Socialiniai pedagogai monotonijos nepatiria

Socialiniai pedagogai monotonijos nepatiria

Socialiniai pedagogai sako, kad visi vaikai yra geri iš prigimties, tik išmoktas elgesys gali būti probleminis. Sudėtingame vaikų pasaulyje – nuo patyčių iki azartinių lošimų – socialiniam pedagogui tenka nemažai iššūkių. Specialistus motyvuoja vaikų sėkmės istorijos.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Pradžioje – identiteto paieškos

Jauniausia pedagoginė profesija – socialinis pedagogas – šiemet švenčia 25 metus. Apie iššūkius, darbo svarbą ir prasmę, problemas, su kuriomis susiduria mokiniai ir visuomenė, kalbamės su Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros lektore Odeta Šapelyte, Juliaus Janonio gimnazijos socialine pedagoge, Šiaulių krašto socialinių pedagogų asociacijos prezidente Laura Martusevičiene, beveik 20 metų šį darbą dirbančiomis Šiaulių Didždvario gimnazijos socialine pedagoge metodininke Danguole Naraveckiene ir Lieporių gimnazijos socialine pedagoge metodininke Ilona Atkočaitiene. Šiaulių apskrities socialiniai pedagogai – vieninteliai Lietuvoje susibūrę į regioninę asociaciją.

Pokalbio metu gimnazijos garsiakalbiu pranešama apie mokinio pamestą telefoną. Už penkių minučių – beldimas į socialinės pedagogės duris su pagalbos prašymu. „Tai – darbo realybė“, – šypsosi moterys.

– Koks socialinio pedagogo darbas buvo iš pradžių?

O. ŠAPELYTĖ: Šiaulių universitetas pirmasis pradėjo rengti šiuos specialistus Lietuvoje. 1994 metais buvo įsteigta Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra – specialybei šiemet sukanka lygiai 20 metų. Pirmoji socialinių pedagogų laida praktikoje pasirodė 1998–2000 metais.

Patys kūrėme pirmuosius planus, kaip turėtų atrodyti darbas. Pradžia buvo susijusi su identiteto paieška.

Pirmaisiais darbo metais vykdavo susitikimai su mokyklų direktoriais, pristatinėdavome, ką socialinis pedagogas turi veikti mokykloje. Šiandien esame profesionalai – ieškome socialinės pedagoginės pagalbos teikimo kokybės, kyla vis mažiau klausimų, kodėl ugdymo įstaigose dirba socialiniai pedagogai.

Šiuo metu socialinis pedagogas dirba beveik kiekvienoje Lietuvos mokykloje. Neišnaudota niša – ikimokyklinės ugdymo įstaigos. Šiauliuose socialinis pedagogas yra tik 8 darželiuose.

L. MARTUSEVIČIENĖ: Kiekviena mokykla turi savo specifiką, tam tikras socialines problemas, skiriasi miesto, kaimo mokykla, progimnazija ir gimnazija.

Progimnazijoje daugiau susiduriama su patyčių, diskriminacijos problemomis, santykių tarp paauglių sprendimu, motyvacijos stoka.

Gimnazijoje – lankomumas, įvairių žalingų įpročių vartojimas, atsiranda naujos opios problemos – azartiniai lošimai, greitieji kreditai. To nebuvo pačioje pradžioje, kai pradėjome dirbti.

Ne policininkas ir gaisrininkas

– Ką mokykloje veikia socialinis pedagogas?

I. ATKOČAITIENĖ: Per tiek metų išsigrynino trys pagrindinės veiklos sritys: prevencinės veiklos organizavimas ir vykdymas, mokymasis susitarti dėl taisyklių ir jų laikymasis, socialinių įgūdžių mokymasis.

Socialinis pedagogas yra pagalbininkas mokiniui, mokytojui, šeimai. Statome tiltus, kad tėvai geriau pažintų vaikus, vaikai geriau pažintų tėvus, vaikai geriau suprastų mokytojų lūkesčius ir poreikius, mokytojai – vaikų.

Per tiek metų kiekviena iš mūsų ieškojo savo darbo stiliaus. Esame ne policininkai, gaisrininkai, bet lygiaverčiai socialiniai partneriai su pedagogais, administracija. Prie mūsų jungiasi karjeros konsultantai, logopedai, psichologai, socialinis pedagogas yra pagalbininkas klasės vadovui. Mūsų darbo sėkmė priklauso nuo komandinio darbo.

Nedaugelis supranta, kokį turime atlaikyti psichologinį krūvį stebėdamos emocijų gausą, kai sprendžiamos mokymosi, elgesio, santykių problemos. Nelengva rasti balansą tarp sprendimų, kad abi pusės liktų patenkintos.

Kiekviena diena – kitokia. Darbe nuolatinė dinamika, iš ryto suplanuoji veiklas, o po dviejų valandų jos visiškai pasikeičia... Nuolatinis džiazas.

L. MARTUSEVIČIENĖ: Mano darbas apima ne tik lankomumo, pažangumo, socialinės paramos mokiniams koordinavimą, tačiau nemažai dėmesio skiriu ir projektinei veiklai, grupiniams socialinių įgūdžių užsiėmimams.

Papildomos veiklos mokiniams teikia didesnį džiaugsmą nei tiesioginės konsultacijos, ataskaitų, planų rengimas. Jos įtraukia daugiau vaikų, yra įdomesnės, bet atima daug laiko – ir pasiruošti, ir įgyvendinti.

I. ATKOČAITIENĖ: Negalima sakyti, kad iki galo suprastas socialinio pedagogo darbas mokykloje. Dažnai išgirsi „mokyklos socialinė darbuotoja“ – sąvokos vis dar painiojamos. Ne kartą bus, kad kas nors pasakys – ir ką jis ten veikia?

O. ŠAPELYTĖ: Mes kalbame apie miestą, kur mažiau socialinės rizikos šeimų, bet esu susidūrusi su kaimiškų vietovių socialinių pedagogų problemomis, kai tenka net naktį gelbėti vaikus, kai neblaivus tėtis muša mamą.

Dažniausiai mokytojas, jei vaikas pamokos metu netinkamai elgiasi, mato jį konkrečioje situacijoje. Esminis skirtumas – socialinis pedagogas mato vaiką jo istorijoje, socialinėje aplinkoje. Tada kitaip pradedi vertinti, atsiranda kitokie problemų sprendimo būdai.

L. MARTUSEVIČIENĖ: Mūsų užduotis mokytojams padėti suvokti vaiko situaciją, jokiu būdu nepažeidžiant konfidencialumo. Tai esminis momentas ir pareiga.

Vaikas – suaugusiojo atspindys

– Kiek tenka bendradarbiauti su vaikų tėvais, šeima?

L. MARTUSEVIČIENĖ: Stengiuosi su tėvais bendrauti kuo daugiau. Tėvams vis dar naujiena, kad kažkas nori su jais bendradarbiauti dėl jų vaiko. Būna įvairių reakcijų, bendradarbiavimo lygmenų, bet norėtųsi, kad tėvai siektų konstruktyvaus dialogo su mokykla.

O. ŠAPELYTĖ: Mūsų kultūroje dažnai susiduriame su kontroliuojančiomis institucijomis, galios pozicijomis, todėl tėvai galvoja, kad ir mokykloje tas pats. Tėvai natūraliai užima gynybinę poziciją, atsitraukia. Socialinis pedagogas siūlo bendruati kitaip.

Svarbiausia, kad tėvai suvoktų – jei atidavė vaiką mokyklai, tai ne vien mokyklos problema.

I. ATKOČAITIENĖ: Su tėvais bendrauju susirinkimų metu, kviečiuosi į konsultacijas. Džiugu, kad vis daugiau tėvų kreipiasi savo iniciatyva.

Pastebėta tendencija, jei tėvai nuo to laiko, kaip jų vaikas pradėjo lankyti darželį, domisi, kaip jų vaikui sekasi, ką jis išmoko, jie bus aktyvūs ir toliau. Tačiau jei kažkuriame etape nustojo tai daryti, tikėtina, ateityje bus sunkiai bendradarbiaujantys. Juolab, jei jie patyrė nesėkmę.

Tėvai nėra atviri savo klausimams, problemoms, todėl mums juos prisikviesti yra iššūkis. Susiduriame su tam tikromis nuostatomis, per kurias bendrauti labai sunku, reikia daug kantrybės.

Būna, sustoji kaip mašina baloje – taškomės, bet tik ratai sukasi... Laukiame, kad kas nors stumtelėtų, kažkoks įvykis, kibirkštėlė.

– Ar keičiasi vaikų problemos, su kuriomis jie susiduria?

I. ATKOČAITIENĖ: Visi vaikai yra geri iš prigimties, tik išmoktas elgesys būna probleminis, jie nenori jo keisti. Bendravimo problemos, žodinės patyčios buvo, yra ir bus. Nepadarysime taip, kad neliktų pikto žodžio.

O. ŠAPELYTĖ: Turi pasikeisti patys tėvai, jų požiūris į patyčias. Jie galvoja, kad tai menkniekis, kuris grūdina vaiką.

Švedijoje patyčios yra vienas iš mažiausių probleminių dalykų ugdymo institucijose. Tai siejama su apie 1980 metais priimtu įstatymu, kada tėvams buvo uždrausta naudoti fizines bausmes. Mokslininkai mato ryšį tarp tėvų naudojamų bausmių namuose ir to, kas vyksta ugdymo aplinkoje.

L. MARTUSEVIČIENĖ: Vaikas yra suaugusiojo žmogaus, savo šeimos atspindys. Jei šeimoje priimta žiūrint pro langą pasišaipyti iš kaimyno, automobilį pastatyti neįgaliojo vietoje, parduotuvėje ar viešojo maitinimo įstaigoje negražiai pasielgti, vaikas tai perima. Suaugusieji pirmiausia turi pradėti nuo savęs.

D. NARAVECKIENĖ: Nauja problema – emigravę tėvai, vaikai palikti vieni, gyvena su seneliais, tetomis. Vaikas darosi nesąmoningai piktas dėl tokios situacijos, pats nemoka paaiškinti, kas su juo darosi.

Patyčios gimsta internete

– Ar internetas, socialiniai tinklai koreguoja jūsų darbo metodus?

L. MARTUSEVIČIENĖ: Naujausia mada tarp paauglių – klausimų tinklalapis „ask.fm“. Anonimiški klausimai, į kuriuos atsako žmogus, kurio klausia. Ten klausimai dažniausiai būna peržengiantys bet kokią intymumo ribą, lendantys į asmeninę erdvę, dažnai provokuojantys. Žmogus praranda bet kokį privatumo jausmą, ten vaikai yra visiškai nuogi.

Manau, paaugliui sunku su tuo susitvarkyti – išlikti tarp noro būti populiariam, turėti kuo daugiau klausimų ir pateikti atsakymus taip, kad jį sektų. Jei tėvai paskaitytų, jiems būtų šokas.

I. ATKOČAITIENĖ: Iššaukianti išvaizda – tiek jau to, bet kada girdi, ką ir kaip jie kalba, kyla nerimas. O kas toliau?

L. MARTUSEVIČIENĖ: Vienas psichologas sakė – patyčios prilyginamos balandžių lesinimui. Jei vis meti sėklų, balandžiai vis atskrenda. Jei „Facebook'e“, „ask.fm“ ar kitur vis paskelbi kažką provokuojamo apie save, atsakai į klausimą pernelyg atvirai, tokiu būdu lesini balandžius. Išeina užburtas ratas.

D. NARAVECKIENĖ: Tokių tinklalapių populiarumas atsiranda iš poreikio bendrauti, priklausyti grupei, būti dėmesio centre.

O. ŠAPELYTĖ: Tyrimai parodė, kad amerikiečiai tėvai su vaikais bendrauja 4 minutes per parą, lietuviai šiek tiek daugiau – apie 10 minučių. Kažkur reikia tą bendravimą kompensuoti, jei vaikai su tėvais nesikalba.

– Kas jus motyvuoja dirbti tokį emociškai ir psichologiškai sudėtingą darbą?

I. ATKOČAITIENĖ: Sėkmės istorijos motyvuoja. Kiek į tave kreipiasi, bendrauja, ateina į tavo organizuojamą renginį, tai stiprina, kad esi reikalingas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

DŽIAZAS: Iš kairės – Šiaulių Didždvario gimnazijos socialinė pedagogė metodininkė Danguolė Naraveckienė, J. Janonio gimnazijos socialinė pedagogė Laura Martusevičienė, Lieporių gimnazijos socialinė pedagogė metodininkė Ilona Atkočaitienė, Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros lektorė Odeta Šapelytė pasakojo apie darbo kasdienybės džiazą.

BENDRAVIMAS: Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros lektorės Odetos Šapelytės žodžiais, tėvai su vaikais bendrauja tik 10 minučių per parą, todėl vaikai bendravimo trūkumą kompensuoja internete.

REAKCIJA: Socialinė pedagogė, Šiaulių krašto socialinių pedagogų asociacijos prezidentė Laura Martusevičienė dažnai susiduria su tėvų nuostaba, kad kažkas nori su jais bendradarbiauti dėl jų vaiko gerovės.

PAGALBA: Socialinės pedagogės metodininkės Ilonos Atkočaitienės teigimu, socialinis pedagogas yra pagalbininkas mokiniui, mokytojui, šeimai.

EMIGRACIJA: „Nauja problema – emigravę tėvai, vaikai palikti vieni, gyvena su seneliais, tetomis. Vaikas darosi nesąmoningai piktas dėl tokios situacijos, pats nemoka paaiškinti, kas su juo darosi“, – atkreipia dėmesį socialinė pedagogė metodininkė Danguolė Naraveckienė.