Taikos piligrimas: "Artūrai Visockai, išsaugokite medžius"

Lai­ku ir vie­to­je

Pės­čio­mis į Šiau­lius Ta­nau­su atė­jo nuo Jo­niš­kio. Pa­ke­liui pa­gy­ve­no Ga­tau­čiuo­se, ap­lan­kė Kry­žių kal­ną. Šiau­liuo­se nak­vo­jo dvi nak­tis, va­kar ke­lio­nę pra­tę­sė Kel­mės link.

Po­kal­biui ke­liau­to­jas su­si­ti­ko bul­va­ro da­ly­je, kur dar au­ga se­no­sios lie­pos.

Sa­vo žy­gį jis pra­dė­jo 2017 me­tais iš Lon­do­no. Pir­miau­sia ap­su­ko Bri­tų sa­las. Ta­da iš­ke­lia­vo į Va­ka­rų, Cent­ri­nę ir Šiau­rės Eu­ro­pą.

Ke­liau­da­mas daug bend­rau­ja, su­si­tin­ka su įvai­rio­mis bend­ruo­me­nė­mis, gi­li­na­si į is­to­ri­ją, re­li­gi­ją, po­li­ti­nę si­tua­ci­ją, "Bre­xit", at­gy­jan­čias fa­šiz­mo, ra­di­ka­laus na­cio­na­liz­mo idė­jas.

Šiau­liuo­se Ta­nau­su su­ska­to pa­rem­ti ju­dė­ji­mą, kad me­džiai ne­bū­tų ker­ta­mi.

"At­vy­kau čia tin­ka­mu lai­ku. Atė­jęs su­ži­no­jau, kad mies­to val­džia no­ri iš­kirs­ti me­džius. Tai ab­sur­diš­ka idė­ja. Ker­ta­mi gra­žūs me­džiai: jei bus pri­žiū­rė­ti, jie dar il­gai ža­liuos. Me­džiai mies­tuo­se ypač svar­bu, ži­nant, ko­kie pa­vo­jai ky­la dėl kli­ma­to at­ši­li­mo. Rei­kia, kad me­džių bū­tų kuo dau­giau, o ne juos kirs­ti. Ma­čiau bul­va­ro me­džius, so­din­tus prieš 15 me­tų – jie neat­ro­do tvir­ti ir svei­ki."

Šiau­lių si­tua­ci­ją jis pa­ly­gi­no su Ang­li­jos mies­to Še­fil­do, kur val­džia prieš ke­le­tą me­tų bu­vo už­si­mo­ju­si nu­kirs­ti tūks­tan­čius me­džių. Itin ža­lio mies­to gy­ven­to­jai su­ki­lo: pro­tes­ta­vo, ra­ki­no­si prie me­džių, iš­pla­ti­no ži­nią per so­cia­li­nius tink­lus.

"Yra mies­tų ku­rie ska­ti­na ža­lią­sias ini­cia­ty­vas, so­di­na au­ga­lus ant na­mų sto­gų. Ko­dėl ne­pa­nau­do­ti kū­ry­biš­ku­mo, įtrauk­ti jau­nus žmo­nes, ku­rian­čius di­zai­ną, kraš­to­vaiz­džio di­zai­ną pa­da­ry­ti kaž­ką nau­din­go mies­tui? Nu­kirs­ti ir so­din­ti nau­jus me­džius – be­pras­miš­ka, nė­ra lo­gi­kos. Me­džius ga­li­ma iš­sau­go­ti."

Ta­nau­su ma­no, kad iš­nau­do­jus kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą, iš­sau­go­jus se­nus ir pa­so­di­nus nau­jų me­džių, Šiau­liai ga­lė­tų tap­ti mies­tu, iš ku­rio mo­ky­tų­si ki­ti mies­tai.

"Mies­tas ga­lė­tų sa­ky­ti: "Ei, mes taip pa­da­rė­me, jūs ir­gi ga­li­te!" Ga­lė­tu­mė­te įkvėp­ti ki­tus Eu­ro­pos mies­tus. Nu­kirs­ti me­džius – tai kenk­ti ir ap­lin­kai, ir mies­to žmo­nėms."

Ga­lė­tu­mė­te įkvėp­ti ki­tus Eu­ro­pos mies­tus. Nu­kirs­ti me­džius – tai kenk­ti ir ap­lin­kai, ir mies­to žmo­nėms.

Pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis

Ta­nau­su skai­čiuo­ja, kad pi­lig­ri­mi­nia­me tai­kos žy­gy­je jau bus įvei­kęs apie 10 500 ki­lo­met­rų. Nuo 2017 me­tų pa­va­sa­rio ap­lan­kė 14 ša­lių.

Per Lat­vi­jos sie­ną atė­jęs į Lie­tu­vą, pir­mą­ją nak­tį ma­nė mie­go­siąs pa­la­pi­nė­je miš­ke. Bet pa­ma­tęs di­džiu­lius kir­ti­mus, nu­spren­dė, kad tai – pri­va­ti te­ri­to­ri­ja. Nak­vy­nei pa­si­rin­ko ap­leis­tą bu­vu­sios mo­kyk­los pa­sta­tą.

Ei­da­mas ke­liau­to­jas at­krei­pė dė­me­sį, kad ke­liuo­se daug ne­gy­vų gy­vū­nų.

"Gam­ta la­bai gra­ži – tu­ri­te ja rū­pin­tis, – pa­ra­gi­na Ta­nau­su. – Ži­nau apie si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je, apie ker­ta­mus par­duo­tis miš­kus. Ne­ga­li­te dau­giau to leis­ti."

Svar­biu sa­vo ke­lio­nės tiks­lu Ta­nau­su va­di­na tie­są – vis­ką pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis, ne­si­va­do­vau­ti ste­reo­ti­pais.

Lie­tu­va tai­kos pi­lig­ri­mui pa­si­ro­dė itin sve­tin­gas kraš­tas. La­bai pa­tin­ka žmo­nių reak­ci­jos. Bend­rau­ti su vie­ti­niais is­pa­nui – vie­nas iš ėji­mo ma­lo­nu­mų. Ne­sup­la­nuo­ti su­si­ti­ki­mai pa­de­da pa­žin­tį ša­lį to­kią, ko­kia yra iš tik­rų­jų.

Ke­liau­to­jui daug ne­rei­kia. Pa­kan­ka sto­go virš gal­vos. Jei ne­gau­na nak­vy­nės, mie­ga pa­la­pi­nė­je. Res­to­ra­nuo­se ne­val­go – yra ve­ga­nas, ska­nau­ja iš skar­di­nių pu­pe­les, duo­ną, van­de­nį ir yra lai­min­gas.

"La­bai pa­pras­ta!" – nu­si­šyp­so.

Po Eu­ro­pą is­pa­nas ke­liau­ja tar­si srai­gė su na­me­liu: ve­ži­mai­ty­je ant ra­tu­kų su­dė­ta vis­kas, ko rei­kia: pa­la­pi­nė, dra­bu­žiai vi­siems me­tų lai­kams, skė­tis, čiu­ži­nys, mieg­mai­šis, mais­tas, van­duo. Bū­na, kad pa­ke­liui žmo­nės vai­ši­na, Lie­tu­vo­je bu­vo pa­ma­lo­nin­tas obuo­liais.

Ke­ly­je pra­ra­do pi­ni­gi­nę, bet džiau­gia­si, kad li­ko pa­sas. "Vis­ko nu­tin­ka ", – ne­nu­si­me­na.

Ke­liau­ja be pi­ni­gų – už ge­ra­da­rių au­kas.

Il­ga ke­lio­nė

"Pa­ro­dy­siu že­mė­la­pį, pa­ma­ty­si­te, kur jau ke­lia­vau", – sa­ko Ta­nau­su. Mė­ly­na li­ni­ja žy­mi, kur ke­liau­to­jas lan­kė­si. Li­ni­ja nė­ra tie­si – jis vi­suo­met už­su­ka ten, kur re­ko­men­duo­ja vie­ti­niai. Ap­lan­ko ir ša­lių sos­ti­nes.

Pir­ma­sis ra­tas bu­vo 2–3 mė­ne­sių ke­lio­nė per Bri­tų sa­las.

Sug­rį­žęs į Lon­do­ną, pra­dė­jo ki­tą eta­pą. Kel­tu per­si­kė­lė į Ka­lė, gi­li­no­si į pa­bė­gė­lių te­mą, daug su­ži­no­jo apie emig­ra­ci­ją, mig­ra­ci­ją, Eu­ro­pą ir skir­tin­gas re­li­gi­jas.

Briu­se­ly­je do­mė­jo­si Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jo­mis, jų veik­la, pa­ra­ma ša­lims na­rėms, pro­jek­tų fi­nan­sa­vi­mu. "Kaip ir Šiau­liuo­se – tik svars­tau, ar pi­ni­gai, ku­rie bu­vo skir­ti at­nau­jin­ti mies­tui, tin­ka­mai pa­nau­do­ti? Juk ker­ta­mi me­džiai – ne­ži­nau, ar ES tai pa­tik­tų? Mies­to ža­lu­ma da­bar yra svar­biau."

To­liau ke­lio­nė tę­sė­si į Pa­ry­žių, kur su­si­ti­ko su tai­kos or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vais, kal­bė­jo­si su maž­daug 400 žmo­nių.

Kar­tais Ta­nau­su įsi­lie­da­vo į pi­lig­ri­mų ke­lią, paė­jė­da­vo kar­tu. Ap­lan­kė Lur­dą, Fa­ti­mą.

"Man pa­tin­ka iš­mok­ti, su­ži­no­ti ir da­ly­tis ži­nio­mis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, kad žmo­nės mo­ky­tų­si is­to­ri­jos, – sa­ko tai­kos pi­lig­ri­mas. – Eu­ro­pa nuo­lat ka­ria­vo. Ar tai bū­tų Is­pa­ni­ja, Por­tu­ga­li­ja, Pran­cū­zi­ja, Na­po­leo­no ka­rai, ko­lo­ni­za­ci­ja, ka­ta­li­kai prieš pro­tes­tan­tus, so­vie­tai ir vo­kie­čiai. Ei­da­mas ma­čiau dau­gy­bę pa­mink­lų, ka­pi­nių – mi­li­jo­nai žmo­nių žu­vo, kad bū­tų tai­ka Eu­ro­po­je. Da­bar mes tu­ri­me rū­pin­tis tai­ka."

Lan­ky­da­mas Mad­ri­dą, ap­lan­kė ir Avi­lą, Se­go­vi­ją. Ke­liau­to­jui svar­bios vie­tos, iš ku­rių ki­lę šven­tie­ji, do­mi­si jų gy­ve­ni­mais.

Pra­dė­jęs ke­lio­nę su 35 ki­log­ra­mų kup­ri­ne, po Mad­ri­do pa­ju­to, kad skau­da kū­ną, kad ne­be­ga­li jos ne­šti. Kaž­kas da­vė se­ną vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį – kro­vi­nį ga­lė­jo stum­ti.

Per šiau­rės Pran­cū­zi­ją pa­sie­kė Švei­ca­ri­ją. Ta­nau­su pa­ro­do me­di­nį pa­ka­bu­ką ant kak­lo, jis kar­tu ke­liau­ja nuo Švei­ca­ri­jos. Ke­liau­to­jui jis pri­me­na Švei­ca­ri­jos šven­tą­jį – bro­lį Klau­są (Ni­cho­las von Flue, 1417–1487). Jo pa­ta­ri­mai at­ne­šė tai­ką tarp Švei­ca­ri­jos kan­to­nų.

Šven­ta­sis dar va­di­na­mas Tai­kos Prin­cu. Tai­ką sim­bo­li­zuo­jan­tį pa­ka­bu­ką ke­liau­to­jui pa­do­va­no­jo vie­tos ku­ni­gas.

"Ne­šio­juo­si šį ženk­lą su sa­vi­mi. Vi­sur žmo­nės yra nuo­sta­būs. Žmo­nės yra žmo­nės, ne­svar­bu, kur gi­mę."

Ke­lio­nė tę­sė­si per Vo­kie­ti­ją. Do­mi­no Niurn­ber­gas, glau­džiai su­si­jęs su na­cių is­to­ri­ja. Lan­kė­si mu­zie­ju­je, kal­bė­jo­si su is­to­ri­kais.

Pra­ha, Ber­ly­nas – vi­so­se sos­ti­nė­se pi­lig­ri­mas da­ly­va­vo su­si­ti­ki­muo­se.

To­liau – Da­ni­ja, Šve­di­ja. Mal­mė­je su­si­ti­ko su vie­tos bu­diz­mo, žy­dų, mu­sul­mo­nų, ka­ta­li­kų ly­de­riais.

"Bu­vau gir­dė­jęs, kad Mal­mė yra pa­vo­jin­gas mies­tas, Bet aš ne­ti­kiu, kas sa­ko­ma ži­nio­se, aš no­riu pa­ts su­ži­no­ti tie­są. Ne­rei­kia de­mo­ni­zuo­ti mu­sul­mo­nų ir juos pa­vers­ti prie­šais. Bu­vo pui­kus su­si­ti­ki­mas, su­ži­no­jau, ką jie da­ro bend­ruo­me­nė­se ir nuo­sta­biam pa­sau­liui."

Ta­nau­su su­ža­vė­jo Šven­tos Bri­gi­tos is­to­ri­ja, ku­ri pės­čio­mis vi­du­ram­žiais nuė­jo į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą: "Ir iš­gy­ve­no, juk ne­bu­vo par­duo­tu­vių, ją ga­lė­jo su­val­gy­ti vil­kai! Bu­vau su­ža­vė­tas mo­ters is­to­ri­ja, la­bai stip­ri!"

Su ve­ži­mė­liu tai­kos pi­lig­ri­mas at­si­stū­mė iki Stok­hol­mo. Čia su­sto­jo. Vai­kiš­kas ve­ži­mė­lis bu­vo že­mes­nis, ne­pa­to­gus stum­ti – skau­dė­jo spran­dą. Šve­di­jo­je kaž­kas su­si­sie­kė su Nor­ve­gi­jos kom­pa­ni­ja, ku­ri pa­do­va­no­jo pa­to­gų ve­ži­mė­lį.

Skan­di­na­vi­jo­je Ta­nau­su pa­si­vi­jo drau­gų ži­nia: "Il­gi­mės, no­ri­me su ta­vim pra­leis­ti Ka­lė­das!"

Ke­lio­nę bai­gė Hel­sin­ky­je. Ka­lė­doms grį­žo į Lon­do­ną – rei­kė­jo per­trau­kos, rea­bi­li­ta­ci­jos.

Pert­rau­ka už­tru­ko: ka­ma­vo gri­pas, gerk­lės skaus­mas, ko­su­lys. Ke­liau­to­jas ma­no, kad vie­na iš li­gos prie­žas­čių – už­terš­tas Lon­do­no oras po il­go vaikš­čio­ji­mo gam­to­je.

Į Hel­sin­kį tęs­ti ke­lio­nės grį­žo rugp­jū­čio 18 die­ną.

Nuo Ta­li­no ke­lia­vo Bal­ti­jos ke­lio ke­liu: kaip tik bu­vo mi­ni­mas 30-me­tis.

"Dau­gy­bė ma­ši­nų su vė­lia­vo­mis! Kar­tais at­si­du­riu tin­ka­mo­je vie­to­je tin­ka­mu lai­ku, gy­ve­ni­mas ma­ne ve­da. Su­ži­no­jau, kad Bal­ti­jos ke­ly­je su­si­ki­bo 2 mi­li­jo­nai žmo­nių! Pa­si­da­li­jau ži­nia so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, žmo­nės nu­ste­bo: nuo­sta­bu! Esu lai­min­gas, kad sa­vo ėji­mą ga­liu pa­nau­do­ti skleis­da­mas ži­nią – kaip ir dėl me­džių, kai su­si­sie­jo Še­fil­das, ža­liau­sias Eu­ro­pos mies­tas, su mies­tu, ku­ria­me no­ri­ma me­džius iš­kirs­ti."

Ta­nau­su pa­ro­do la­pe­lį, ja­me Jo­niš­kio tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro dar­buo­to­jos su­ra­šė marš­ru­tus. Iš Šiau­lių ke­lias ves į Kel­mę, Ty­tu­vė­nus, Ši­lu­vą. Ta­da tu­rės nu­spręs­ti, ko­kiais ke­liais pa­siek­ti Vil­nių, su­kti į Ra­sei­nius ar Pa­ber­žę.

Vė­liau tai­kos pi­lig­ri­mo lauks Var­šu­va, Čens­ta­ka­va, Auš­vi­cas, Kro­ku­va, Vie­na, Bra­tis­la­va, Bu­da­peš­tas, Bu­ka­reš­tas, So­fi­ja, Atė­nai...

Ta­da – Ro­ma, gal­būt Va­ti­ka­nas. No­rė­tų į Ams­ter­da­mą – Ny­der­lan­duo­se dar ne­bu­vo. O tuo­met – at­gal į Lon­do­ną.

Ši tai­kos ke­lio­nė truks apie 2 me­tus.