Spektaklį aktoriai pristatė ne teatre

Spek­tak­lį ak­to­riai pri­sta­tė ne teat­re

Tre­čia­die­nio va­ka­rą Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras žiū­ro­vams pri­sta­tė nau­ją spek­tak­lį Ma­riu­so von Mayen­bur­go „Skulp­tū­ra“. Ja­me dau­ge­lis tu­rė­tų at­pa­žin­ti ir sa­ve, ir ar­ti­muo­sius.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Į spek­tak­lio pri­sta­ty­mą-dis­ku­si­ją teat­ras vi­suo­me­nę pa­kvie­tė pir­mą kar­tą. Pa­sak teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­jos No­me­dos Šat­kaus­kie­nės, teat­ras kei­čia­si, da­ro­si at­vi­res­nis, bend­ruo­me­niš­kas.

„Ma­no­me, kad šian­dien spek­tak­lio kū­ri­mas ne­bė­ra toks už­da­ras pro­ce­sas, ku­ris rū­pi tik re­ži­sie­riui, kū­ry­bi­nei gru­pei. Šian­dien spek­tak­lio kū­rė­jas yra ir žiū­ro­vas. To­dėl mums la­bai svar­bu pa­si­tik­rin­ti, pa­dis­ku­tuo­ti, kiek tos te­mos, ku­rias gvil­de­na spek­tak­lis, yra ak­tua­lios jums“, – sa­kė N. Šat­kaus­kie­nė.

2015 me­tais pa­ra­šy­ta „Skulp­tū­ra“ yra nau­jau­sia gar­saus vo­kie­čių au­to­riaus M. von Mayen­bur­go (gi­mė 1972 m.) pje­sė, ku­rio­je iš­ke­lia­mos ak­tua­lios so­cia­li­nės ir mo­ra­li­nės di­le­mos.

Spek­tak­lis vaiz­duo­ja pa­si­tu­rin­čią eu­ro­pie­čių šei­mą, ku­rios ra­mus gy­ve­ni­mas su­trin­ka, kai šei­mo­je įsi­dar­bi­na va­ly­to­ja Dže­si­ka. Ji iš­ba­lan­suo­ja nu­si­sto­vė­ju­sius san­ty­kius ir ne­tgi tam­pa eks­cent­riš­ko me­ni­nin­ko Hau­lu­pos „mū­za“.

Pris­ta­ty­me-dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vo spek­tak­lio re­ži­sie­rius Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius, Mi­chae­lio vaid­me­nį ku­rian­tis Da­lius Jan­čiaus­kas, na­mų tvar­ky­to­jos Dže­si­kos vaid­mens at­li­kė­jos Mo­ni­ka Šal­ty­tė ir Vik­to­ri­ja Kri­vic­kai­tė, Ul­ri­kės – Dan­guo­lė Pet­rai­ty­tė, Hau­lu­pos – kvies­ti­nis ak­to­rius pa­ne­vė­žie­tis And­rius Po­vi­laus­kas ir Vin­cen­to – Se­ve­ri­nas Nor­gai­la.

P. Ig­na­ta­vi­čius sa­kė, kad spek­tak­ly­je kal­ba­ma apie ap­si­mes­ti­nį hu­ma­niz­mą, apie kau­kę, ku­ria dangs­to­si dau­gu­ma eu­ro­pie­čių, tei­gian­čių, kad yra ge­ra­no­riš­ki, to­le­ran­tiš­ki, ta­čiau, kai rea­liai su­si­du­ria­ma su ki­to sluoks­nio žmo­nė­mis, hu­ma­niz­mas pa­si­bai­gia.

„Ši pje­sė – apie šei­mą, ku­rios san­ty­kiai griū­va, bet ji to ne­pa­ro­do ir gal­vo­ja, kad di­džiau­sia jų gy­ve­ni­mo pro­ble­ma yra tai, kad jie ne­su­ge­ba su­si­tvar­ky­ti sa­vo na­mų ūkio, bui­ties ir pa­si­sam­do va­ly­to­ją, ku­ri kaip lak­mu­so po­pie­rė­lis pa­ro­do vi­są šei­mos „pa­pu­vu­sį“ pa­sau­lį“, – sa­kė spek­tak­lio re­ži­sie­rius.

Žiū­ro­vams bu­vo pa­ro­dy­ta iš­trau­ka iš bū­si­mo spek­tak­lio.

Spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jos pra­si­dė­jo va­sa­rį, prem­je­ra – ba­lan­džio 13 ir 14 die­no­mis. Ak­to­riai at­sklei­dė, kad dar ne vi­si mo­no­lo­gai ir dia­lo­gai iš­mok­ti, per­so­na­žų cha­rak­te­riai dar „glu­di­na­mi“. Spek­tak­lis – pa­čia­me kū­ri­mo įkarš­ty­je.

Pir­mą kar­tą prieš spek­tak­lį bu­vo su­reng­ta ak­to­rių at­ran­ka (kas­tin­gas). D. Jan­čiaus­kas sa­kė, jog per­skai­čius pje­sę įdo­miau­sias jam pa­si­ro­dė Hau­lu­pos vaid­muo, ta­čiau re­ži­sie­rius jį pa­si­rin­ko ki­tam vaid­me­niui. Iš pra­džių jau­tė­si nu­si­vy­lęs, o da­bar jau bai­gia pri­si­jau­kin­ti sa­vo per­so­na­žą.

Ul­ri­kės vaid­me­nį ku­rian­ti Dan­guo­lė Pet­rai­ty­tė sa­kė ne­ga­lė­ju­si pa­ti­kė­ti, kad ga­li bū­ti to­kių „kie­tų“, val­din­gų mo­te­rų, tad vaid­me­nį kur­ti ne­leng­va. Ak­to­rė ieš­ko pa­tei­si­ni­mo sa­vo per­so­na­žui: „Ar čia prin­ci­pas, ar pri­gim­tis, ar auk­lė­ji­mas, ar so­cia­li­nė pa­dė­tis, ar pa­siek­ta to­kia kar­je­ra, kai tu ne­ga­li nu­leis­ti kar­te­lės?“

A. Po­vi­laus­kas svars­tė, kiek ši pje­sė ak­tua­li mums, lie­tu­viams, kiek iš mū­sų tu­ri ga­li­my­bę nu­si­sam­dy­ti na­mų tvar­ky­to­ją.

„Ga­liau­siai su­pra­tau, kad ne­svar­bu, ką tu per­ki, va­ly­to­ją ar au­to­mo­bi­lių meist­rą. Yra to­kia sis­te­ma: jei­gu aš ta­ve per­ku, va­di­na­si, tu pri­klau­sai man, ir jei­gu tu jau pri­klau­sai man, su ta­vim ga­liu da­ry­ti, ką no­riu. Ypač tai jau­čia­ma aukš­čiau­sia­me sluoks­ny­je. Ma­nau, kad ši pje­sė tik­rai bus ak­tua­li ir žiū­ri­ma“, – sa­kė ak­to­rius.

N. Šat­kaus­kie­nė pri­dū­rė, kad ne­ma­ža da­lis lie­tu­vių už­sie­ny­je yra bū­tent Dže­si­kos ro­lė­je – že­mes­nės kla­sės sam­do­mi dar­buo­to­jai.

„So­cia­li­niai sluoks­niai eg­zis­tuo­ja, kad ir kiek mes juos neig­tu­me. Rei­kia už­duo­ti sau klau­si­mą, jei­gu pa­si­sam­dai kaž­ko­kį žmo­gų, kaip su juo bend­rau­ti. Ši šei­ma pa­si­me­ta sa­vo įsi­vaiz­da­vi­muo­se, ne­ži­no, kaip bend­rau­ti,  jau­čia­si blo­gai mo­kė­da­ma men­ką su­mą pi­ni­gų, ir vis­kas iš­virs­ta į tai, kad šeima pra­de­da ją iš­nau­do­ti“, – sa­kė re­ži­sie­rius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Spek­tak­ly­je „Skulp­tū­ra“ pa­gal vo­kie­čių ra­šy­to­jo Ma­riu­so von Mayen­bur­go pje­sę su­tuok­ti­niai Mi­chae­lis (ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas) ir Ul­ri­kė (ak­to­rė Dan­guo­lė Pet­rai­ty­tė) neiš­ma­no, kaip elg­tis, bend­rau­ti su nu­si­sam­dy­ta va­ly­to­ja Dže­si­ka (ak­to­rė Vik­to­ri­ja Kri­vic­kai­tė).

Pir­mą kar­tą bū­si­mas spek­tak­lis pri­sta­ty­tas vi­suo­me­nei. Pris­ta­ty­mas-dis­ku­si­ja su­reng­ta Po­vi­lo Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je. Spek­tak­lio ap­ta­ri­mą kū­ry­bi­nė gru­pė ža­dė­jo su­reng­ti ir po prem­je­ros.