Sveikatą prarado povandeniniame laive

Svei­ka­tą pra­ra­do po­van­de­ni­nia­me lai­ve

Šiau­lie­tis Al­gi­man­tas 1984–1987 me­tais tar­na­vo po­van­de­ni­nia­me lai­ve. Smur­tas, pa­ty­čios, gąs­di­ni­mai ir nuo­la­ti­nė įtam­pa – to­kią kas­die­ny­bę sa­ko iš­gy­ve­nęs tre­jus me­tus. Nuo pa­tir­tų sun­ku­mų vy­ras su­si­rgo, ta­čiau įro­dy­ti, kad bu­vo su­luo­šin­tas pri­vers­ti­nės ka­ri­nės tar­ny­bos ar ka­ri­nių mo­ky­mų me­tu, sun­ku.

Jur­gi­ta JUŠ­KEV­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Tar­ny­bos me­tai

1984 me­tais pa­te­kęs į ta­ry­bi­nę ar­mi­ją Al­gi­man­tas bu­vo iš­siųs­tas į to­li­mą­ją Kam­čat­ką, prie Ra­mio­jo van­de­ny­no, ruoš­tis tar­ny­bai ato­mi­nia­me po­van­de­ni­nia­me lai­ve. Pa­ke­liui į pa­skir­tą vie­tą vai­ki­nas bu­vo su­si­rgęs, gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, ta­čiau nuo tar­ny­bos ne­bu­vo at­leis­tas.

Iš pra­džių mo­ky­mai vy­ko sau­su­mo­je. Pu­sant­rų me­tų Al­gi­man­tas pri­si­me­na kaip koš­ma­rą – ver­gys­tė, nuo­la­ti­niai mu­ši­mai, pa­ty­čios. Ne ge­riau bu­vo ir pra­si­dė­jus plau­kio­ji­mams. Pir­ma­sis rei­sas po­van­de­ni­niu lai­vu bu­vo 120 met­rų gy­ly­je, ant­ras – 200 met­rų gy­ly­je, tre­čias – 360 met­rų gy­ly­je.

Ne­pai­sant to, kad po ke­lis mė­ne­sius tek­da­vo pra­bū­ti ankš­to­je erd­vė­je ne­ma­tant nei sau­lės, nei ga­li­my­bės įkvėp­ti ty­ro oro, nei su­si­ra­ši­nė­ti su ar­ti­mai­siais, dar te­ko gy­ven­ti ir bai­mė­je bei įtam­po­je dėl ge­di­mų, gais­ro, ra­dia­ci­jos pa­vo­jaus.

360 met­rų gy­lį bu­vo sun­ku iš­tver­ti ir fi­ziš­kai. „Lei­džian­tis lai­vui į to­kį gy­lį jaus­da­vai, kaip įsi­tem­pia vi­sas or­ga­niz­mas“, – pri­si­me­na vy­ras.

„Aš tar­na­vau Šal­to­jo ka­ro me­tu, ir bet koks su­si­dū­ri­mas su prie­šu ga­lė­jo baig­tis mir­ti­mi. 360 met­rų gy­ly­je net dvie­jų cen­ti­met­rų sky­lė lai­vo kor­pu­se ga­lė­jo pa­smerk­ti lai­vą pra­žū­čiai. Per to­kią sky­lu­tę van­dens sro­vė to­kia stip­ri, kad ga­li pjaus­ty­ti me­die­ną“, – pa­sa­ko­ja Al­gi­man­tas.

Skau­džiai bu­vo bau­džia­ma ir gra­si­na­ma už men­kiau­sią ka­rio klai­dą re­mon­tuo­jant, ap­tar­nau­jant lai­vą.

„Gais­ras yra vie­nas bai­siau­sių da­ly­kų, kas ga­li at­si­tik­ti po­van­de­ni­nia­me lai­ve, nes tu nuo jos pa­bėg­ti ne­ga­li. Už­si­de­gus bet ko­kiam lai­vo sky­riui, jis san­da­riai už­da­ro­mas ir to sky­riaus žmo­nės tu­ri su­si­tvar­ky­ti su ug­ni­mi, ant­raip yra pa­lei­džia­mos du­jos, ku­rios už­ge­si­na ne tik ug­nį, bet ir pra­žu­do žmo­nes. Ži­no­ma, kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri du­jo­kau­kę, ku­ri do­va­no­ja 10 mi­nu­čių gy­vy­bės, bet to ga­li neuž­tek­ti iš­si­gel­bė­ti. Žo­džiu, esi paau­ko­ja­mas var­dan ki­tų iš­gel­bė­ji­mo“, – sa­ko Al­gi­man­tas.

Šiau­lie­tis sa­ko, kad tar­ny­bai po­van­de­ni­nia­me lai­ve ka­rei­viai bu­vo ruo­šia­mi dau­giau­sia tik fi­ziš­kai, taip pat tu­rė­jo ge­rai įsi­sa­vin­ti, kaip elg­tis vie­nos ar ki­tos ne­lai­mės at­ve­ju, ta­čiau apie psi­cho­lo­gi­nį pa­si­ruo­ši­mą ne­bu­vo nė kal­bos.

„Po­van­de­ni­nia­me lai­ve, ga­vus pa­vo­jaus sig­na­lą, bū­da­vo duo­da­ma ty­los ko­man­da. Vi­siš­ko­je ty­lo­je ne­krus­te­lint tek­da­vo iš­sė­dė­ti po ke­lias va­lan­das. Jei ko­kia bė­da, tu nie­kur ne­pa­bėg­si, ne­pa­sis­lėp­si. Esi įka­lin­tas lai­ve po van­de­niu“, – pa­sa­ko­ja Al­gi­man­tas.

Po­van­de­ni­nia­me lai­ve ka­rei­viai ne­bu­vo ap­rū­pin­ti ir ra­dia­ci­jos ma­tuok­liais, nors tai ir bu­vo nu­ma­ty­ta tai­syk­lė­se.

Grį­žo psi­cho­lo­giš­kai su­luo­šin­tas

Grį­žus iš ar­mi­jos maž­daug po dvie­jų mė­ne­sių pra­si­dė­jo svei­ka­tos pro­ble­mos.

„Pra­dė­jau bi­jo­ti žmo­nių, dar po ke­lių mė­ne­sių pra­si­dė­jo prie­puo­liai. Ne­ži­no­da­vau, kas da­ro­si, pra­dė­da­vau vi­sas pur­ty­tis, kū­ną, at­ro­do, dras­ky­da­vo į ga­ba­lus. Ke­lios mi­nu­tės, kol at­va­žiuo­da­vo grei­to­ji, man at­ro­dy­da­vo kaip am­ži­ny­bė. Iš pra­džių prie­puo­liai bū­da­vo tik nak­ti­mis, pa­skui pra­si­dė­jo ir die­ną“, – li­gos pra­džią pri­si­me­na vy­ras.

Me­di­kai įta­rė psi­chi­kos li­gą, bet Al­gi­man­tas ne­no­rė­jo to sau pri­pa­žin­ti, ne­su­ti­ko gul­tis į li­go­ni­nę. Tik ma­mos įkal­bė­tas ry­žo­si pra­dė­ti gy­dy­tis ir 1988 me­tais pir­mą kar­tą at­si­gu­lė į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę. Tie­sa, jo­je iš­tvė­rė vos die­ną.

„Pri­gir­dė vais­tų, tar­si vi­sas plau­kio­ji, bet ge­riau ne­si­jau­ti“, – pri­si­me­na Al­gi­man­tas.

Po ku­rio lai­ko pra­si­dė­jo ir ki­ti ne­ga­la­vi­mai. „Ką su­val­gau, tą iš­ve­miu. Bi­jo­jau net kąs­nį į bur­ną paim­ti. Ir taip ne dėl vais­tų, ne dėl skran­džio pro­ble­mų, o dėl psi­chi­nės būk­lės da­rė­si“, – sa­ko vy­ras.

Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad ne­re­tai gy­dy­to­jai įvai­rius ki­tus jo ne­ga­la­vi­mus nu­ra­šy­da­vo psi­chi­nei li­gai ir ne­kreip­da­vo rei­kia­mo dė­me­sio. Al­gi­man­tui daž­nai skau­dė­da­vo gal­vą. Kar­tą skaus­mas bu­vo tie­siog ne­pa­ke­lia­mas, bet šei­mos gy­dy­to­ja iš­ra­šiu­si tik nu­skaus­mi­na­mų­jų. Vais­tai ne­pa­dė­jo ir šiau­lie­tis nu­vy­ko į li­go­ni­nę, kur paaiš­kė­jo, kad to­kį stip­rų gal­vos skaus­mą su­kė­lė ne psi­chi­nis ne­ga­la­vi­mas, o si­nu­si­tas.

Al­gi­man­tas ir šian­dien vaikš­to pas psi­chiat­rus ir psi­cho­lo­gus. Da­bar jau­čia­si ge­riau nei li­gos pra­džio­je, ta­čiau be nuo­la­ti­nio gy­dy­mo neap­siei­na. Prieš 15 me­tų vy­rui nu­sta­ty­tas 35 pro­cen­tų dar­bin­gu­mas, pa­skir­ta šal­pos iš­mo­ka (apie 200 eu­rų). Kad pra­gy­ven­tų ir iš­lai­ky­tų šei­mą, vy­ras vi­su krū­viu dir­ba su­vi­rin­to­ju.

Tik šią va­sa­rą Al­gir­das pir­mą kar­tą po be­maž 20 me­tų per­trau­kos iš­drį­so iš­si­mau­dy­ti jū­ro­je.

Įs­kau­di­no po­li­ti­ko žo­džiai

Al­gi­man­tas sa­ko, kad gal se­niai bū­tų su­si­tai­kęs su sa­vo li­ki­mu, jei­gu ne gar­saus Lie­tu­vos po­li­ti­ko žo­džiai, iš­tar­ti 1996 me­tais ir pa­kar­to­ti po de­šim­ties me­tų, esą pa­tys šauk­ti­niai kal­ti, kad ėjo į ta­ry­bi­nę ar­mi­ją.

„Vė­liau bu­vo ap­kal­tin­ti ir pa­šti­nin­kai, ku­rie ne­šio­jo jau­ni­mui šau­ki­mus į ta­ry­bi­nę ar­mi­ją“, – iro­niš­kai šyp­te­li Al­gi­man­tas.

Šiau­lie­tis pa­ra­šė ne vie­ną laiš­ką ir Sei­mo na­riams, ir mi­nist­rams, iš­sa­ky­da­mas sa­vo nuo­mo­nę ir rei­ka­la­vi­mus.

Vy­ras no­rė­tų as­mens, nu­ken­tė­ju­sio nuo 1939–1990 me­tų oku­pa­ci­jų, tei­si­nio sta­tu­so. Ko­kį, pa­vyz­džiui, gau­na Af­ga­nis­ta­no ka­ro da­ly­viai.

Al­gi­man­tas pa­ra­šė ne vie­ną laiš­ką į Kraš­to ap­sau­gos ir So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jas.

Iš pa­sta­ro­sios mi­nis­te­ri­jos 2015 me­tais gau­ta­me at­sa­ky­me ra­šo­ma, kad „lė­tai pro­gre­suo­jan­ti li­ga, su­si­ju­si su tar­ny­ba so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je“, tu­rė­tų bū­ti diag­no­zuo­ta per pen­ke­rių me­tų lai­ko­tar­pį nuo grį­ži­mo iš tar­ny­bos. Taip pat pa­žy­mi­ma, kad „li­ga tu­ri bū­ti tik diag­no­zuo­ta, tai ne­reiš­kia, kad tu­ri at­si­ras­ti ir ne­ga­lios po­žy­miai“.

Bė­da ta, kad be­veik vi­sa to rei­kia­mo lai­ko­tar­pio Al­gi­man­to li­gos is­to­ri­ja iš po­lik­li­ni­kos pra­din­go. Li­kęs tik 1988 me­tų įšra­šas iš psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės ir li­gos is­to­ri­ja nuo 2006 me­tų.

Al­gi­man­tas ir to­liau ra­šo laiš­kus Sei­mo na­riams ir ne­pra­ran­da vil­ties su­lauk­ti pa­gal­bos ir tei­sin­gu­mo.

Sei­mo na­rio ko­men­ta­ras

Pa­tai­sas „pra­muš­ti“ ne­leng­va

Sei­mo na­rys Sta­sys TU­MĖ­NAS:

– Šio šiau­lie­čio pro­ble­ma man ge­rai ži­no­ma, su juo daž­nai pa­si­kal­ba­me. Tiek So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo, tiek Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos re­mia­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos as­me­nų, nu­ken­tė­ju­sių nuo 1939–1990 me­tų oku­pa­ci­jų, tei­si­nio sta­tu­so įsta­ty­mu. De­ja, Al­gi­man­tui pa­dė­ti ne­leng­va, nes Lie­tu­vos įsta­ty­mai ka­ro veiks­mais pri­pa­žįs­ta vie­nin­te­lį Af­ga­nis­ta­no ka­rą, o lie­tu­viai ka­riai, prie­var­ta im­ti į so­vie­ti­nę ar­mi­ją ir siųs­ti į va­di­na­muo­sius „karš­tuo­sius pa­sau­lio re­gio­nus“ su gink­lu ka­riau­ti, ne­gi­na­mi įsta­ty­mo, ku­ris tu­ri tai gin­ti.

Tai­gi, čia su­si­du­ria­ma su „pil­ko­sio­mis is­to­ri­jos dė­mė­mis“, kai ap­si­me­ta­ma, jog cin­kuo­tuo­se kars­tuo­se iš tar­ny­bos so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je į Lie­tu­vą grįž­da­vo ka­rei­vė­liai, ne­va vyk­dę mis­tiš­ką in­ter­na­cio­na­li­nę pa­rei­gą. Iš tik­rų­jų tų „karš­tų pa­sau­lio re­gio­nų“ bu­vo daug: ir Viet­na­me, ir Al­žy­re, An­go­lo­je, Etio­pi­jo­je.

Sei­me pri­ta­riau ko­le­gų R. Mar­ti­nė­lio ir J. Sa­ba­taus­ko tei­kia­moms pa­tai­soms, kad at­si­ras­tų įsta­ty­me 3 straips­nio pa­pil­dy­mai, ku­riuo­se ra­šo­ma, kad ki­tų ka­ri­nių konf­lik­tų da­ly­viais pri­pa­žįs­ta­mi as­me­nys, ku­rie bū­ti­no­sios ka­ri­nės tar­ny­bos ar ka­ri­nių mo­ky­mų so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je me­tu at­li­ko tar­ny­bą Veng­ri­jo­je (1956 m.), Al­žy­re (1962–1964 m.), Ku­bo­je (1962–1963 m.), Če­kos­lo­va­ki­jo­je (1968 m.), Viet­na­me (1961–1974 m.), An­go­lo­je (1975–1979 m.), Etio­pi­jo­je (1977–1979 m.), kur tuo me­tu vy­ko ka­ri­niai veiks­mai.

Šio straips­nio 1 da­ly­je iš­var­dy­tiems as­me­nims pri­pa­žįs­ta­mas nuo oku­pa­ci­jų nu­ken­tė­ju­sio as­mens – ki­tų ka­ri­nių konf­lik­tų da­ly­vio tei­si­nis sta­tu­sas.

Sei­mas to­kioms pa­tai­soms ne­pri­ta­rė, grą­ži­no įsta­ty­mą to­bu­lin­ti, bet tai ga­li­ma da­ry­ti tik po 6 mė­ne­sių per­trau­kos. Opo­nen­tams už­kliu­vo, kad į jį pa­te­ko Veng­ri­jos ir Če­kos­lo­va­ki­jos įvy­kių da­ly­viai.

Ti­kiuo­si, kad pa­to­bu­lin­tam pro­jek­tui bus pri­tar­ta.

Al­gi­man­to at­ve­jis ypa­tin­gas dar ir to­dėl, kad ofi­cia­liai jis ne­da­ly­va­vo ka­ro veiks­muo­se, ne­svar­bu, kad jis mė­ne­sių mė­ne­siais di­džiu­lia­me gy­ly­je tar­na­vo ato­mi­nia­me lai­ve, iš­gy­ve­no ne vie­ną ava­ri­ją, in­ci­den­tą.

Šį darbš­tų ir drą­sų šiau­lie­tį žei­džia ir val­di­nin­kų aiš­ki­ni­mai, kad kreip­tis dėl svei­ka­tos su­tri­ki­mų, su­si­ju­sių su tar­ny­ba ar­mi­jo­je, ga­li­ma ne vė­liau kaip po 5 me­tų. O juk su­žei­di­mų re­lik­tai, li­gų po­žy­miai po su­žei­di­mų, stre­sų pa­si­reiš­kia kar­tais tik po 10–20 me­tų, bet nė vie­nas gy­dy­to­jas to ne­si­ryž­ta sie­ti su konk­re­čiu at­ve­ju.

Dar ak­cen­tuo­čiau Al­gi­man­to pi­lie­ti­nę drą­są. Jis šian­dien drą­siai ke­lia pro­ble­mą, bet šim­tai pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nių to da­ry­ti ir da­bar ne­drįs­ta, nes bu­vo pri­gra­sy­ti nie­ko su­grį­žus iš ar­mi­jos ne­pa­sa­ko­ti. To­dėl ir Al­gi­man­to li­ki­mo bro­lių skai­čiaus tiks­liai nu­sa­ky­ti neį­ma­no­ma.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Šiau­lie­tis 1984–1987 me­tais tar­na­vo po­van­de­ni­nia­me lai­ve, ten sa­ko ir pra­ra­dęs svei­ka­tą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Al­gi­man­tui pa­dė­ti ne­leng­va, nes Lie­tu­vos įsta­ty­mai ka­ro veiks­mais pri­pa­žįs­ta vie­nin­te­lį Af­ga­nis­ta­no ka­rą, o lie­tu­viai ka­riai, prie­var­ta im­ti į so­vie­ti­nę ar­mi­ją ir siųs­ti į va­di­na­muo­sius „karš­tuo­sius pa­sau­lio re­gio­nus“, ne­gi­na­mi įsta­ty­mo“, – sa­ko Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas.