
Naujausios
Švieselė languose
Vasarą sukako dešimt metų, kai Kurtuvėnų (Šiaulių r.) mėgėjų teatrui vadovauja Ramunė MIKĖNIENĖ. Susiklostė taip, kad jos svajonė tapti profesionalia kultūros darbuotoja neišsipildė. Tad tapo kirpėja. „Kiekvienas profesionalas turi turėti mielą hobį“, – sako mėgėja režisierė. Ir nejučiomis suabejoji, kuri sritis jos gyvenime labiau yra hobis – darbas su plaukais ar teatras, kuriame per dešimtmetį surežisavo dešimt spektaklių, o languose uždegė švieseles.
Pokalbis su mėgėjų teatro vadove – apie meną, grožį, savo krašto garsinimą ir žmonių atsidavimą.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Savo kelyje
– Tai kodėl žlugo svajonė? Ir ar tikrai ji žlugo?
– Taip jau nutiko, kad baigusi vidurinę į išsvajotą kultūros sritį neįstojau. Kai neįstojau, baisiai verkiau. Užėjau į bažnyčią ir ten sutikau kunigą, kuris man pasakė: „Matyt, Dievo planas yra kitoks. Ir jeigu bus lemta tavo svajonei išsipildyti, Dievas parodys tau kelią“. Dabar jaučiu, kad jau esu savo kelyje.
Taigi tuometinė svajonė dirbti kultūros srityje niekur nedingo. Manau, kad ją subrandino mylima mano gimtųjų Šaukėnų (Kelmės rajonas) vidurinės mokyklos biologijos mokytoja, muziejininkė Elena Burdulienė. Būdama labai aktyvi visuomenininkė, auksarankė, ilgametė Šaukėnų kultūros centro pagalbininkė, padėdavusi ne tik patarimais, bet ir režisūriniais darbais, mokytoja ir mums – mokiniams – sakydavo: „Vaikai, kur jūs begyventumėte, ne medituokite, o iš tiesų gyvenkite“. Tą „gyvenkite“ suprasti nesudėtinga, pasižiūrėjus į šios pedagogės indėlį savam Šaukėnų kraštui. Ji uždegė žiburiukus.
Nutiko taip, kad su vyru Audriumi, tos pačios Šaukėnų mokyklos auklėtiniu, sukūrę šeimą, ilgiau gimtinėje neužsibuvome. 2001-aisiais nusipirkome namą Kurtuvėnuose. Būdami veiklūs žmonės, tais pačiais persikraustymo metais abu ėmėme giedoti Kurtuvėnų bažnyčios chore.
2003-iaisiais atgijo miestelio etnografinis ansamblis „Kurtuove“. Nuėjome dainuoti.
Po kelerių metų Kurtuvėnų mėgėjų teatre liko tuščias langelis – nebuvo spektaklio artėjančiam 2008 metų klojimo teatrų festivaliui „Kurtuvėnų dvaro svirnas – kultūros židinys“. Stojau prie teatro vairo. Pavyko suburti vaidintojų grupę – 2008-aisiais pasirodė pirmas mano režisuotas spektaklis J. Tumo-Vaižganto „Žemės ar moters“.
Ir štai režisuoju jau dešimtmetį. Spektaklių pastatyta dešimt: minėtas „Žemės ar moters“, V. Krėvės „Žemaitukas“ (2014 metais dar ir atnaujintas), S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Kuprotas oželis“, V. Krėvės „Pas dangaus vartus“, A. Griciaus „Palanga“, A. Krikščiukaičio-Aišbės „Avinėlis nekaltasis“, J. Grušo „Nenuorama žmona“, V. K. Švaikerto „Autobusas išvažiuoja dvidešimtą nulis nulis“ ir šiųmetis B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“.
Už darbą dešimt metų kartu išleidome nuotraukų albumą „Būk palaiminta svajone, Kurtuvėnuose“. Jame nuotraukos iš visų per dešimtmetį sukurtų spektaklių. Po knygą, kaip padėką, padovanojau kiekvienam vaidintojui – kad turėtų kuo pasidžiaugti, galėtų kitiems parodyti.
Taigi sakyti, kad mano svajonė neišsipildė, nedrįsčiau.
– Jūs – profesionali kirpėja. Be to, šeimos moteris, keturių vaikų mama, nemenko nuosavo ūkio šeimininkė. Mažoka veiklos?
– Kartais žmonės manęs klausia, kaip turėdama šitiek veiklos visada esu tokia laiminga. O tai todėl, kad man gera!
Ir privalau padėkoti savo sutuoktiniui Audriui. Už sparnus, kuriuos jis man leidžia išskleisti. Ir dar už tai, kad mūsų visų teatre jis nepamainomas pagalbininkas – ūkinių reikalų tvarkytojas, padėjėjas ir patarėjas. Tai Audrius ir visi keturi mano vaikai – teatro puoselėtojai numeris 1.
O dabar pasakysiu: kai nori suspėti, kai miela tai, ką darai, įmanoma viskas. Kirpykloje Šiauliuose dirbu kas antrą dieną, o kitą kas antrą galiu planuoti kitiems reikalams, šeimai, ūkiui, teatrui. O teatre juk esu ne viena, o su gausiu artistų, žiūrovų pulku. Ačiū mieliems žmonėms už galimybę kurti.
Ne tik aš, mes kartu darome viską, kad Kurtuvėnai matytųsi, kad apie juos žinotų, kad atvažiuotų, norisi miestelį, kuriame gyvenu, puoselėti. Va čia, manau, ir yra mano mylimos mokytojos E. Burdulienės pasakytų žodžių prasmė: GYVENTI!
Kažkur internete skaičiau apie mažą miestelį Italijos kalnuose. Šio miestelio bendruomenę sujungė idėja kartą metuose uždegti kiekvieno namo lange po švieselę – simbolį, kad žmonės yra kartu, kad miestelis matomas. Ir išties, argi būtų apie šį miestelį parašyta internete, jeigu ne tos švieselės?
Tas pats ir apie Kurtuvėnus. Paprašiau miestelio gyventojų kiekvienų metų paskutinį rugsėjo šeštadienį, nuo aštuntos valandos vakaro, uždegti po švieselę, tarsi ženklą, kad Kurtuvėnai gyvi, kad žmonių bendruomenė gyva. Argi ne maži darbai verčia didelius kalnus?
Svarbiausi – žiūrovai
– Jūsų vadovaujamo teatro aktoriai, kaip ir jūs, nėra profesionalai. Visi jie turi kažkokius užsiėmimus, kažkokias profesijas. Ir kam jiems to reikia? Kaip pavyksta viską sustyguoti?
– Per dešimtį metų teko padirbėti net su 38 vaidintojais. Nemažai tokių, kurie su manimi – nuo pat pirmų dienų. Gal tai ir yra atsakymas, ar jiems to reikia?
O jų profesijų net neišvardyčiau – nuo rimtą mokslinį laipsnį turinčių iki paprastų žemiškų specialybių. Susirenkame juk visi lygūs, vis vienodi, visi artistai, nors ir mėgėjai – žmonės su „šarmu“, su charizma, intelektualūs, įdomūs žmonės. Ir beje, ne tik iš Kurtuvėnų, bet ir iš kitų miestelių, taip pat ir iš Šiaulių.
Turiu tikslą kiekvieną sezoną pasikviesti ir naujų žmonių. Nauji artistai atsiveda naujų žiūrovų: tetų, dėdžių, sutuoktinių. Kol bus žiūrovų, privalo būti ir teatras.
Širdį glosto tai, kad prieš kasmetinį Kurtuvėnų klojimo teatrų festivalį sulaukiame viltingų klausimų: ar Kurtuvėnų mėgėjų teatras šiemet vaidins. Tai ženklas, jog žmonėms ne vis tiek: vaidins ar nevaidins.
– Jūs – ne tik Kurtuvėnų mėgėjų teatro režisierė, bet ir scenografė, drabužių dizainerė, kirpėja... Žodžiu, visų galų meistrė. Kaip suspėjate?
– Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad anksčiau dar ir vaidindavau. Tačiau dabar to nebedarau, pernelyg sudėtinga viską sužiūrėti.
Tačiau ir nėra taip, kad viską darau viena. Darome visi kartu. Užtenka tik idėjos, menkos mintelės, ir viskas pajuda link tikslo. Kūrėjai yra visas kolektyvas.
Užtenka man pasakyti: gimė kūdikėlis – scenarijus, o paskiau jau tą kūdikėlį auginame visi. Iki pat tradicinio Klojimo teatrų festivalio. Žmonės tuo laiku dirba savo tiesioginius darbus, augina vaikus, ilsisi. O repetuojame kaskart prisiderindami vienas prie kito.
Mūsų teatras rengiasi neretai dėvėtų drabužių parduotuvėse. Artistams kartais užtenka papasakoti savo viziją ir prasideda parduotuvių šturmas. Turiu pasakyti, kad mums sekasi.
Mano autoritetas visada buvo aktorė ir režisierė kraštietė Kazimiera Kymantaitė. Žavėjo jos spektaklių estetika ir pagarba scenai. Stengiuosi vadovautis panašiu principu: artistas scenoje turi būti toks, koks yra gyvenime. Man svarbu, kad scenoje viskas būtų elegantiška, gražu, tvarkinga. Jei žmogus pagyvenęs, jam – pagyvenusio vaidmuo, jei vaikas, tai ir vaidins vaiką, jei be plaukų – jokių dirbtinių. Tiesa, dirbtiniai (lininiai) plaukai kartą vis dėlto buvo – 2012 metais pastatytame spektaklyje „Pas dangaus vartus“. Bet ir aktoriai tada buvo... „nabašnikai“.
O šukuosenas darau aš – juk esu profesionali kirpėja. Vizažu talkina mano kolegė.
Taip ir verdame savame puode: kas ką gali, kas ką moka, kas kam gabus – viską darome patys.
– Tačiau teatrui, nors jis ir mėgėjų, juk reikia lėšų...
– Dirbame visuomeniniais pagrindais, be jokio atlygio. Ne tik be atlygio, bet dažnai patuštindami ir nuosavas pinigines. Ačiū dosniems privatiems rėmėjams, kurie supranta, kad visai tuščiais kapšais į gastroles neišvažiuotume.
Galvoju, gal ir gerai, kad nesame įsprausti į „biudžetinius“ rėmus. Jei būtume, vadinasi, turėtume daryti viską „pagal planą": vaidinti, repetuoti, gastroliuoti, atstovauti. Dabar mes laisvi ir galime daryti viską, ką tik sugalvojame.
– Koks jūsų ir jūsų teatro kredo?
– „Jei jau nenusėdi, tai eik ir daryk“. Neįvertino, nepastebėjo, dėl to nebesinori nieko daryti? Žinote, manęs daug kartų gyvenime nepastebėjo, bet aš vis tiek darau. Ir darysiu. Nes man to reikia, mano vaidintojams to reikia, o svarbiausia – to reikia mūsų žiūrovams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kurtuvėnų mėgėjų teatro režisierė Ramunė Mikėnienė: „Mūsų teatras bus, kol jo reikės vaidinantiems, žiūrovams, kurtuvėniškiams“.
Mėgėja režisierė Ramunė Mikėnienė įsitikinusi: savą kraštą labiausiai garsina savi žmonės.
Asmeninio albumo nuotr.
Pirmas R. Mikėnienės pastatymas 2008-aisiais. Spektaklis J. Tumo-Vaižganto „Žemės ar moters“. Naujai surinktos Kurtuvėnų mėgėjų teatro trupės nariai: kurtuvėniškiai Aleksandras Stanelis, Darius Ramančionis, Jonas Žymančius, Janina Kasputytė, Aurelija Kniurienė.
Kurtuvėnų mėgėjų teatro vaidintojai – švenčių ir festivalių dalyviai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Punske.