Skurdas nenyksta, keičiasi tik jo forma

Skurdas nenyksta, keičiasi tik jo forma

Skur­das ne­nyks­ta, kei­čia­si tik jo for­ma

Ko­kių sa­vy­bių rei­kia, no­rint tap­ti sa­va­no­riu? Šir­dies ši­lu­mos, su­pra­tin­gu­mo, pa­siau­ko­ji­mo – var­di­ja Šiau­lių vys­ku­pi­jos „Ca­ri­to“ sa­va­no­rės. Mo­te­rys sa­ko, kad skur­do ne­ma­žė­ja, tik kei­čia­si jo for­ma. Anks­čiau rei­kė­jo žmo­gų pa­mai­tin­ti, ap­reng­ti, o da­bar la­biau­siai rei­kia su­šil­dy­ti jo šir­dį, su­teik­ti vil­ties.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Svar­biau­sia – mo­kė­ti iš­klau­sy­ti

Ni­jo­lė Čy­vie­nė – sen­jo­rė, sa­va­no­riau­ja še­še­rius me­tus.

„Ma­tyt, to­kia ma­no da­lia“, – šyp­te­li Ni­jo­lė. Jau­nys­tė­je rū­pi­no­si sa­vo se­ne­liais, vė­liau pa­si­li­go­ju­siais tė­vais, tre­jus me­tus slau­gė ser­gan­čią se­se­rį. Kai pa­kvie­tė atei­ti sa­va­no­riau­ti į „Ca­ri­tą“, il­gai ne­dve­jo­da­ma su­ti­ko. No­rė­jo ir to­liau kuo nors rū­pin­tis. Juo­lab kad vai­kai už­sie­ny­je, ir vie­nai na­muo­se sė­dė­ti ne­sma­gu.

N. Čy­vie­nė dau­giau­sia rū­pi­na­si se­ny­vais žmo­nė­mis: lan­ko juos na­muo­se bei Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­re.

Po­nia Ni­jo­lė sa­ko, kad šia­me dar­be rei­kia tu­rė­ti daug kant­ry­bės ir su­pra­tin­gu­mo, nes se­ny­vi, li­go­ti žmo­nės jau­čia­si nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, dep­re­suo­ja. Kai ku­rie yra vi­siš­kai vie­ni­ši, ne­tu­ri jo­kių ar­ti­mų­jų.

„Žmo­gui ne tik prie­žiū­ros, slau­gos rei­kia, bet ir ši­lu­mos, bend­ra­vi­mo, kad jis ne­pas­kęs­tų sa­vo kas­die­ny­bė­je, ne­pra­ras­tų vil­ties. Žmo­nių cha­rak­te­riai la­bai skir­tin­gi, prie vie­no vie­naip tu­ri priei­ti, prie ki­to – ki­taip, daug ką juo­kais nu­leis­ti. Tu­ri su­pras­ti, kad žmo­gus ne šiaip sau pik­tas, kap­ri­zi­ja­si, gal jam skau­da, gal blo­gai jau­čia­si, o gal iš be­jė­giš­ku­mo. Kar­tais atei­ni pas žmo­gų, ran­di jį be nuo­tai­kos, bet pra­de­di kal­bė­tis ir ma­tai, kaip jis at­si­lei­džia. Svar­biau­sia – mo­kė­ti iš­klau­sy­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si N. Čy­vie­nė.

Pa­sak sa­va­no­rės, se­ni žmo­nės pui­kiai jau­čia ir su­pran­ta, ar su jais bend­rau­ja­ma nuo­šir­džiai. To­dėl net gir­dint tą pa­čią is­to­ri­ją penk­tą kar­tą rei­kia klau­sy­tis ati­džiai, pa­ro­dy­ti su­si­do­mė­ji­mą.

Tik da­bar tų se­nų, pa­si­li­go­ju­sių žmo­nių gy­ve­ni­me nie­kas ne­vyks­ta, sa­ko Ni­jo­lė, o praei­ty­je dau­ge­lis jų gy­ve­no ak­ty­vų gy­ve­ni­mą, tu­rė­jo įdo­mių pa­žin­čių, tad ir jų is­to­ri­jos, pa­sa­ko­ji­mai bū­na la­bai įdo­mūs.

N. Čy­vie­nė nė­ra bai­gu­si nei so­cia­li­nių, nei psi­cho­lo­gi­jos moks­lų. Mo­te­ris sa­ko, kad vi­sos rei­ka­lin­gos ži­nios atė­jo sa­vai­me, už­sii­mant mėgs­ta­ma veik­la.

Dė­me­sio rei­kia ir vai­kams

Šiau­lių vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Zi­ta Ba­ra­naus­kie­nė sa­va­no­riau­ja apie 10 me­tų. Apie „Ca­ri­to“ or­ga­ni­za­ci­ją mo­te­ris sa­ko ži­no­ju­si se­niai ir vis pa­gal­vo­da­vu­si apie sa­va­no­rys­tę, ta­čiau vis ne­ras­da­vo lai­ko – dar­bai, ma­ži vai­kai.

Prieš de­šimt­me­tį Šv. Jur­gio baž­ny­čio­je iš­gir­du­si kvie­ti­mą pri­si­jung­ti prie „Ca­ri­to“ sa­va­no­rių, ry­žo­si pa­ban­dy­ti.

„Įsi­mi­nė, kad ku­ni­gas kvie­tė atei­ti sa­va­no­riau­ti vy­res­nio am­žiaus mo­te­ris“, – šyp­so­si Zi­ta.

Ar taip įsi­vaiz­da­vo sa­va­no­rys­tę? Z. Ba­ra­naus­kie­nė at­sklei­džia, kad ne vi­sai taip. Ne­bu­vo vis­kas taip pa­pras­ta, kaip ti­kė­jo­si.

„Ma­no vi­zi­ja ir no­ras bu­vo tu­rė­ti vai­kų die­nos cent­rą. Ir anks­čiau Šiau­lių vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ jį tu­rė­jo. Man dar­bas su vai­kais at­ro­dė pra­smin­gas. Da­bar la­bai daug tu­ri­me se­ny­vo am­žiaus žmo­nių“, – sa­ko Z. Ba­ra­naus­kie­nė.

Nors vai­kų die­nos cent­ro Šiau­lių „Ca­ri­tas“ ir ne­be­tu­ri, ta­čiau veik­los vai­kams ir to­liau or­ga­ni­zuo­ja­mos: iš­vy­kos į teat­rą, šven­ti­niai pa­si­bu­vi­mai su „Rin­gu­vos“ spe­cia­lio­sios mo­kyk­los auk­lė­ti­niais. Pa­si­bend­rau­ti į „Ca­ri­tą“ at­bė­ga vai­kai iš Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų.

„Ca­ri­to“ sa­va­no­riai tal­ki­na ir so­cia­li­nių įgū­džių sto­ko­jan­čioms šei­moms: šel­pia, pa­de­da vai­kus nu­vež­ti pas gy­dy­to­jus, pa­ta­ria įvai­riais klau­si­mais.

N. Čy­vie­nė sa­ko, kad kai­muo­se ašt­rė­ja pa­ty­čių pro­ble­ma. „Kai­mo vai­kai, ku­rie anks­čiau bu­vo lai­ko­mi nuo­šir­džiau­siais, jaut­riau­siais, šian­dien vi­sai ki­to­kie – jie pik­ti, skriau­džia, ty­čio­ja­si iš ne­pa­si­tu­rin­čių, pra­sčiau ap­si­ren­gu­sių vai­kų“, – pa­sa­ko­ja sa­va­no­rė.

„Gal da­bar vi­suo­me­nė la­biau iš­si­sluoks­nia­vo. Tie, ku­rie tur­tin­ges­ni, la­biau pui­kuo­ja­si. Koks vai­ko nuo­pel­nas, kad jam tė­vai nu­pir­ko bran­gų te­le­fo­ną? Joks, bet jis pui­kuo­ja­si, vie­toj to, kad pui­kuo­tų­si sa­vo ži­nio­mis, pa­sie­ki­mais“, – pri­du­ria po­nia Zi­ta.

Po­rei­kiai vi­sų pa­na­šūs

Z. Ba­ra­naus­kie­nė sa­ko, kad ir jau­no, ir se­no žmo­gaus po­rei­kiai pa­na­šūs. Vi­siems no­ri­si ir ska­nes­nio kąs­nio, ir gra­žes­nio dra­bu­žio, ir šil­tes­nio bend­ra­vi­mo.

„Ne tiek ma­te­ria­liai žmo­nės da­bar skurs­ta, kiek dėl to, kad ne­tu­ri ar­ti­mų­jų, lie­ka vie­ni­ši. Mes net ne­pa­gal­vo­ja­me, koks pa­žei­džia­mas yra se­nas žmo­gus. Jei­gu dar tu­ri ša­lia sa­vęs my­lin­čius ar­ti­muo­sius, jau­čia­si sau­giau“, – sa­ko Z. Ba­ra­naus­kie­nė.

Jau daug me­tų Zi­ta ir Ni­jo­lė lan­ko vie­ni­šą 94 me­tų mo­te­rį, pri­kaus­ty­tą prie lo­vos. Kad ne­sus­ting­tų ir ran­kos, mo­te­ris mez­ga ke­pu­res. Jas „Ca­ri­to“ sa­va­no­rės iš­do­va­no­ja sto­ko­jan­tiems. Se­no­lė jau­čia­si lai­min­ga, kad dar kaž­kam yra rei­ka­lin­ga.

Z. Ba­ra­naus­kie­nė sa­ko, kad „Ca­ri­to“ veik­la kei­čia­si. Prieš 20–30 me­tų, kai Lie­tu­va kū­rė­si, žmo­nės tik­rai skur­do, rei­kė­jo ir dra­bu­žių, ir mais­to. Ir tai iš­da­lin­ti bu­vo be­ne pa­grin­di­nė „Ca­ri­to“ mi­si­ja.

„Da­bar dra­bu­žių Šiau­liuo­se ne­ren­ka­me. Ne­bent kam nors la­bai rei­kia, pa­da­ro­me ak­ci­ją. Pa­ra­pi­niuo­se „Ca­ri­tuo­se“ dar kaž­kiek da­li­ja­mi dra­bu­žiai, bet rei­kia pri­pa­žin­ti, kad jų pa­siim­ti atei­na ir to­kie žmo­nės, ku­rie ne­no­ri skalb­tis. No­rė­tų­si, kad da­bar mū­sų veik­la bū­tų nu­kreip­ta ki­to­kiam skur­dui ša­lin­ti, įga­lin­ti žmo­gų pa­tį spręs­ti sa­vo pro­ble­mas“, – sa­ko Z. Ba­ra­naus­kie­nė.

Sa­va­no­riai vi­sada lau­kia­mi

Z. Ba­ra­naus­kie­nė sa­ko, kad Šiau­liuo­se šiuo me­tu yra apie 10 nuo­la­ti­nių sa­va­no­rių. Dau­giau­sia tai – ne­se­niai į pen­si­ją išė­ju­sios mo­te­rys. Atei­na ir jau­nų žmo­nių, daž­niau­siai no­rin­čių „pa­si­ma­tuo­ti“ so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pro­fe­si­ją. Ak­ci­jų me­tu mie­lai tal­ki­na mo­ki­niai.

„Kur rei­kia vy­riš­kos ran­kos, įjun­giam sa­vo vy­rus“, – šyp­so­si po­nia Zi­ta.

Sa­va­no­riai „Ca­ri­te“ vi­sa­da lau­kia­mi. Tik sa­va­no­riu, pa­sak Z. Ba­ra­naus­kie­nės, per prie­var­tą, iš pa­rei­gos ne­bū­si, tu­ri no­rė­ti ir ga­lė­ti juo bū­ti.

Kaip vi­suo­me­nė rea­guo­ja į sa­va­no­rius?

N. Čy­vie­nė sa­ko, kad įvai­rių reak­ci­jų pa­si­tai­ko. Ypač aki­vaiz­džios jos bū­na ak­ci­jų me­tu. Vie­ni žmo­nės au­ko­ja su džiaugs­mu ir net dė­ko­ja sa­va­no­riams už jų dar­bą, o ki­ti žmo­nės žiū­ri įta­riai, gar­siai pik­ti­na­si.

„Jei­gu žmo­gus nie­ka­da gy­ve­ni­me nie­kam nie­ko nė­ra da­vęs, tik ėmęs, jam sun­ku su­pras­ti, kad kaž­kas kaž­ką da­ro be at­ly­gio. Gal­vo­ja, kad sa­va­no­ris iš to tu­ri kaž­ko­kios nau­dos. Taip, iš tik­rų­jų duo­da­mas tu gau­ni la­bai daug – lai­mės, pa­si­ten­ki­ni­mo, kad pa­dė­jai, kad pa­da­rei kaž­ką ge­ro“, – sa­ko Z. Ba­ra­naus­kie­nė.

„Di­džiau­sia pa­dė­ka, kai ma­tai, kad žmo­gus ta­ve iš­ly­di spin­din­čio­mis aki­mis ir sa­ko, kad lauks su­grįž­tant“, – šyp­so­si sa­va­no­rė Ni­jo­lė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių vys­ku­pi­jos „Ca­ri­to“ sa­va­no­rės Zi­ta Ba­ra­naus­kie­nė (kai­rė­je) ir Ni­jo­lė Čy­vie­nė ro­do ke­pu­res, ku­rias nu­mez­gė jų glo­bo­ja­ma 94 me­tų šiau­lie­tė Pau­li­na.

Šiau­lių vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Zi­ta Ba­ra­naus­kie­nė sa­ko, kad sa­va­no­riai „Ca­ri­te“ vi­sa­da lau­kia­mi, nes žmo­nių, ku­riems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, ne­ma­žė­ja.

„Kar­tais atei­ni pas žmo­gų, ran­di jį be nuo­tai­kos, bet pra­de­di kal­bė­tis ir ma­tai, kaip jis at­si­lei­džia. Svar­biau­sia – mo­kė­ti iš­klau­sy­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si sa­va­no­rė Ni­jo­lė Čy­vie­nė.