Tautiečių negalima skirstyti į Mus ir JUOS

Tau­tie­čių ne­ga­li­ma skirs­ty­ti į Mus ir JUOS

Vil­niu­je, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Kons­ti­tu­ci­jos sa­lė­je, vi­są sa­vai­tę (ba­lan­džio 24–28 die­no­mis) vy­ko LRS ir Pa­sau­lio lie­tu­vių ko­mi­si­jos po­sė­dis. Šiau­lie­tis Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rys dr. Sta­sys Tu­mė­nas yra šios ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas. Tai­gi, koks Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čių ir jiems at­sto­vau­jan­čio Sei­mo na­rio po­žiū­ris į mi­nė­tos ko­mi­si­jos dar­bą, ar iš­girs Lie­tu­vos vals­ty­bės val­džios žmo­nės po­sė­džio me­tu iš­kel­tas pro­ble­mas, ar mė­gins rea­liai jas spręs­ti, o ne tik kal­bės ir link­čios gal­va, kad tik­rai „šir­dy­je mes vi­si – lie­tu­viai“. To jau ne­pa­kan­ka, nes ka­tast­ro­fiš­kai au­ga emig­ra­ci­ja, šiur­pi­na iš­vyks­tan­čių­jų iš Lie­tu­vos skai­čiai, liu­di­jan­tys, kad pa­sta­rai­siais me­tais mū­sų ša­lį kas­met pa­lie­ka 40–50 tūks­tan­čių tau­tie­čių. Sei­mo na­rį Sta­sį TU­MĖ­NĄ kal­bi­na ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas Sta­sys LIPS­KIS.

– Ko­mi­si­jo­je dir­ba­te pir­mą­ ka­den­ci­ją. Koks pir­ma­sis įspū­dis?

– Ši bend­ra LRS ir Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ko­mi­si­ja yra uni­ka­li. Tai vie­nin­te­lė ko­mi­si­ja Sei­me, ku­rio­je da­ly­vau­ja ne tik LRS na­riai. Ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­no kai ku­rių Sei­mo na­rių pa­mąs­ty­mai, kad tai ne­sta­tu­ti­nė ko­mi­si­ja, ne­tu­rin­ti ju­ri­di­nių ga­lių, ne­ga­lin­ti priim­ti įsta­ty­mo lyg­mens spren­di­mų ir pan. Man re­gis, ta­da mes tu­rė­tu­me gal­vo­ti, kad ir vi­sos pa­sau­ly­je po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vei­ku­sios de­šim­tys lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas, PLB val­dy­ba, PLB Sei­mas ir­gi ne­bu­vo sta­tu­ti­nės, ne­tu­rė­jo įsta­ty­mų ga­lios, o juk jos vi­sos pri­si­dė­jo prie Lie­tu­vos „Lais­vės by­los“ dar­bų, veiks­mų, žings­nių, at­ve­du­sių Lie­tu­vą į 1990-uo­sius.

Ka­dan­gi jau daug me­tų ty­ri­nė­ju lie­tu­vių išei­vių is­to­ri­ją, JAV lie­tu­vių kal­bos rai­dą, sa­vo pra­ne­ši­muo­se kon­fe­ren­ci­jo­se mi­nė­da­vau ter­mi­ną „at­sar­gi­nė Lie­tu­va“, tu­rė­da­mas gal­vo­je tūks­tan­ti­nes išei­vi­jo­je leis­tas stu­di­jas kal­bos, is­to­ri­jos, mu­zi­ko­lo­gi­jos, me­no is­to­ri­jos, po­li­ti­kos klau­si­mais, ar­chy­vus Či­ka­go­je, Put­na­me, Ken­te, nes so­vie­ti­niais me­tais išei­vi­jos švie­suo­liai sten­gė­si iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms lais­vos Lie­tu­vos idė­ją. Šios ko­mi­si­jos dar­bo me­tu iš Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės at­sto­vės Jū­ra­tės Cas­per­sen iš­gir­dau dar vie­ną ter­mi­ną – „pa­va­duo­jan­ti Lie­tu­va“.

 Ma­no skai­čia­vi­mais, šiuo me­tu pa­sau­ly­je gy­ve­na per mi­li­jo­ną lie­tu­vių, ir dar dau­giau – lie­tu­vių kil­mės as­me­nų. Į tai pri­va­lo­me at­si­žvelg­ti, ge­rą­ja pra­sme pa­nau­do­ti išei­vių pa­tir­tį. Tą ne­ži­no­ji­mą liu­di­ja fak­tas, kad ma­žai kas ži­no, jog po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, 1958 me­tais rugp­jū­čio 28–31 die­no­mis Niu­jor­ke vy­kęs pir­ma­sis PLB Sei­mas – aukš­čiau­sias val­dy­mo or­ga­nas, ku­ris šau­kia­mas kas tre­ji me­tai, – priė­mė PLB Kons­ti­tu­ci­ją ir iš­rin­ko pir­mą­ją val­dy­bą (pir­mi­nin­kas Jo­nas Ma­tu­lio­nis). Sei­mas spren­džia vi­sus PLB rei­ka­lus, ak­tua­lius išei­vi­jos san­ty­kių klau­si­mus, ren­ka Val­dy­bą, Kont­ro­lės, Konf­lik­tų spren­di­mo ko­mi­te­tą. Sei­mo po­sė­džiuo­se da­ly­vau­ja kraš­tų Lie­tu­vių bend­ruo­me­nių, Jau­ni­mo są­jun­gų pir­mi­nin­kai. Pas­ku­ti­nis toks Sei­mas pa­sta­rą­jį kar­tą rin­ko­si Vil­niu­je 2015 me­tais. Nuo ta­da iš­rink­ta ir nau­jo­ji pir­mi­nin­kė D. Hen­ke, gy­ve­nan­ti Vo­kie­ti­jo­je. Tai­gi kal­ba­me apie du Sei­mus – išei­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je.

Sa­vai­tės me­tu ki­lo idė­ja 2018 me­tais su­reng­ti bend­rą abie­jų Sei­mų po­sė­dį. Tam kaž­ko­dėl ne­bu­vo pri­tar­ta, ir vis dėl­to bu­vo priim­ta re­zo­liu­ci­ja kreip­tis į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bę, kad į Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo ren­gi­nių pro­gra­mą bū­tų įtrauk­tas ren­gi­nys „Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­na – su­jun­ki­me Lie­tu­vas“, ku­ris tu­rė­tų įvyk­ti ki­tų me­tų lie­pos 1 d. Vil­niaus Ro­tu­šės aikš­tė­je.

– Sa­vai­tės me­tu bu­vo per­skai­ty­ta apie 50 pra­ne­ši­mų. Jūs skai­tė­te pra­ne­ši­mą ir da­ly­va­vo­te dis­ku­si­jo­je „Ar mig­ruo­jan­ti Lie­tu­va taps su­grįž­tan­čia Lie­tu­va?“. Ko­kios pa­grin­di­nės pra­ne­ši­mo min­tys?

– Iš­sa­kiau min­tis, kad tai nė­ra re­to­ri­nis klau­si­mas, tai tu­ri tap­ti rea­ly­be. Fak­tas, kad rea­ly­bė yra skau­do­ka, bet esu op­ti­mis­tas, ti­kiu, kad mig­ruo­jan­ti, emig­ruo­jan­ti, ree­mig­ruo­jan­ti Lie­tu­va taps grįž­tan­čia, tad kel­ti­ni klau­si­mai: kaip, ka­da, ko­dėl?

Vals­ty­bė, ma­no gal­va, tu­ri veik­ti šio­mis kryp­ti­mis: dirb­ti su be­si­ren­gian­čiais iš­vyk­ti, su iš­vy­ku­siais, su be­si­ren­gian­čiais grįž­ti, su pa­lik­tais tų, ku­rie iš­vy­ko.

Ak­cen­ta­vau, kad nė­ra tei­sin­ga, kai pa­grin­di­ne emig­ra­ci­jos prie­žas­ti­mi mes lai­ko­me eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją, nors iš tie­sų tu­ri­me vi­są komp­lek­są prie­žas­čių. Ma­žas at­ly­gi­ni­mas yra la­biau­siai ma­to­mas ro­dik­lis, bet jis tė­ra vie­nas iš dau­ge­lio fak­to­rių. Krau­pūs emig­ra­ci­jos skai­čiai pir­miau­sia liu­di­ja žmo­nių po­žiū­rį į vals­ty­bę, į jos so­cia­li­nę, eko­no­mi­nę, kul­tū­ri­nę, moks­lo etc. po­li­ti­ką. Žmo­nės ne­ma­to sa­vo vie­tos gim­to­je ša­ly­je, jie ne­ti­ki, kad čia ga­li su­kur­ti as­me­ni­nę ge­ro­vę.

Ant­ra, dirb­ti­nai su­prie­ši­na­mi li­ku­sie­ji Lie­tu­vo­je ir iš jos iš­vy­ku­sie­ji. Pir­mie­ji yra ne­va pa­trio­tai, o ant­rie­ji – so­tes­nio kąs­nio ieš­ko­jai. Tai per­ne­lyg su­pap­ras­tin­tas ste­reo­ti­pi­nis vaiz­di­nys, nes tik­ro­vė kur kas su­dė­tin­ges­nė. Lais­vas dar­buo­to­jų ju­dė­ji­mas Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra vie­na pa­ma­ti­nių ver­ty­bių, o žmo­gus tu­ri tei­sę rink­tis sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią. Eko­no­mi­nė mig­ra­ci­ja ro­do, kad mes Lie­tu­vo­je ne­ruo­šia­me žmo­nių kon­ku­ruo­ti glo­ba­lio­je rin­ko­je, o tai di­de­lė vals­ty­bės klai­da. Pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma taip pat tu­ri bū­ti spren­džia­ma at­si­žvel­giant į vals­ty­bės ir jos pi­lie­čių in­te­re­sus.

– Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga prieš rin­ki­mus daug kal­bė­jo apie so­cia­li­nės, eko­no­mi­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mą, re­gio­nų po­li­ti­ką. Ar tai ap­ta­rė­te sa­vo pra­ne­ši­me?

– Taip, li­be­ra­lio­ji rin­kos eko­no­mi­ka Lie­tu­vo­je pa­da­rė mil­ži­niš­ką ato­trū­kį tarp tur­tin­gų­jų ir skurs­tan­čių­jų. Mes ne­su­ge­bė­jo­me įves­ti pro­gre­si­nių mo­kes­čių, tai­ky­ti mo­kes­ti­nių leng­va­tų smul­kia­jam ir vi­du­ti­niam vers­lui, ne­no­rė­jo­me at­si­žvelg­ti į re­gio­nų spe­ci­fi­ką. Tu­rė­jo­me ir pri­va­lo­me bū­ti lanks­tes­ni, spręs­da­mi pa­ja­mų ne­ly­gy­bės pro­ble­mą, ku­ri jau yra vir­tu­si grės­me na­cio­na­li­niam sau­gu­mui.

Lie­tu­vo­je svar­bų ne­ga­ty­vų vaid­me­nį vai­di­na vi­di­nė mig­ra­ci­ja. Tuš­ti Lie­tu­vos re­gio­nai ta­po Vil­niaus do­no­rais, bet Lie­tu­va juk nė­ra tik Vil­nius, Kau­nas ir Klai­pė­da. ES pa­ra­ma ne­pa­sie­kė Lie­tu­vos re­gio­nuo­se gy­ve­nan­čių žmo­nių, ku­re ne­ma­to per­spek­ty­vų, yra nu­si­vy­lę ir daž­nai abe­jin­gi. Sut­var­ky­tos mies­te­lių vie­šo­sios erd­vės, bet jos ne­rei­ka­lin­gos, nes yra tuš­čios. Išo­ri­nis erd­vių gro­žis sle­pia vi­di­nę žmo­nių tuš­tu­mą. Lie­tu­vo­je di­džio­ji da­lis žmo­nių mė­gi­na tik iš­gy­ven­ti. Jie ne­tu­ri ga­li­my­bių ak­ty­viai ir vi­sa­ver­tiš­kai da­ly­vau­ti ša­lies kul­tū­ros, me­no gy­ve­ni­me. Ten­ki­na­ma­si daž­nai di­džio­sios kai­my­nės po­pkul­tū­ra, ku­ri ska­ti­na nos­tal­gi­ją praei­čiai.

– Pra­kal­bo­te apie ver­ty­bi­nius kul­tū­ros da­ly­kus, o kaip tas pro­ble­mas rei­kė­tų spręs­ti kas­die­ni­nė­je pra­kti­ko­je?

– Žmo­nės emig­ruo­ja, nes Lie­tu­vo­je ne­priar­tė­jo­me prie va­ka­rie­tiš­ko bend­ra­vi­mo mo­de­lio dar­be, šei­mo­je, ko­lek­ty­ve, nes te­be­do­mi­nuo­ja ne pa­gar­bos ir dia­lo­go, bet smur­to ir rei­ka­la­vi­mų kul­tū­ra. Psi­cho­lo­gi­nė, emo­ci­nė įtam­pa sle­gia žmo­nes, o tai ska­ti­na vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją emig­ruo­ti.

Lie­tu­vo­je neat­si­ra­do vi­du­ri­nio­ji kla­sė, ku­ri pa­pras­tai le­mia vals­ty­bės ge­ro­vę. Vi­du­ri­nio­sios kla­sės at­si­ra­di­mas tu­ri bū­ti vals­ty­bės prio­ri­te­tas. Skur­do vi­suo­me­nė tik di­dins eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę at­skir­tis. Bū­tent šian­dien mes tu­ri­me vyk­dy­ti efek­ty­vią ree­mig­ra­ci­jos po­li­ti­ką, ska­tin­da­mi ša­lies pi­lie­čių grį­ži­mą į gim­tą­ją ša­lį, ti­kin­tis, kad jie in­ves­tuos sa­vo su­kaup­tus eko­no­mi­nius, so­cia­li­nius, kul­tū­ri­nius ka­pi­ta­lus. Tai ne tik pa­di­dins biu­dže­to įplau­kas, bet svar­biau­sia, kad keis žmo­nių mąs­ty­mą, diegs va­ka­rie­tiš­ką kul­tū­ros sam­pra­tą, įtvir­tins nau­jos gy­ve­ni­mo ko­ky­bės mo­de­lį.

Vi­suo­me­nės se­nė­ji­mo pro­ble­ma atei­ty­je Lie­tu­vo­je taps dar skau­des­nė. Jau da­bar mes tu­ri­me gal­vo­ti ne tik apie so­cia­li­nės sis­te­mos per­tvar­ką, bet ir pri­va­lo­me keis­ti po­žiū­rį į se­ną, neį­ga­lų ar sun­kiai iš­gy­ve­nan­tį se­no­lį. Tu­ri­me ne „nu­ra­šy­ti“ se­ne­lius, bet jiems pa­dė­ti; pri­va­lo­me su­grą­žin­ti juos į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, pe­rim­ti jų ži­nias ir pa­tir­tį, kur­ti dia­lo­gą tarp kar­tų. Kiek se­ne­lių au­gi­na vai­kus, kai jų tė­vai plu­ša už­sie­ny­je? Aki­vaiz­du, kad jau suar­dy­ta so­cia­li­nė šei­mos struk­tū­ra. O dar mū­sų lau­kia dau­gia­kul­tū­rės šei­mos mo­de­lis, in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sai ir tarp­kul­tū­ri­nis dia­lo­gas, nuo ku­rio da­bar mes tik vai­kiš­kai bė­ga­me.

Per 27-erius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus mū­sų men­ta­li­te­tas ma­žai pa­ki­to, nes da­lis žmo­nių te­be­lau­kia ste­buk­lin­gos vals­ty­bės ran­kos, do­va­nų, dar­bų ir pi­ni­gų. Tu­ri­me ne­lauk­ti, o veik­ti pa­tys, bet vals­ty­bės pa­rei­ga yra ne­truk­dy­ti ir kiek įma­no­ma pa­lai­ky­ti.

– Sa­vo pa­si­sa­ky­muo­se po­sė­džių me­tu kal­bė­jo­te apie „su­grį­ži­mų for­mas“. Ką tu­rė­jo­te gal­vo­je?

– Ma­nau, kad daž­nai su­pri­mi­ty­vin­tai kal­ba­me apie su­grį­ži­mą na­mo, tą pro­ce­są su­pran­tant tik kaip tie­sio­gi­nį, fi­zi­nį su­grį­ži­mą, su­so­di­nus į lėk­tu­vą vi­są šei­mą. Bū­ti­na ska­tin­ti ki­tas su­grį­ži­mo na­mo for­mas, pa­vyz­džiui, į(si)trauk­ti tau­tie­čius, gy­ve­nan­čius išei­vi­jo­je, į sa­vi­val­dy­bių įmo­nių ta­ry­bas; į(si)trauk­ti į bend­rus dvi­ša­lius pro­jek­tus, taip vi­lio­jant už­sie­nio ka­pi­ta­lą į Lie­tu­vą; ska­tin­ti už­sie­ny­je sa­vo men­ta­li­te­tu, pro­to iš­tek­liais ku­rian­čius me­ni­nin­kus bei moks­li­nin­kus su­grįž­ti į Lie­tu­vą pa­ro­do­mis, kon­cer­tais, kny­go­mis.

Štai su Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke J. Cas­per­sen su­ta­rė­me Šiau­liuo­se šių me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį su­reng­ti Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės kil­no­ja­mą­ją fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą „Lie­tu­vių Švei­ca­ri­ja“, skir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čiui. Da­bar tar­siuo­si su ku­ria nors Šiau­lių ga­le­ri­ja dėl to­kios pa­ro­dos eks­po­na­vi­mo ga­li­my­bės mū­sų mies­te.

– O ko­kios pa­grin­di­nės kliū­tys, jū­sų gal­va, išei­viams su­grįž­ti į Lie­tu­vą?

– „Sug­rįž­tan­ti Lie­tu­va“ bus ne tik me­ta­fo­ra, bet rea­ly­bė, jei vi­sų pir­ma bus su­vok­tas ver­ty­bi­nis po­žiū­ris, ku­rį tu­rė­tų pa­ga­liau per­pras­ti ne tik iš­vy­ku­sie­ji, bet vi­sų pir­ma prii­man­tys įsta­ty­mus mū­sų po­li­ti­kai, Sei­mas, Vy­riau­sy­bė. Pri­min­siu, kad mū­sų gar­bin­ga Kons­ti­tu­ci­ja bu­vo ren­gia­ma, kai Lie­tu­vo­je dar bu­vo so­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė, tai­gi bu­vo ki­tas geo­po­li­ti­nis kon­teks­tas, ta­da rei­kė­jo dau­giau sver­tų, sau­gik­lių ap­sau­go­ti na­cio­na­li­nį sau­gu­mą. O da­bar už­si­spy­rę lai­ko­mės ne­pa­ju­di­na­mos po­zi­ci­jos, kad rei­kia keis­ti Kons­ti­tu­ci­ją, bū­ti­nai reng­ti re­fe­ren­du­mą, tar­si mū­sų Kons­ti­tu­ci­jo­je nė­ra 12 straips­nio, ku­ria­me pa­ra­šy­ta, kad „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­ty­bė įgy­ja­ma gims­tant ir ki­tais įsta­ty­mo nu­sta­ty­tais pa­grin­dais“.

Tai­gi, tar­si ne­gir­di­ma, kad yra pa­siek­tas vi­suo­ti­nis po­li­ti­nis su­ta­ri­mas, kai tei­siš­kai ga­li­ma gi­mi­mu iš­sau­go­ti įgy­tą pi­lie­ty­bę. Ma­nau, kad mū­sų tei­si­nin­kai tu­rė­tų la­biau gal­vo­ti ir ieš­ko­ti konk­re­čių spren­di­mų, kad bū­tų ap­sau­go­tos LR ne­pil­na­me­čių pi­lie­čių pi­lie­ti­nės tei­sės, jei­gu jie iš­vy­ko (bu­vo iš­si­vež­ti tė­vų) į už­sie­nio vals­ty­bes ir įgi­jo ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę dar ne­tu­rė­da­mi tei­si­nio veiks­nu­mo, tai yra iki pil­na­me­tys­tės. Čia klau­si­mai, į ku­riuos bū­ti­na ras­ti tei­si­nius at­sa­ky­mus. No­riu pa­brėž­ti, kad čia ne­kal­ba­ma apie abe­jo­ti­nus at­ve­jus, kal­ba­ma apie tai, kad Lie­tu­vai per di­de­lė pra­ban­ga že­min­ti to­kius mū­sų žmo­nes kaip Žyd­rū­nas Il­gaus­kas ir pan.

Ki­ta ver­tus, su­tei­kia­me pi­lie­ty­bę čiuo­žė­jai, ku­ri jau po me­tų pa­si­ren­ka gar­sin­ti ki­tą vals­ty­bę. Be to, dar pui­kiai pri­si­me­na­me nau­jo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos fe­no­me­ną, kai rė­mė­mės ne Kons­ti­tu­ci­jos teks­tais, o Kons­ti­tu­ci­jos „dva­sios“ pa­žei­di­mais.

No­rė­čiau ti­kė­ti, kad Lie­tu­vo­je bus la­biau iš­girs­tas mū­sų tau­tie­čių, gy­ve­nan­čių už­sie­ny­je, bal­sas. Fo­ru­mo me­tu vi­są sa­vai­tę te­ko bend­rau­ti su nau­ju bi­čiu­liu – JAV lie­tu­viu, pul­ki­nin­ku lei­te­nan­tu, Viet­na­mo ka­ro ve­te­ra­nu Kęs­tu­čiu Ei­du­ko­niu, daug me­tų bu­vu­siu ir eks­per­tu Cent­ri­nės ir Pie­tų Ame­ri­kos ša­ly­se, kur jis pa­dė­jo keis­ti tų vals­ty­bių eko­no­mi­nį, so­cia­li­nį mo­de­lį, ve­dan­tį į ša­lies pro­gre­są. De­ja, pul­ki­nin­ko pa­ta­ri­mų ne­la­bai no­ri gir­dė­ti Lie­tu­vos po­li­ti­kai, eko­no­mis­tai, nors jis siū­lo konk­re­čius ke­lius, kaip rū­pin­tis, kad išei­viai grįž­tų į Lie­tu­vą, siū­lo va­rian­tus, kaip pa­si­rū­pin­ti „Bre­xit“ įkai­tais ta­pu­siais tau­tie­čiais Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ku­rių per 50 000 jau gal­vo­ja apie Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės at­si­sa­ky­mą dėl ne­pa­lan­kių įsta­ty­mų.

Liūd­na, kad po­nas K. Ei­du­ko­nis jau­čia­si Lie­tu­vo­je kaip Ka­sand­ra – grai­kų mi­tų he­ro­jė, Tro­jos žy­nė, bu­vu­si die­vų ap­do­va­no­ta ge­bė­ji­mu pra­na­šau­ti blo­ga. Lie­tu­viš­kas tos is­to­ri­jos va­rian­tas bū­tų štai koks: „Sa­vam kai­me pra­na­šas ne­bū­si.“ Pul­ki­nin­ko nuo­mo­ne, jei su išei­viais kal­bė­si­me tik apie ce­pe­li­nus, ka­čiu­kus, sau­gias te­mas, ne­ju­dė­si­me į prie­kį.

Ti­kiuo­si, kad ne­bes­kirs­ty­si­me lie­tu­vių į MUS ir JUOS ir bend­ro­mis pa­stan­go­mis (at)kur­si­me nau­ją, stip­rią, vie­nin­gą Lie­tu­vą ir kad sve­tur ar čia gy­ven­da­mi jau­si­mės vie­na Lie­tu­va.

Redakcijos nuotr.

Stasys Tumėnas: „Per 27-erius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus mū­sų men­ta­li­te­tas ma­žai pa­ki­to, nes da­lis žmo­nių te­be­lau­kia ste­buk­lin­gos vals­ty­bės ran­kos, do­va­nų, dar­bų ir pi­ni­gų.“