Naujausios
Tarp gyvenimo ir išgyvenimo
Vakar šiauliečiai senjorai nemokamai vaišinosi kava, sportavo, lankė parodas, važinėjo viešuoju transportu, dalyvavo ekskursijose, susitiko su bičiuliais. Pagyvenusių žmonių dieną daugelis kalbintų senjorų galvojo ne apie vienos dienos šventę, o apie valstybės požiūrį į pensininką. Neslėpė kartėlio – išėjus į pensiją ne vienam gyvenimas tapo išgyvenimu.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Moka džiaugtis
Pagyvenusių žmonių dieną aktyviausi senjorai skubėjo sportuoti: teniso kortuose apsilankė trys, nors buvo paruošta 30 rakečių, lankytojų laukė treneriai, norinčių plaukioti „Delfino“ baseine – 16, tiek pat apsilankė sporto klube.
Apie vidurdienį senjorai ėjo į centrinį bulvarą pasivaikščioti: vieni būreliais, kiti – su augintiniais, skaitė lankstinukus, kuriuose buvo ne tik renginių programa, bet ir nemokama kava vaišinančių kavinių sąrašas.
„Su drauge atsigersime kavos, suvalgysime pyrago gabalėlį, paplepėsime – gera nuotaika, oras nuostabus. Vėliau keliausime į spektaklį. Tikrai šventinė nuotaika“, – šypsojosi į vieną kavinę užėjusios senjoros.
Bulvare klegėdamos tarėsi, kur geriau atsigerti kavos, Šiaulių sporto veteranių klubo moterys. Viena per kitą, šypsodamos pasakojo šventinės dienos maršrutą: rytą visos skubėjo sportuoti, po to atsigerti kartu kavos.
„Skubame, nes bėgsime į ekskursiją, vėliau į parodą, spektaklį, o vakare – į koncertą. Tokia diena reikalinga senjorams – gera nuotaika, susitinkame su draugėmis, bendraminčiais. Daug gerų emocijų. Reikia mokėti džiaugtis“, – viena per kitą entuziastingai kalbėjo moterys.
Neleidžia širdis
Ant suolelio prie Povilo Višinskio paminklo sėdinti senjora Danutė Kondrotienė tik mostelėjo ranka, kai šalia sėdinčios pažįstamos moterys pakvietė eiti kavos.
„Tikrai – ne! Man širdis neleidžia. Nemokamos kavos neisiu prašyti“, – atsakė moteris, pridūrusi, kad jai buvo gėda žiūrėti, kaip pensininkai Dramos teatrą apgulė nuo 8 valandos ryto, nors kasa atsidaro nuo 11 valandos.
Senjora patikina, kad Pagyvenusių žmonių diena jai – jokia šventė. Tai tik parodo pensininkų finansinį neįgalumą, kai jie iš namų gali išeiti tik tada, kai kažkas kažką duoda nemokamai.
„Valdžia net neslepia, kad pensininkai yra našta valstybei, nes jie neuždirba pinigų. Du trečdaliai, o gal ir daugiau pensininkų negali sau daug ko leisti, net ir paprasčiausių dalykų. Mes esame normalūs žmonės, kurie taip pat nori keliauti, pažinti, skaityti, matyti“, – sakė D. Kondrotienė.
Tam, kad gautų apie 700 litų pensiją, dirbo beveik 40 metų, dar 70 litų gauna našlės pensiją. Iš keturių dešimtmečių nedirbo tik 8 mėnesius, kai augino sūnų.
Paklausia, ar normalu, kad pensininkas negali nusipirkti naujos knygos, kad už paslaugas kukliems butams atiduoda pusę pensijos, kad svarsto, kas geriau: pavalgyti ar vaistų pirkti? Siūlo pagalvoti, ar įmanoma trimis litais padidinta pensija padengti brangstančių paslaugų, maisto kainas?
„Niekas nesitikėjo, kad nepriklausomoje Lietuvoje senas žmogus atsidurs tokioje vietoje. Prisiminkite Baltijos kelią, Sąjūdį. Buvo vienybė. O dabar tik nusivylimas valdžia, niekas nebesupranta, kas vyksta“, – sakė D. Kondrotienė.
Galvosūkis, kaip išgyventi
Prie Savivaldybės skverelyje ant suolelių sėdėję pagyvenę žmonės aptarinėjo šių dienų aktualijas: pensijas, jų didinimą trimis litais, kompensacijų už šildymą naikinimą ir kitus jiems aktualius klausimus.
Vienas kitam pritarė, kad ne vienadienės šventės jiems reikia, o rimto mitingo, kad valdžia girdėtų, kaip pensininkai skurdžiai gyvena.
„Šventes daro, o mums ne tokio dėmesio reikia, ne ekskursijų – visi Šiaulius žinome, ko čia važinėtis? Telefoninių sukčių priviso, man jau keturis kartus skambino, pinigų reikalauja. Paskutinį kartą – 14 tūkstančių, – piktinosi šiaulietė Veronika Šiukšienė. – Geriau tegul valdžia pasako, kaip iš 600 litų pensijos susimokėti mokesčius, nusipirkti vaistų už 300 litų ir dar pavalgyti? Aš ne višta, kruopų neprilesiu. Kad šitaip gyvenčiau, dirbau 36 metus.“
Šiaulietė Regina pritarė poniai Veronikai: dirbusi 34 metus, dabar turi pasukti galvą, kaip iš pensijos išgyventi. Prisipažino, jog mielai eitų dirbti, kad galėtų užsidirbti ir prisidurti prie varganos pensijos.
„Už 300 litų eičiau šluoti lapus, kad ir kiekvieną dieną, tegul tik duoda darbo. O dabar, jei ne skudurynai, pliki vaikščiotume“, – ašarą braukė senjora.
Vyriškas požiūris
Prie Pastoracinio centro senjorų buvo gausu prieš vidurdienį – skubėjo į ekskursiją po Šiaulių pramonės parką, žvejybos tinklų gamyklą. Norinčiųjų visa tai pamatyti netrūko nei 10, nei 12, nei 14 valandą.
Iš autobuso po ekskursijos išlipęs šiaulietis Jonas šypsojosi – puiki galimybė pamatyti šiuolaikinę naują gamyklą. Vakare skubės į „Saulės“ koncertų salėje vyksiantį koncertą. Beveik kiekvienais metais dalyvauja pagyvenusiems žmonėms siūlomuose renginiuose.
„Pažiūrėkite, kiek daug žmonių! Vadinasi, to reikia. Senų žmonių gyvenimai skirtingi. Pats nesiskundžiu. Drabužių, avalynės turiu, vaistų nereikia. Galiu skirti ir savo pomėgiams“, – sakė šiaulietis Jonas.
Pasivaikščioti po bulvarą su dukra ir anūku išsiruošęs šiaulietis Virginijus Jarošas sakė, kad jam geriausia šventė – pabūti su brangiausiais žmonėmis – šeima.
„Jau penkiasdešimtmetis Lietuvoje niekam nebereikalingas“, – konstatavo vyras. „Mums reikalingas esi, tėti“, – prigludo prie jo duktė.
Jono TAMULIO nuotr.
ENTUZIASTĖS: Sporto veteranų klubo moterys Pagyvenusių žmonių dienai skirtuose renginiuose dalyvavo nuo ankstaus ryto.
PASIRINKIMAS: Šiaulietė Danutė Kondrotienė nemokamos kavos gerti nėjo.
SIŪLYMAS: Šiaulietės Veronika ir Regina siūlė ne renginius pagyvenusiems žmonėms rengti, o išklausyti jų kasdienius vargus ir ieškoti sprendimų.
EKSKURSIJA: Senjorai skubėjo į ekskursiją po Šiaulių pramonės parką.
ŠEIMA: Šiaulietis Virginijus Jarošas sakė, kad žmonės tokio amžiaus kaip jis – valstybei nebereikalingi. Reikalingas tik savo šeimai.
