„STEBUKLO“ KŪRĖJOS: MOTERIŠKUMĄ PRIKELTI GALI TIK MEILĖ

„STE­BUK­LO“ KŪ­RĖ­JOS: MO­TE­RIŠ­KU­MĄ PRI­KEL­TI GA­LI TIK MEI­LĖ

Lais­vė Ra­dze­vi­čie­nė

„O ko­dėl kiau­lių fer­mos ve­dė­ja ne­ga­li bū­ti fil­mo he­ro­jė? Ko­dėl fil­mo he­ro­ju­mi ne­ga­li tap­ti kai­mo žmo­gus, iš­gy­ve­nan­tis di­džiu­les as­me­ni­nes ir vi­suo­me­ni­nes kri­zes? Vi­sa­da no­riu ma­ty­ti žmo­gų, o ne kla­sės at­sto­vą, ne vy­rą, ne mo­te­rį. Į kiek­vie­ną žvel­giu su pa­gar­ba ir mei­le“, – sa­ko gruo­džio 8 die­ną ki­nuo­se pa­si­ro­džiu­sio fil­mo „Ste­buk­las“ re­ži­sie­rė ir sce­na­ri­jaus au­to­rė Eg­lė Ver­te­ly­tė. Su to­kia pat mei­le ir ši­lu­ma apie sa­vo he­ro­ję Ire­ną kal­ba ir ak­to­rė Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė. Abi jos nea­be­jo­ja: la­biau­siai kiek­vie­nas iš mū­sų il­gi­mės mei­lės.

1992-ie­ji. Lie­tu­va – eko­no­mi­nė­je kri­zė­je. Dar­bo nė­ra, ban­kai bank­ru­tuo­ja, prie deš­ros, kai­nuo­jan­čios 350 ta­lo­nų, vin­giuo­ja ei­lės. Ši­taip ša­lį sa­vo fil­me pri­sta­to „Ste­buk­lo“ kū­rė­jai.

Aš ge­riau pri­si­me­nu 1993-uo­sius. Tais me­tais gi­mė ma­no duk­ra. Iš li­go­ni­nės par­si­ve­žė­me ją į pa­čią blo­ka­dą – na­mai bu­vo šal­ti, van­dens jai pri­kai­tin­da­vo­me puo­de ant du­ji­nės vi­ryk­lės, o vys­tyk­lus nak­čiai merk­da­vo­me į van­de­nį su ūkiš­ku mui­lu. Atė­ję mū­sų ap­lan­ky­ti, vie­ni drau­gai at­ne­šė pa­kuo­tę saus­kel­nių. To­ji do­va­na anuo­met mums pri­ly­go žie­dui su bri­lian­tu. Jo, be­je, taip ir ne­ga­vau, kai su vy­ru su­ta­rė­me tuok­tis. Net į gal­vą ne­šo­vė, kad tu­rė­čiau pa­pra­šy­ti.

Tais me­tais dar vis­ko daug bu­vo – vėl tu­rė­jo­me sa­vo ša­lies pre­zi­den­tą, iš Lie­tu­vos, pa­ga­liau iš­ve­dė so­vie­tų ka­riuo­me­nę, lai­ki­nus pi­ni­gus, ku­riuos, pri­si­me­nu, bro­lis kiš­da­vo į mai­šus, pa­kei­tė li­tas. Pri­va­ti­za­ci­jos pro­ce­sai siau­tė kaip aud­ra, vie­na au­si­mi gir­dė­da­vo­me is­to­ri­jas apie ne­šva­rus nau­jų­jų vers­li­nin­kų dar­bus bei ry­šius, bu­vu­siuo­se ko­lū­kiuo­se žmo­nės pe­šė­si dėl že­mės, san­dė­lių ir fer­mų, bet sta­tė kry­žius.

Bu­vau la­bai ar­ti to – tė­vai ne tik gy­ve­no kai­me, jie ir jų drau­gai iš­gy­ve­no per­mai­nų tra­ge­di­jas. Kai ku­rie jų pri­si­tai­kė prie pa­si­kei­tu­sio gy­ve­ni­mo, o kai kai ku­riems jis tie­siog ėmė ir su­sto­jo. To­kių, kaip „Ste­buk­lo“ Ire­na, bu­vo ne­daug.

Apie mo­te­ris, apie mo­te­riš­ku­mą ir am­ži­ną mei­lės il­ge­sį kal­bė­jau­si su fil­mo re­ži­sie­re Eg­le Ver­te­ly­te ir pa­grin­di­nio vaid­mens at­li­kė­ja Eg­le Mi­ku­lio­ny­te.

Pa­si­kei­ti­mų lai­kas anuo­met už­griu­vo vi­su svo­riu ir vy­rus, ir mo­te­ris. Ei­lės prie deš­ros bu­vo tik smulk­me­na pa­ly­gi­nus su tuo, ko­kias pe­ri­pe­ti­jas iš tie­sų te­ko iš­gy­ven­ti pir­muo­sius me­tus po to, kai bu­vo pa­skelb­ta ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va. Stip­ry­bės tuo­met rei­kė­jo daug.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Au­gau so­viet­me­čiu, pri­si­me­nu ma­ne nuo­lat ly­dė­ju­sią nuo­jau­tą, kad kaž­kas yra ne­ge­rai. Ma­mos tė­vai bu­vo iš­trem­ti, at­me­nu jos pa­sa­ko­ji­mą, kaip va­žia­vo į Mask­vą, pas tuo­me­ti­nį par­ti­jos sek­re­to­rių Leo­ni­dą Brež­ne­vą pra­šy­ti, kad pa­leis­tų jos tė­tį. Nie­kuo­met ne­bu­vau nei spa­liu­kė, nei kom­jau­nuo­lė, dar ir kla­sės drau­gus pa­ra­gin­da­vau bėg­ti iš su­si­rin­ki­mų.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Gi­miau 1983-asiais, so­viet­me­čio ne­pri­si­me­nu, per­mai­nų lai­ką ma­čiau vai­ko aki­mis. Ap­link ma­ne bu­vo daug stip­rių mo­te­rų, vi­sos jos daug dir­bo, dar ir na­mus ant sa­vo pe­čių lai­kė. Tu­rė­jo bū­ti tik­rai ge­le­ži­nės!

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Kur­da­ma sa­vo he­ro­ję ieš­ko­jau jo­je ne sa­vęs, ieš­ko­jau mo­ters, ku­ri bu­vo sce­na­ri­ju­je. Pa­ma­čiau ją la­bai stip­rią. Fan­to­mai, gi­liai įsi­bro­vę į ma­no vaid­me­nis, pa­de­da at­ras­ti to­kių da­ly­kų, ku­rių nė ne­nu­ma­nau esant.

Kar­tais at­ro­do, kad ap­si­ver­tu­sios dar­bais, vir­tu­vės ir vai­kų rū­pes­čiais pa­si­kei­ti­mų lai­ko mo­te­rys la­biau­siai pa­mirš­da­vo sa­ve. Nė­ra ma­kia­žo – nie­ko to­kio. Ir kam ma­ni­kiū­ras, kai ga­li na­gus siu­vi­mo žirk­lė­mis nu­si­kirp­ti...

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Sa­vo fil­me Eg­lė mo­te­riš­ku­mą tar­si pri­ke­lia, ji pri­ver­čia pa­grin­di­nę fil­mo he­ro­ję – Ire­ną keis­tis, pri­si­min­ti, ko­kia iš tie­sų yra. Tik­ra tie­sa – ano lai­ko mo­te­rys mo­te­riš­ku­mą bu­vo pri­mir­šu­sios.

– Ir koks mo­te­riš­ku­mas – kiau­lių fer­mo­je?! Ar pa­ju­to­te tą kva­pą?

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Pa­ju­to­me, kur jau ne­pa­ju­si!

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Po kiek­vie­nos pa­mai­nos, kai fil­muo­da­vo­me fer­mo­je, tu­rė­da­vo­me ste­ri­li­zuo­ti dra­bu­žius. Ne tik kos­tiu­mus, bet ir dar­bi­nius kom­bi­ne­zo­nus. Da­bar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, ko­kio­mis sun­kio­mis są­ly­go­mis dir­bo mo­te­rys fer­mo­se. Ne­su tik­ra, kad jos iš­vis svars­tė – yra mo­te­riš­kos, ar ne?

– Kaip jums at­ro­do, kas ga­li pa­ža­din­ti mo­te­riš­ku­mą?

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Dė­me­sys. Fil­me jis ran­da­si at­vy­kė­lio iš Ame­ri­kos Ber­nar­do pa­vi­da­lu. „Toks vy­ras nie­kaip ne­su­ža­vė­tų“, – sa­ko man po fil­mo. Da­bar – gal ir ne, mo­te­rys juk iš­ran­kes­nės pa­si­da­rė, nors ir­gi – pro­tin­giau­sios mul­kius įsi­my­li. Bet anuo­met – ame­ri­ko­nas, kai­me, su ka­di­la­ku. Nu­pirks fer­mą, pa­sta­tys nau­ją, gy­vens vi­si kaip Ame­ri­ko­je! Tai mū­sų aki­mis jis at­ro­do lep­šis, o tais lai­kais – tik­ras vy­ras, gel­bė­to­jas.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: O Ire­na juk šim­tą me­tų pa­mir­šu­si, ką reiš­kia švel­nus vy­ro pri­si­lie­ti­mas. Ji tu­ri vy­rą, bet iš tie­sų ne­tu­ri.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Kiek, ro­dos, pro­tin­gų mo­te­rų, ku­rios iš­va­žiuo­ja į Tur­ki­ją ir pa­me­ta gal­vą dėl pir­mo su­tik­to ki­li­mų par­da­vė­jo. Kiek­vie­na mo­te­ris no­ri dė­me­sio, jo iš­troš­ku­si, o gau­ti jo iš vy­ro Lie­tu­vo­je – net ir šiais lai­kais sun­ku.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Tik pa­jun­ti žvilgs­nį, tik pa­sa­ko kas ge­rą žo­dį, pa­sau­lis nu­švin­ta, šir­dis pra­de­da plak­ti stip­riau.

Šian­dien ne­sun­ku pa­ste­bė­ti dar ir ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą: stip­rios mo­te­rys vis­ką ga­li, vy­rų joms ne­rei­kia...

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Sun­ku kal­bė­ti apie ki­tus, ta­čiau man dė­me­sys ir rū­pes­tis yra svar­biau­si.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Vi­sa tai yra ar­ba nė­ra, tu­ri ar­ba ne­tu­ri. Dė­me­sys pa­ža­di­na kiek­vie­ną.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Ne tik mo­te­rys, kiek­vie­nas žmo­gus no­ri bū­ti my­li­mas.

– Tą pa­tį ga­li­ma per­kel­ti į šiuos lai­kus?

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Ro­dos, bė­gi, bė­gi, dir­bi, dir­bi, už­mirš­ti sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Vis dėl­to, šiais lai­kais, kad ir la­bai eman­ci­puo­tos, mo­te­rys daž­niau pri­si­me­na sa­vo mo­te­riš­ku­mą.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Mo­te­rų eman­ci­pa­ci­ja šian­dien lei­džia rink­tis – bū­ti vie­no­kia ar ki­to­kia. Ga­li­me dis­ku­tuo­ti mo­te­riš­ku­mo są­vo­ką, kiek ji iš vis svar­bi. Svar­biau mo­te­ris kaip as­me­ny­bė, ne­be­sa­me ap­ri­bo­tos sa­vo ly­ties. Mes ne­be­sa­me įspraus­tos į rė­mus – jei no­ri­me, ga­li­me bū­ti itin mo­te­riš­kos, jei no­ri­me – la­bai vy­riš­kos. Ta­čiau ste­reo­ti­pai dar gy­vi – ko­kia mo­te­ris ga­li bū­ti ki­ne, ko­kią dau­ge­lis no­ri ma­ty­ti žur­na­lų vir­še­liuo­se. Man bu­vo svar­bu pa­ro­dy­ti ki­to­kią mo­te­rį, mo­te­rį ne stan­dar­tą, stip­rią, gal kiek se­na­ma­diš­ką, ta­čiau šil­tą ir mie­lą bū­ty­bę.

– Fil­me jū­sų Ire­na į dar­bą vaikš­to la­bai pa­si­puo­šu­si. Aš taip at­ro­dan­čios zoo­tech­ni­kės mū­sų kai­me ne­pri­si­me­nu. La­biau – nuo jos sklin­dan­tį fer­mų kva­pą...

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Bet­gi Ire­na – bu­vu­sio ko­lū­kio pir­mi­nin­ko duk­ra, ji iš­skir­ti­nė kai­me. Tai, kaip ji kei­čia­si, ma­to­si ir iš dra­bu­žių. Iš pra­džių juo­di kos­tiu­mė­liai ir marš­ki­niai, vė­liau – su­kne­lės ir gar­ba­nos. Gir­dė­jau pa­sta­bų, kad po ka­di­la­ko sce­nos ji per gra­žiai at­ro­do. Ta­čiau mei­lė juk da­ro ste­buk­lus.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Il­gai dir­bo­me su kos­tiu­mų dai­li­nin­ke Mo­ni­ka Vėb­rai­te. No­rė­jo­me, kad kos­tiu­mai su­stip­rin­tų fil­mo dra­ma­tur­gi­ją. Štai ko­dėl fil­mo pa­bai­go­je Ire­nos su­kne­lės pra­žys­ta spal­vo­mis.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Dra­bu­žiai bu­vo la­bai pa­to­gūs.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Sup­ran­tu, kad vy­res­ni žiū­ro­vai fil­mą ver­tins per rea­liz­mo pri­zmę. Pa­tik­ri­no­me fak­tus – Ire­na ga­lė­jo va­ži­nė­ti “Volga”, bet ki­ne mes per­šo­ka­me rea­ly­bę, pa­sa­ko­ja­me is­to­ri­ją apie sis­te­mų san­dū­ro­je gy­ve­nan­čius žmo­nes, to­dėl ieš­ko­me ryš­kes­nių ak­cen­tų.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Po fil­mo jau­ni­mas man sa­ko: jūs ten kos­mo­są ro­do­te. Ar tik­rai ga­lė­jo taip bū­ti?

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Au­gau ne kai­me, Šiau­liuo­se, ta­čiau kai­me bū­da­vau, net kiau­lių fer­mo­je esu bu­vu­si. Ra­šy­da­ma sce­na­ri­jų daug kal­bė­jau­si su žmo­nė­mis, klau­siau jų is­to­ri­jų. Šiau­liuo­se gir­dė­jau pa­sa­ko­ji­mą apie vie­ną ang­lą, ku­ris į Šiau­lius at­vy­ko iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos. Kaž­ko­kiais bū­dais jis ga­vo pa­sta­tą ša­lia par­ko, ža­dė­jo su­kur­ti pra­mo­gų cent­rą. Vi­si juo ti­kė­jo, o vie­na mo­te­ris – ypač. Ga­liau­siai nie­ko neį­vy­ko, pa­sta­tas bu­vo nu­griau­tas, iki šiol ten – duo­bė. Kai fil­mą pra­dė­jo ro­dy­ti, iš­gir­dau is­to­ri­ją apie lo­bio ieš­ko­ti at­vy­ku­sį už­sie­nie­tį. Ma­no gal­vo­je tai bu­vo fik­ci­ja, pa­si­ro­do, rea­ly­bė­je bū­ta ir ši­to.

– Gy­ve­nu­si tuo lai­ku, ga­liu pa­tvir­tin­ti: is­to­ri­ja, nu­ti­ku­si Bied­nių kai­me, iš tie­sų ga­lė­jo nu­tik­ti bet ku­ria­me Lie­tu­vos kai­me. Tik, štai, fer­mų šian­dien jau be­veik ne­be­li­kę...

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Ire­na fil­me yra vie­nin­te­lis tik­ras per­so­na­žas, vi­sas ki­tas pa­sau­lis ap­link ją – ypa­tin­gai šar­žuo­tas. Juk ne­ga­li su­kur­ti sa­ty­ros be šar­žo. Sa­ko, į ame­ri­ko­ną Ber­nar­dą su­dė­jau vi­sus ste­reo­ti­pus. O kaip ki­taip? Kaip dar pa­žvelg­si į sa­ve iš ša­lies, pa­si­juok­si? Prieš pra­de­dant fil­mą, il­gai ieš­ko­jo­me au­ten­tiš­kos kiau­lių fer­mos, ku­rio­je ga­lė­tu­me fil­muo­ti. Šiais lai­kais į fer­mas pa­tek­ti sun­ku, juk siau­čia kiau­lių ma­ras.

– Ar neiš­gąs­di­no tie gy­vū­nai? Juk ne kas­dien – su kiau­lė­mis?

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Pri­si­pa­žin­siu, bi­jo­jau. Ne­bu­vo leng­va įei­ti į gar­dą.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Prieš fil­ma­vi­mą bu­vo­me ke­le­tą kar­tų at­va­žia­vu­sios pa­žiū­rė­ti, kaip su kiau­lė­mis tvar­ko­si jų pri­žiū­rė­to­ja.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Ji ma­ne iš­mo­kė ir gar­dą va­ly­ti, mėš­lą su­stum­ti, tiu­tiu­tiu kiau­les šauk­ti.

– Ar kiau­lių fer­ma yra ge­ra vie­ta įsi­lieps­no­ti mei­lei?

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Ne­ži­nau, ar tai mei­lė... Grei­čiau – su­si­ža­vė­ji­mas, po­trau­kis.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Ber­nar­dui Ire­na tik­rai ne­rū­pi, o jai juk ir­gi – gal pa­vyks, gal nau­ją fer­mą pa­sta­ty­sim, gy­ven­si­me ge­riau, gra­žiau? Ir vis dėl­to, jai sun­ku pa­ti­kė­ti, kad Ber­nar­do po­žiū­ris į ją ši­taip pa­si­keis. Tai, kas įvy­ko ka­di­la­ke, yra la­bai aiš­kiai re­ži­sie­rės nu­brėž­ta li­ni­ja – ko­kios mo­te­rys yra pa­tik­lios ir ne­su­ga­din­tos: jei jau įvy­ko tarp vy­ro ir mo­ters dau­giau nei bu­či­nys, mo­te­ris pri­va­lo su tuo vy­ru lik­ti. Ire­nos lau­kia kar­ti pa­tir­tis, bet jei ne ji, gal nė ne­bū­tų at­si­kė­lu­si, ki­taip pra­dė­ju­si žvelg­ti į pa­sau­lį. Re­ži­sie­rė Eg­lė fil­me už­grie­bė daug te­mų, iš kiek­vie­nos jų išei­tų nau­jas fil­mas.

– Ar jū­sų gy­ve­ni­me bū­ta si­tua­ci­jų, kai skau­di pa­tir­tis pa­stū­mė­jo da­ry­ti da­ly­kus, apie ku­riuos ne­su­si­mąs­tė­te?

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: Kiek­vie­ną kar­tą, kai gal­vo­ji, kad su teat­ru vis­kas baig­ta, at­si­ran­da nau­jų, įdo­mių dar­bų, ku­rių ne­ga­li at­si­sa­ky­ti. Tar­si kaž­kas ne­lei­džia išei­ti, pa­si­trauk­ti.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: Bu­vo la­bai sun­ku, kai stu­di­ja­vau Ang­li­jo­je – pi­ni­gų nė­ra, ma­žas vai­kas, bai­giu fil­muo­ti fil­mą, vi­siš­ka ne­ži­nia, nei ką da­ry­ti, nei kaip gy­ven­ti. Stai­ga, Tur­ki­jos fes­ti­va­ly­je mū­sų do­ku­men­ti­nis fil­mas „UB La­ma“ lai­mi pri­zą. Pi­ni­gai at­si­ra­do tar­si iš nie­kur ir iš­trau­kė ma­ne iš duo­bės. Taip bū­na ir su is­to­ri­jų ra­šy­mu – ne­be­no­riu, ne­be­ga­liu, kiek ga­li­ma, o vėl stai­ga kaž­kas ima at­si­tin­ka, ap­si­ver­čia ir gy­ve­ni to­liau. Ar­gi tai ne ste­buk­las?