Naujausios
Sovietmečio pamokos kultūros reformatoriams
„Galiu teigti, kad Lietuvos muzikinio švietimo pamatai buvo padėti būtent Šiauliuose“, — sako Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo įkūrėja ir direktorė, kultūros vadybos mokyklą išėjusi Šiauliuose, kai dirbo anuometinio Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja. Su L. Stulgiene kalbėjome pavojinga tema: apie muzikinio gyvenimo kūrimą Šiauliuose tarybiniais laikais ir apie kultūros pamatų naikinimą nepriklausomoje Lietuvoje.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Visasąjunginė reforma prasidėjo nuo Šiaulių
— Tarybiniais laikais jūs 15 metų dirbote Šiaulių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja ir, amžininkų teigimu, labai daug prisidėjote prie Šiaulių kultūros tradicijų formavimo. Gal galėtumėte šiame kontekste palyginti laikotarpius: tada ir dabar?
— Tai pavojingas klausimas. Dabar ir įstatymiškai negalima girti praeities. Tačiau mano kartos žmonės negalėtų paneigti, kad tais laikais kultūrai buvo skiriamas labai didelis dėmesys, tik kultūra buvo ideologizuota.
Galiu teigti, kad Lietuvos ar net visos Tarybų Sąjungos muzikinio švietimo pamatai buvo padėti būtent Šiauliuose. Šiauliai buvo pirmasis miestas sąjungoje, kuriame Eduardui Balčyčiui, tada jaunam dėstytojui sumanius, atsirado muzikos kabinetai.
— Iš dabarties pozicijų žiūrint, tai buvo grandiozinė švietimo sistemos reforma. Kaip ji buvo padaryta?
— Paprastai. Jis (E. Balčytis) atėjo pas mane su visa savo strategija, kuri man pasirodė labai žavi. Tai buvo muzikinio lavinimo plėtotė Šiauliuose. Šią idėją aptarėme su miesto švietimo skyriumi, mokyklų direktoriais. Pamenu, vyko didžiulis pasitarimas Kultūros namuose, susirinkęs aktyvas vieningai pritarė, kad reikia steigti muzikos kabinetus ir kad 12-toji vidurinė taps mokykla su sustiprintu muzikiniu švietimu.
— Vadinasi, iš esmės reforma padaryta vietinės miesto valdžios iniciatyva?
— Valdžios ir muzikantų grupės, kuri tuo metu veikė Šiauliuose, buvo padaryta labai daug gražių dalykų. Prisimenu, kaip grupė šiauliečių važiavome į M. Rostropovičiaus koncertą Jelgavoje, kur jis koncertavo pustuštei salei. Tada kilo mintis atvežti jį į Šiaulius, bet Šiauliai prieš 35-eris metus žinojo, kad Rostropovičius yra disidentas, o kokio lygio muzikas — nelabai.
Dabar turbūt tai neįmanoma, bet tada į kabinetą susikviečiau ligoninių vyr. gydytojus, nes medikai labai melomaniški, technikumų, mokyklų, įvairių įstaigų vadovus, atėjo Filharmonijos atstovas, ir pasikalbėjome, kad miesto garbės reikalas yra surengti labai pagarbų, su pilna sale žmonių koncertą M. Rostropovičiui. Nors mums iš aukščiau buvo užsiminta, kad turi būti labai kuklu, be jokių priėmimų ir vaišių.
Salė buvo pilnutėlė, anšlagas, vyrai ir vaišes parengė.
Šiauliai rodo aukštą lygį
— Taip buvo kuriamos kultūrinio gyvenimo tradicijos Šiauliuose. Ar, jūsų manymu, jos turi tąsą?
— Muzikinį sezoną Vilniaus akademinei visuomenei šv. Jonų bažnyčioje pakvietėme pradėti „Dagilėlio“ chorą su Šiaulių kameriniu orkestru. Bažnyčia buvo sausakimša, publika atsistojusi plojo. Kitą dieną klausėme “Polifonijos“ koncertą nacionalinėje Filharmonijoje... Trys puikūs kolektyvai iš Šiaulių Vilniuje per savaitę.
O lapkričio 12-tą rengiame tradicinį apskričių Žvaigždžių ir žvaigždučių koncertą Vilniaus Rotušėje. Šįkart atvažiuos geriausi Šiaulių apskrities vaikai ir koncertuos su žvaigdėmis. Apskritai, šis pusmetis — tai Šiaulių prisistatymas Vilniaus klausytojams. Džiugu, kad jie parodo labai aukštą meninį lygį.
— Matėte kultūrinio gyvenimo Šiauliuose pradžią, matote dabartį, o kokią įsivaizduojate ateitį?
— Šiauliai turi turėti simfoninį orkestrą. Simfoninio orkestro buvimas dar labiau parodytų aukštos kultūros, tarptautinius standartus atitinkantį miestą. Ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Didžiojoje Britanijoje simfoniniai orkestrai yra miesto vizitinė kortelė.
Norėčiau, kad ir miesto vadovų mintyse būtų puoselėjama tokia viltis. Tai būtų visos miesto inteligentijos (ir medikų, ir muzikų, ir matematikų) svajonių išsipildymas.
— Mieste kyla klausimų dėl Filharmonijos — ar ji miestui reikalinga?
— Gali būti koncertinė įstaiga, gali Filharmonija, gali būti ir visuomeninė organizacija, kaip mūsų fondas, svarbu, kaip ji dirba. Kuo daugiau gerai dirbančių muzikinės sklaidos įstaigų — tuo geriau, tačiau blogai dirbanti įstaiga gadina autoritetą ir prestižą. Nieko nėra baisiau atlikėjui, kaip koncertuoti pustuštei salei.
— O kaip sunkmečiu sukviesti sales?
— Mes sukviečiame, prognozuojame, platiname abonementus tarp aukštųjų mokyklų, savo poveikį daro tradicijos, žmonės pripratę, kad atėję gaus tikrojo meno dozę.
Lietuvos įvaizdis
— Kalbėdamas apie sunkmetį, maestro Virgilijus Noreika pasakė, kad pastaraisiais metais Operos ir baleto teatras pilnas. Ar tik ne priešingai sunkmetis veikia kultūrą?
— Ir aš kartais galvoju, kad kuo sunkiau žmogui, tuo labiau jis ieško dvasinės atgaivos.
Aišku, jei visi žmonės ieškotų atgaivos mene, tai būtų nuostabus Lietuvos įvaizdis. Dabar investuojami milijonai į Lietuvos įvaizdžio formavimą, kviečiami užsienio ekspertai, bet, mano galva, įvaizdis ne taip kuriamas.
Vieną kartą atvyko pas mus puikus pianistas Andrius Žlabys, gyvenantis Amerikoje. Aš jo ir klausiu: „Andriau, kaip prisidedi prie Lietuvos vardo garsinimo?“. Šis jaunas žmogus pasakė labai išmintingą frazę: “Man svarbiausia, kad čia, Lietuvoje, žmonės gerai gyventų“.
Jei žmogaus gyvenimas čia bus turiningas — ir dvasine, ir materialiąja prasme — tada ir pasaulis žinos, ir televizija, ir spauda rašys, kaip čia žmonės gyvena laimingai.
Mokesčius moka ne tik Vilnius
— Mes kalbame tokiu laiku, kai rengiamasi uždaryti menų mokyklas ir kai studijų krepšeliai užtrenkia duris gabiems jaunuoliams. Turbūt žinote, kad ir jūsų kurta eksperimentinė 12-toji („Juventos“) mokykla Šiauliuose tapo aštuonmete.
— Gaila... Kodėl sugriauti, jei tai tobula? Pasaulis žavisi mūsų muzikinio ugdymo sistema, o mes ją naikiname.
Apskritai, griaunat sistemą, reikia specialistų nuomonių, reikia pasitikrinti. Kalbant apie krepšelių reformą, dėl kurios šiemet į Muzikos ir teatro akademiją neįstojo talentingų jaunuolių, reikėjo daryti eksperimentinį priėmimą ir iš karto sureaguoti: gal mes praradome pasaulinio lygio talentus?
— O ką jūs atsakytumėte į standartinė frazę „nėra lėšų“?
— Mane labiau jaudina ne lėšų trūkumas, bet jų paskirstymo principai, ypač sunkmečiu. Ne tik vilniečiai esame mokesčių mokėtojai, todėl visi turime gauti bent jau tam tikrą kultūrinį švietimą. O dabar viskas koncentruojama į Vilnių ir į užsienį. Labai susiaurintas požiūris skriaudžia visą Lietuvą.
Palyginkime, tarptautiniams projektams išleidžiami šimtai tūkstančių litų, o mes už koncertą sumokėsime aukščiausio lygio mecosopranui 200 litų. Tai mokestis ne tik už visos dienos sugaištą laikas, bet mokestis už talentą.
FAKTAI
Prieš septyniolika metų buvusios šiaulietės Liucijos Stulgienės įkurtas Lietuvos muzikų rėmimo fondas vykdo 12 švietimo programų. Šis fondas pernai Rotušėje buvo apdovanotas garbės raštu, kaip reiškinys, garsinantis Lietuvą. Fondo dėka prieš porą savaičių Vilniuje koncertavo trys Šiaulių kolektyvai, prieš savaitę fondas į Šiaulius atvežė maestro Virgilijų Noreiką su savo studentais, šį penktadienį Šiauliuose vykstantis apskrities Žvaigždžių ir žvaigždučių koncertas — taip pat kasmetinis Fondo renginys, kuris lapkričio 12 dieną persikels į Vilniaus rotušę.
CITATA: „Aišku, jei visi žmonės ieškotų atgaivos mene, tai būtų nuostabus Lietuvos įvaizdis.
VADYBA: Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo įkūrėja, talentinga vadybininkė, visada primena, kad geriausią vadybos mokyklą išėjo Šiauliuose.
Jono TAMULIO nuotr.
