Sniegas tirpsta – gipso daugėja

Snie­gas tirps­ta – gip­so dau­gė­ja

Plik­le­dis va­kar pa­kei­tė ne vie­no pla­nus – vie­toj ke­lio­nės į dar­bą ar par­duo­tu­vę te­ko sku­biai vyk­ti į Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­rių. To­kio di­de­lio žmo­nių ant­plū­džio me­di­kai bu­vo su­lau­kę tik lapk­ri­čio pra­džio­je, ne­ti­kė­tai pra­si­dė­jus žie­mai.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pir­ma­sis pa­sly­dęs ir su­si­žei­dęs pa­cien­tas į Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos cent­ro sku­bio­sios pa­gal­bos ka­bi­ne­tą va­kar atė­jo pu­sę aš­tuo­nių ry­to, vė­liau žmo­nės pra­dė­jo plūs­ti vie­nas po ki­to. Trau­ma­to­lo­gė Jū­ra­tė Ku­čins­kie­nė sa­kė vos spė­jan­ti su­ktis. Iki 12 va­lan­dos pa­gal­ba jau bu­vo su­teik­ta dau­giau kaip 20 pa­cien­tų, ko­ri­do­riu­je lau­kė dar be­maž tiek pat.

Šiau­lie­tė Ire­na pa­sa­ko­jo iš­si­ruo­šu­si į par­duo­tu­vę. Nuo na­mų iki jos įvei­kė ne­trum­pą ke­lią sli­džiu, ne­pa­bars­ty­tu ša­li­gat­viu, pa­sly­do prie pat par­duo­tu­vės. Kris­da­ma at­si­rė­mė kai­rią­ja ran­ka. Ji ir nu­ken­tė­jo la­biau­siai, grei­čiau­siai lū­žo. At­vy­kę grei­to­sios me­di­kai mo­te­riai su­tvars­tė ran­ką ir at­ve­žė į Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­rių. Pa­cien­tų tiek daug, jog mo­te­riai te­ko lauk­ti be­veik ke­tu­rias va­lan­das.

Sen­jo­rė šiau­lie­tė Ju­di­na pa­sly­do ir gal­vą su­si­tren­kė vos išė­ju­si į kie­mą. „Ne­si­ti­kė­jau, kad ga­li bū­ti taip sli­du“, – guo­dė­si mo­te­ris, kal­tin­da­ma se­nat­vę ir neat­sar­gu­mą.

Pa­sak trau­ma­to­lo­gės J. Ku­čins­kie­nės, do­mi­nuo­ja ran­kų ir ko­jų su­ža­lo­ji­mai. Ne vie­nam pa­cien­tui pri­rei­kė ope­ra­ci­jos, jie pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę, ki­tiems pa­gal­ba su­teik­ta Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos cent­re ir jie iš­leis­ti gy­dy­tis na­mie.

Trau­mų neiš­ven­gė ir dvi bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos. Li­go­ni­nė­je lū­žu­sią ran­ką gy­do­si bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Vi­da. Mo­te­ris pa­sly­do pa­ke­liui į dar­bą. Kris­da­ma ban­dė at­si­rem­ti ran­ka ir ją su­si­lau­žė.

Po­nia Vi­da sa­ko, kad slys­tant svar­biau­sia sau­go­ti gal­vą ir stu­bu­rą. Ga­lū­nių trau­mos, nors ir skaus­min­gos, sun­kiai gy­ja, ta­čiau ne to­kios pa­vo­jin­gos, kaip gal­vos ar stu­bu­ro.

Me­di­kai pa­ta­ria pės­tie­siems bū­ti at­sar­giems, avė­ti ne to­kią sli­džią ava­ly­nę, ne­sku­bė­ti, o sen­jo­rams be bū­ti­no rei­ka­lo nei­ti į sli­džius kie­mus ir gat­ves.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Grei­to­sios me­di­kams į li­go­ni­nę va­kar ypač daž­nai te­ko vež­ti pa­sly­du­sius pa­cien­tus.

Va­kar Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės trau­ma­to­lo­gė Jū­ra­tė Ku­čins­kie­nė Or­to­pe­di­jos trau­ma­to­lo­gi­jos cent­ro sku­bio­sios pa­gal­bos ka­bi­ne­te vie­ną po ki­to prii­mi­nė­jo su­si­žei­du­sius pa­cien­tus.

Vie­toj dar­bo su pa­cien­tais bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja va­kar pa­ti ta­po pa­cien­te. Mo­te­ris pa­sly­do ke­liau­da­ma į dar­bą.

Sli­dūs ke­liai žmo­nes at­ve­dė į li­go­ni­nę.

La­bai daž­nai pa­sly­dus nu­ken­čia ran­kos.

Ad­vo­ka­tės ko­men­ta­ras

Kal­tę tek­tų įro­dy­ti

Šiau­lie­tė ad­vo­ka­tė Dai­va Ru­sa­kie­nė prieš be­veik tris sa­vai­tes ini­ci­ja­vo gru­pės ieš­ki­nį Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bei dėl ne­tin­ka­mai va­lo­mų, sli­džių gat­vių. Tą­kart į ad­vo­ka­tės kvie­ti­mą pa­reikš­ti gru­pi­nį ieš­ki­nį dėl ne­tur­ti­nės ža­los at­ly­gi­ni­mo at­si­lie­pė maž­daug 200 šiau­lie­čių, nu­ken­tė­ju­sių­ sli­džiuo­se ke­liuo­se. Pre­ten­zi­ja Sa­vi­val­dy­bę tu­rė­tų pa­siek­ti šią sa­vai­tę.

– Gal ver­tė­tų ir dėl sli­džių ša­li­gat­vių ra­šy­ti gru­pi­nį ieš­ki­nį dėl Sa­vi­val­dy­bės ne­veiks­nu­mo?

– Pirmadienį ša­li­gat­viai tik­rai bu­vo sli­dūs. Jei­gu žmo­nės ra­šy­tų pa­gei­da­vi­mą, be abe­jo, ga­lė­tu­me. Įro­di­nė­ji­mo naš­ta tek­tų tiems žmo­nėms, ku­rie kreip­tų­si.

– Vie­ni sa­ko, kad kal­ta Sa­vi­val­dy­bė, ki­ti kal­ti­na įmo­nę, ku­ri tu­ri pri­žiū­rė­ti ke­lius. Ku­ris vis­gi kal­čiau­sias?

– Mes, gy­ven­to­jai, ne­sa­me su­da­rę su­tar­ties su įmo­ne, ku­ri at­sa­kin­ga už gat­vių prie­žiū­rą. Pa­gal Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mą, ši funk­ci­ja per­duo­ta sa­vi­val­dy­bėms, sa­vi­val­dy­bė sam­do ran­go­vus. Mes, gy­ven­to­jai, ne­ga­li­me reikš­ti rei­ka­la­vi­mų įmo­nei, įstai­gai, su ku­ria mū­sų ne­sie­ja su­tar­ti­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai. Mes ga­li­me kreip­tis į teis­mą dėl Sa­vi­val­dy­bės, o ji reg­re­so tvar­ka išieš­ko­tų iš įmo­nės.

– Kaip se­ka­si su gru­pės ieš­ki­niu, ku­rį ini­ci­ja­vo­te sau­sio pra­džio­je?

– Už­va­kar vi­siems iš­siun­čiau laiš­ką-pri­mi­ni­mą, ku­ria­me pa­ra­gi­nau šian­dien iki 17 va­lan­dos pa­tvir­tin­ti, kad tik­rai yra pa­si­ry­žę pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį. Ta­da bus ga­li­ma im­tis to­li­mes­nių veiks­mų.

Tų, ku­rie krei­pė­si, bu­vo dau­giau kaip 200, bet kai snie­gas nu­tirps­ta ir pro­ble­ma tam­pa ne to­kia opi, en­tu­zias­tų ma­žė­ja. Ap­sun­ki­na net veiks­mas atei­ti pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį. Su­tar­ties pa­si­ra­šy­mas įpa­rei­go­ja. Nors pa­slau­gos tei­kia­mos neat­ly­gin­ti­nai, bet aš ne­ga­liu at­sto­vau­ti žmo­nėms ne­tu­rė­da­ma su­tar­ties. Daug bu­vo to­kių, ku­rie sa­kė: „Pri­ta­riam, pa­lai­kom, bet pa­tys ne­no­rim.“

Kiek be­bū­tų mū­sų, esu įsi­ti­ki­nu­si, kad pre­ten­zi­ja Sa­vi­val­dy­bę pa­sieks jau ki­tą sa­vai­tę.

As­me­ni­nė nuo­tr.