Naujausios
„Tauta be kultūros — tauta be karūnos“
Aktorius, režisierius, savo teatro įkūrėjas Gytis Ivanauskas per šlapdribą į Šiaulius vežė spaktaklio „Vyrai baltais sijonais“ aktorių grupę. Su juo kalbėjomės prieš spektaklį apie mūsų bėgimą — trumpai ir greitai.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
— Jei nekalbėsime apie orą, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena Gytis Ivanauskas?
— Darbinėmis. Dalyvauju televizijos projekte („Šok su manimi“ — red.past.), kuris išmeta ne tik visus šeštadienius iš gyvenimo, tiems šeštadieniams reikia ir pasiruošti. Su dainininku Mantu rengiame naują programą, artėja “Striptizo erelių“ tęsinys “Radijo ereliai“. Be to, dirbu su režisieriais Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu ir “Domino“ teatru.
— Kai esi toks užsiėmęs, gal nėra laiko galvoti nei apie švietimo reformą, nei apie krizę, nei apie politiką apskritai?
— Šiuo metu yra du šlykščiausi dalykai: ekologija ir krizė. Visi apie tai neišvengiamai kalba, tad ir tu esi įveltas. Man skauda širdį ir dėl tų jaunų talentų, kurie dėl reformos galbūt niekada neprasiskleis.
— Kokį, jūsų akimis, turi ryšį kultūra ir krizė?
— Gal dar kur galima nukarpyti, tačiau yra dalykų, kuriuos reikia saugoti ir puoselėti. Valstybė be kultūros — tai valstybė be karūnos. Nebelieka inteligentijos, ir viskas pasidaro labai tiesmuka.
Ačiū Dievui, krizės žiūrovų salėse nesijaučia. Visur pilnos salės. Net ekonomikai kylant ne visada taip buvo. Matyt, žmonės ieško atgaivos kultūroje, kuri jiems padėtų išgyventi.
— Ar būtinai menas turi būti finansuojamas valstybės?
— Užsienyje — ir Europoje, o ypač Azijoje, daugelyje verslo centrų— dangoraižių yra palikta vieta teatrui. Kompanija tampa mecenate, o menininkai turi visišką laivę kurti — jiems nereikia mokėti dešimtūkstantinių sumų už patalpų išlaikymą. Lietuvoje tai teoriškai įmanoma, bet niekam neįdomu. Kam daryti teatrą, jeigu galima tame aukšte padaryti 28 ofisus ir iš jų surinkti pinigus už nuomą.
— Daugėja jaunuolių, kurie savo ateitį sieja su kūryba, menu. Ar negresia menininkų perteklius?
— Niekada taip nebus. Prasimuši tik tada, jei pilna koja dirbsi tai, kuo tiki ir kam turi talentą. Prasimušti nereiškia susipažinti su įtakingais žmonėmis, žvaigždėmis, žurnalistais, fotografais, būti visų draug. Jei žmogus viduje nebus menininkas, jis niekada neapgaus nei savęs, nei žiūrovo.
O apie meną aš manau taip: tobula operacija arba tobulos laidotuvės gali būti labai gražus menas.
— O kas jums padėjo „prasimušti“?
— Niekada negalvojau būti nei šokėju, nei aktoriumi. Vidinė ugnis ar likimas atvedė mane ten, kur turiu būti. Per savo vaikystę ir jaunystę išbandžiau daugelį dalykų, bet jei būčiau netikėjęs, abejojęs savimi, įdėjęs mažiau darbo ar pastangų, nebūčiau tuo, kuo esu dabar.
— Jums užteko pasitikėjimo įkurti savo teatrą. Ar dabar pakartotumėte tą patį?
— Dabar jau turiu patirties ir žinau, kaip yra sunku ir sudėtinga sudominti žmones, jų nenuvilti, bet man įdomu.
— Ar labai skiriatės nuo, tarkim, B. Dauguviečio laikų bohemos? Ką parašytumėte savo memuaruose po daugelio metų?
— O, tikrai nerašysiu, esu ne koks rašytojas. Bet sakau: nėra jokios bohemos. Mes nesirenkame į teatrą nuo ryto, nesėdime, paskalų nevarinėjame. Ir vakare, po spektaklio, nesėdime grimerinėje ir nesiurbiame vyno su cigaretėmis. Viskas yra bėgime. Tempas nuo B. Dauguviečio laikų yra pasikeitęs. O ta bohema, kurią susikuriame savaitgalį pas kažką svečiuose — lygiai tokia pati, kokią susikuria bibliotekininkės, buhalteriai ar medikai, mes vėl šnekame apie savo profesiją.
POPULIARUMAS: „Šiauliuose, kiek atsimenu, mus visada myli“, — jau pokalbio pabaigoje prisipažino Gytis Ivanauskas. Praėjusį ketvirtadienį, kai Šiauliuose maišėsi dangus su žeme, į Gyčio Ivanausko spektaklį “Vyrai baltais sijonais“ susirinko beveik pilna Kultūros centro salė. Ivanauskas Gytis režisierius 3,6,8,15
Jono TAMULIO nuotr.
