tiš­ka ir ar­gu­men­tuo­ta po­li­ti­nė re­to­ri­ka, bet že­mi­nan­ti ir sė­jan­ti pa­ty­čias. Lie­tu­vo­je pa­ty­čių meist­rams jau ga­lė­tų su­teik­ti laips­nius, o už tau­tos skal­dy­mą – me­da­lius...

Ka­po­da­mi dvi­gal­vę Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gą, už ją bal­sa­vu­sius rin­kė­jus „eli­ti­nin­kai“ lai­ko be­gal­viais. Įsi­vaiz­duo­ja­te, po­li­ti­nė­se ark­li­dė­se at­si­ran­da kaž­ko­kie neaiš­kūs he­rak­liai! Stai­ga eli­tui tam­pa gai­la po­li­ti­nio mėš­lo. Rau­do­nie­ji į žyd­ruo­sius dai­ro­si, žyd­rie­ji kra­to­si drau­gys­tės, o gel­to­nie­ji lai­min­gi pri­si­glau­dę prie bet ko.

Bet pro­vin­ci­jos rin­kė­jai spal­vas ski­ria, kaip ki­taip at­skir­si cuk­ri­nį run­ke­lį nuo bu­ro­kė­lio. Jie sto­vi ant že­mės ir prieš vė­ją ne­spjau­do. Bai­siai ne­pa­to­gu.

Lau­kia ant­ras tu­ras. Iš­sik­rak­mo­ly­kit apy­kak­les.