Teatro ir aktoriaus misija – pažadinti jausmus

Teat­ro ir ak­to­riaus mi­si­ja – pa­ža­din­ti jaus­mus

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riui Si­gi­tui Ja­ku­baus­kui ba­lan­džio 15 die­ną su­kan­ka 60 me­tų. Sce­no­je vai­di­na be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Su­kur­ti vaid­me­nys įver­tin­ti ne vie­nu ap­do­va­no­ji­mu, Vy­riau­sy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja. Pub­li­kos mėgs­ta­mas ta­len­tin­gas ak­to­rius in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ tei­gia, jog „sėk­mė yra kruo­pe­li­nė, se­kun­di­nė“, o teat­ro ste­buk­las įvyks­ta ty­lo­je – pau­zė­je.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Ju­bi­lie­jui – poe­zi­ja ir mu­zi­ka

– Ar šven­čia­te sa­vo gim­ta­die­nius? Ką ruo­šia­te ju­bi­lie­jaus pro­ga žiū­ro­vams?

– Šven­čiu – pri­si­me­nu, ka­da gi­miau. Teat­re šeš­ta­die­nį ren­giu jubi­lie­ji­nį va­ka­rą „Kam­ba­rys“ – bus ty­lus va­ka­ras – poe­zi­ja ir mu­zi­ka. Skai­ty­siu An­ta­no A. Jo­ny­no ei­les (iš A. A. Jo­ny­no ei­lių rin­ki­nio „Kam­ba­rys“). Tai jau tre­čias toks su­grį­ži­mas prie jo poe­zi­jos, ku­ri man ar­ti­ma nuo jau­nys­tės. No­ri­si ap­svars­ty­ti ir sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­si­da­ly­ti jaus­mais, ko­kie jie bu­vo ir yra. Tai šven­tė ir sa­vo sie­lai.

– Sa­ko­ma, jog sėk­mė la­bai pri­klau­so, ar rei­kia­mu lai­ku at­si­du­ri rei­kia­mo­je vie­to­je. Ar Šiau­liai bu­vo ta vie­ta?

– Tai kad ne­la­bai aiš­ku, kaip tą sėk­mę rei­kia ver­tin­ti? Šiau­liai ne­bu­vo nei iš­sva­jo­ta, nei ti­kė­ta vie­ta – tie­siog pa­skir­ta po stu­di­jų bai­gi­mo mū­sų kur­sui.

1977 me­tais 12 ak­to­rių at­va­žia­vo­me dirb­ti į Šiau­lių dra­mos teat­rą. Ta­da bu­vo svar­biau­sia, kad bu­vo­me kar­tu vi­sa kom­pa­ni­ja. Mums pa­ti­ko teat­ro žai­di­mas, ir mes žai­dė­me. Kū­ry­ba pa­ti­ko, džiau­gia­mės, kad ga­li­me tai da­ry­ti. Tas žai­di­mas nė­ra toks pa­pras­tas – tu­ri sa­vo tai­syk­les, bet per jį daug kas pa­sa­ko­ma.

Šian­dien Šiau­lių dra­mos teat­re iš kur­so li­ko­me tik ke­tu­ri – Ri­ma Kri­la­vi­čiū­tė, An­ta­nas Venc­kus, Juo­zas Ži­bū­da ir aš.

Per tuos be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius ne­svars­čiau, kad ga­liu bū­ti kaž­kur ne Šiau­liuo­se. O ak­to­riaus sėk­mė yra kruo­pe­li­nė, se­kun­di­nė. Teat­re tai lai­ki­nas da­ly­kas. Lie­ki tik žiū­ro­vų at­si­mi­ni­muo­se.

– Ką te­ko pa­tir­ti jū­sų kar­tos ak­to­riams? Kuo jie iš­si­ski­ria?

– Daug virs­mų te­ko pa­tir­ti kaip kiek­vie­nam žmo­gui. Bet džiau­giuo­si, kad esu bū­tent tos kar­tos žmo­gus – ji iš­si­ski­ria ro­man­tiz­mu, o Lie­tu­vo­je teat­ro mo­kyk­la bu­vo ir yra stip­ri.

Ak­to­rių kar­tos ski­ria­si tik sa­vo po­žiū­riu – tiks­lo da­bar sie­kia­ma daug grei­čiau, o ar ei­ni pa­vir­šiu­mi, ar ne, pri­klau­so nuo as­me­ny­bės. Ir mes jau­ni ne­bu­vo­me la­bai gi­lūs. Svar­biau­sia to siek­ti. Kar­tais to gi­lu­mo ir vy­res­niam trūks­ta.

„Kiek­vie­nas vaid­muo – ta­vo da­lis“

– Ar skai­čiuo­ja­te, kiek vaid­me­nų su­kur­ta? Ko­kius iš­ski­ria­te?

– Nes­kai­čiuo­ju. Daug vaid­me­nų nu­mirš­ta. Vie­ni spek­tak­liai gal išei­na per anks­ti, ki­ti – per il­gai už­si­bū­na. Bet išei­na, ir skaus­mo ne­jau­čiu.

Pa­čiam sun­ku ver­tin­ti sa­vo vaid­me­nis. Kiek­vie­nas iš jų yra ta­vo da­lis, kū­ry­bos eta­pas. Tie, ku­rie ne­la­bai sėk­min­gi, ne­li­ko nei teat­re, nei sie­lo­je. Di­des­ni vaid­me­nys pra­si­dė­jo nuo Kai­no, Rasp­liu­je­vo – re­ži­sie­riaus Sau­liaus Var­no pa­sta­ty­tuo­se spek­tak­liuo­se „Kai­nas“, „Ta­rel­ki­no mir­tis“. Va­žiuo­da­vo jų pa­si­žiū­rė­ti ir iš Vil­niaus, Kau­no. Čia vėl­gi yra ki­tų žmo­nių ver­ti­ni­mas.

Man, pa­vyz­džiui, yra svar­bus Ha­mo vaid­muo re­ži­sie­riaus Pau­liaus Ig­na­ta­vi­čiaus pa­sta­ty­ta­me spek­tak­ly­je „Žai­di­mo pa­bai­ga“ pa­gal ab­sur­do kla­si­ko Sa­mue­lio Be­ke­to pje­sę. Bet ar jis vi­siems su­pran­ta­mas? S. Be­ke­tas – di­dy­sis hu­ma­nis­tas, ke­lia žmo­nių su­sve­ti­mė­ji­mo pro­ble­mą, nors ra­šo taip, lyg neig­tų žmo­gų.

Ma­ne daž­niau­siai ne tiek ra­cio­na­liai, kiek emo­ciš­kai vaid­muo „už­ka­bi­na“ jau nuo pje­sės skai­ty­mo. Už­fik­suo­ji ir jau ži­nai, į ku­rią pu­sę ei­si. Sce­no­je ne­ga­li­ma sa­ve ro­dy­ti, per per­so­na­žą ro­dai, ką jau­ti.

Žiū­ro­vo reak­ci­ja, jo po­jū­tis – la­bai svar­bu. Tik at­ro­do, kad yra sie­na tarp sce­nos ir žiū­ro­vų sa­lės. Pag­rin­di­nis da­ly­kas yra tas bend­ras kvė­pa­vi­mas. Kai ty­lo­je įvyks­ta pau­zė – yra kaž­kas ne­nu­sa­ko­mo, įvyks­ta su­si­kal­bė­ji­mas be žo­džių. Tai di­džiau­sias teat­ro ste­buk­las.

– Bent du re­ži­sie­riai yra sa­kę, jog Šiau­liuo­se sta­tė spek­tak­lius, nes čia yra Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas. S. Rač­kys taip rin­ko­si jus Švei­ko vaid­me­niui, A. Le­be­liū­nas – Duon­ke­pio. Ir abu neap­si­ri­ko. Žiū­ro­vams Švei­kas pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį, Duon­ke­pys te­bet­rau­kia žmo­nes į teat­rą. O ką pa­čiam no­rė­tų­si vai­din­ti?

– Re­ži­sie­riai ma­to ak­to­rius, ži­no, kaip jie dir­ba, ir ieš­ko ak­to­riaus vaid­me­niui. Aiš­ku, ir Švei­kas, ir Duon­ke­pys – svar­būs vaid­me­nys ma­no kar­je­ro­je.

Bet kar­tais ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti di­de­lis vaid­muo, kad pa­trauk­tų ir pa­tį ak­to­rių, ir žiū­ro­vą. Pa­vyz­džiui, re­ži­sie­riaus V. V. Lands­ber­gio spek­tak­ly­je „Iš gy­ve­ni­mo vė­lių“ – ten vaid­me­nų kaip ir nė­ra – bet yra žai­di­mas. Me­džia­ga lie­tu­viš­ka, trau­kia iš vai­kys­tės emo­ci­nius imp­re­sio­nis­ti­nius jaus­mus.

Ne­gal­vo­ju, ką no­rė­čiau vai­din­ti.

Jau­nys­tė­je apie Ham­le­tą ne­sva­jo­jau, la­biau trau­kė A. Če­cho­vo dra­mos – no­rė­jo­si su­vai­din­ti dė­dę Va­nią.

– Pub­li­kai esa­te ži­no­mas ir iš te­le­vi­zi­jos fil­mų. Vy­res­nė žiū­ro­vų kar­ta pri­si­me­na Di­čių, da­bar vi­siems ži­no­mas Žo­li­nin­kas iš „Nai­sių va­sa­ros“. Ar sma­gu, kai esi at­pa­žįs­ta­mas gat­vė­je?

– Ne­ga­liu teig­ti, jog ne­sma­gu. Jei­gu dė­me­sys nė­ra įky­rus, ma­lo­nu, kai žmo­nės ta­ve at­pa­žįs­ta.

Vais­ti­nin­kės per­kant vais­tus pa­juo­kau­ja: „Kam žo­li­nin­kui tos tab­le­tės?“ Žai­di­mas per­si­me­ta iš ek­ra­no į gy­ve­ni­mą – tai ža­vu. Tik ne vi­si iš tie­sų at­sie­ja ak­to­rių nuo jo vaid­mens.

Bet ne­no­ri to­kio po­pu­lia­ru­mo – ne­si­fil­muok. Ak­to­rių vai­di­ni­mas te­le­vi­zi­jos se­ria­luo­se vi­saip ver­ti­na­mas. Bet rei­kia su­pras­ti, jog mui­lo ope­ra – toks žan­ras, ir jo tai­syk­les priim­ti.

„Nai­sių va­sa­rą“ fil­muo­jant bu­vo la­bai ge­rų da­ly­kų. Tie­siog priau­gi prie tų vie­tų, ku­rio­se vyks­ta fil­ma­vi­mas, ir prie tų žmo­nių, su ku­riais vai­din­ti – gy­ve­ni­mas tar­si su­si­dve­ji­na. Iš vie­nos pu­sės, pa­de­juo­ji, kad „va­sa­ros bu­vo par­duo­tos“, bet kai yra fil­ma­vi­mo per­trau­ka, jau kaž­ko trūks­ta.

Nė­ra pro­vin­ci­jos – yra pro­vin­cia­lus po­žiū­ris

– Ak­to­rius sos­ti­nė­je ir ak­to­rius pro­vin­ci­jo­je – ar yra skir­tu­mas?

– Ne­ži­nau, nes nie­ka­da ne­dir­bau sos­ti­nė­je. Man at­ro­do, jog toks vi­suo­me­nės skirs­ty­mas yra dirb­ti­nis. Iš­pūs­tas bur­bu­las – čia pro­vin­ci­ja, čia sos­ti­nė. Yra re­ži­sie­riai, yra spek­tak­liai, o ak­to­riai vi­sur pa­jė­gūs dirb­ti – nė­ra nė vie­no, ku­ris at­mes­ti­nai vai­din­tų. Mū­sų teat­re dir­ba ak­to­riai, su­va­žia­vę iš vi­sos Lie­tu­vos, tik­rų šiau­lie­čių – tik ke­li. Aš pa­ts – dzū­kas.

Ar čia pro­vin­ci­ja, ar ne – tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so. Esi šiau­lie­tis, o to ano mū­sų spek­tak­lio ne­ma­tęs, bet atei­si į teat­rą, tik kai vai­dins at­va­žia­vę vil­nie­čiai. Tai ar čia ne pa­ties šiau­lie­čio yra to­kia pro­vin­cia­li po­zi­ci­ja?

Ki­tas da­ly­kas, kad Vil­niu­je apie Lie­tu­vą ma­žai gal­vo­ja­ma. Aiš­ku, kad teat­rui veik­ti re­gio­ne yra sun­kiau nei Vil­niu­je. Ten spek­tak­liai vyks­ta jau nuo ant­ra­die­nio, pas mus – sa­vait­ga­liais. Teat­rams re­gio­nuo­se rei­kia di­des­nės vals­ty­bės pa­ra­mos, bet gal kaž­kam at­ro­do, kad teat­rų yra per daug?

Yra me­ga­po­lis su kul­tū­ra, o ki­ti esą ga­li iki jo at­va­žiuo­ti – ne­pa­do­rios to­kios min­tys. No­rint iš­sau­go­ti sa­vi­tu­mą, kaip tik rei­kia me­ną plės­ti į mies­te­lius, kai­mus. To­kio­je ma­žo­je tau­to­je tu­ri­me tiek daug at­spal­vių, o no­ri­me juos nai­kin­ti.

Gast­ro­lių da­bar ne­ga­li­me dau­giau kaip trims die­noms iš­va­žiuo­ti, o anks­čiau trims sa­vai­tėms iš­va­žiuo­da­vo­me.

Apie teat­ro mi­si­ją ir gy­ve­ni­mo ra­tą

– Ko­kia yra teat­ro mi­si­ja pa­gal S. Ja­ku­baus­ką?

– Su­kel­ti me­no po­jū­tį. O kaip me­nas ga­li veik­ti? Jau­din­ti, kad at­bus­tų žmo­giš­ki jaus­mai – gai­les­tin­gu­mas, jaut­ru­mas. Gai­les­tin­gu­mą ga­li­ma įvai­riai sukelti – net per žiau­ru­mą.

Teat­ras yra me­nas, ku­ris čia pat ku­ria­mas. Man re­ži­sie­riaus ir ak­to­rių bend­ru­mas, or­kest­ro žais­mas sce­no­je yra ža­vus. Re­ži­sie­riui, ma­nau, yra žy­miai sun­kiau. Pas­ta­to spek­tak­lį ir pa­lie­ka. Ne­no­rė­čiau bū­ti reži­sie­riu­mi.

Ka­da teat­ro ste­buk­las at­si­ran­da, ne­bū­na aiš­ku. Jis ga­li at­si­ras­ti ne prem­je­ro­je, o tik ke­lin­tą spek­tak­tį vai­di­nant – kiek­vie­na die­na yra ki­to­kia, gy­ve­ni­mas ei­na ir spek­tak­lis trans­for­muo­ja­si. Ki­ne – nu­fil­muo­ta, ir taš­kas, o teat­re čia ir da­bar vysk­ta tai, kas ta­ve lie­čia, jau­di­na, kas tau yra at­si­ti­kę.

Ban­džiau bū­ti pe­da­go­gu, dir­bau su stu­den­tais, bet su­vo­kiau, jog tai vi­siš­kai at­ski­ras ama­tas. Nors įdo­mu su jau­ni­mu dirb­ti, ypač kai jie pa­jau­čia kū­ry­bos džiaugs­mą.

O ak­to­riaus pro­fe­si­ja yra gy­ve­ni­mo bū­das. Tik jau­nys­tė­je apie tai ne­gal­vo­ji. Kad ak­to­riaus pro­fe­si­ja yra po­pu­lia­ri, nie­ko nuo­sta­baus. Vi­si tik gi­mę ima­me žais­ti.

– Ak­to­riaus duo­na, ko­kia ji – sal­di, kar­ti?

– Vi­so­kia, ir šiaip men­ka. Sun­ku ją už­si­dirb­ti. Bet vis­ką kom­pen­suo­ja ta pau­zė, ta ty­la, ku­ri jun­gia ak­to­rių ir žiū­ro­vą. Jau­nys­tė­je pa­ky­lė­ja su­lauk­tas pri­pa­ži­ni­mas, no­ri­si šlo­vės, o vė­liau ne tai yra svar­biau­sia. Svar­bu bend­rys­tė – tu­rė­ti žmo­nių, drau­gų, su ku­riais ga­li pa­fi­lo­so­fuo­ti.

Šiau­liai – ma­no mies­tas, bet Dzū­ki­ja trau­kia ir trauks. Ana­pi­lin išė­jo tė­vai, bet kas­met va­sa­rą tu­riu į Dzū­ki­ją nu­va­žiuo­ti nors po­rai die­nų. Jei­gu nei­šei­na – ne­ge­rai. Gal taip vi­siems yra – kai ra­tas pra­de­da ap­si­suk­ti, ju­ti­miš­kai trau­kia ten, kur gi­mei.

– Ar S. Ja­ku­baus­kas – lai­min­gas žmo­gus?

– Di­džią­ja pra­sme – taip. Ko­dėl ne? Lai­mė nuo aki­mir­kų pri­klau­so, nuo to, kaip pa­ts į ją žiū­ri. Juk ir drau­go są­vo­ka yra są­ly­gi­nė. Jei­gu tu pa­ts žmo­gu­je drau­go ne­ma­tai, tai jo ir ne­tu­ri.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

JU­BI­LIE­JUS: Ak­to­rius Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas šven­čia 60-me­čio ju­bi­lie­jų – Šiau­lių teat­ro sce­no­je be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius ku­ria vaid­me­nis, ku­rie jau­di­na ir džiu­gi­na žiū­ro­vą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VAID­MUO: S. Ja­ku­baus­kas – Sen­de­ris spek­tak­ly­je „Di­bu­kas“ (re­ži­sie­rius Rai­mun­das Ba­nio­nis).

ĮVER­TI­NI­MAS: Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas už Duon­ke­pio vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Duon­ke­pio žmo­na“ (re­ži­sie­rius A. Le­be­liū­nas) teat­ro fes­ti­va­liuo­se įver­tin­tas kaip ge­riau­sias vy­ro vaid­mens at­li­kė­jas, ta­po ir Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus no­mi­nan­tu.

Apie ak­to­riaus kū­ry­bą

1986 me­tais Si­gi­tui Ja­ku­baus­kui su­teik­tas Nu­si­pel­niu­sio ar­tis­to gar­bės var­das.

1996 m. – Kris­to­fo­ro ap­do­va­no­ji­mas už ant­rap­la­nį vaid­me­nį (Si­gi­tas Pa­ruls­kis „Iš gy­ve­ni­mo vėlių", rež. Vy­tau­tas V. Lands­ber­gis).

2002 me­tais Ro­kiš­kio fes­ti­va­lio „Vai­di­na­me žemdirbiams pre­mi­ja už ge­riau­sią vy­ro vaid­me­nį (Juo­za­pas Švei­kas spek­tak­ly­je „Juo­za­pas Šveikas" Ja­ros­la­vo Ha­še­ko ro­ma­no mo­ty­vais, rež. Si­gi­tas Rač­kys), 2010 me­tais – už ge­riau­sią ant­rap­la­nį vaid­me­nį (Kai­my­nas, Ma­ri­jos La­do „La­bai pa­pras­ta is­to­ri­ja“, rež. Gy­tis Pa­de­gi­mas), 2011 me­tais – už pa­grin­di­nį vy­ro vaid­me­nį (Pun­ti­la, Ber­tolt Brecht „Po­nas Pun­ti­la ir jo tar­nas Ma­tis“, rež. Al­gi­man­tas Po­ciū­nas).

Tris kar­tus no­mi­nuo­tas ša­lies teat­ra­lų aukš­čiau­siam ap­do­va­no­ji­mui – at­mi­ni­mo ženk­lui Auk­si­niam sce­nos kryžiui.

Ke­tu­ris kar­tus ta­po Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės pre­mi­jos lau­rea­tu.

2006 me­tais ap­do­vano­tas Šiau­lių ap­skri­ties vir­ši­nin­ko gar­bės ženk­lu „Už nuo­pel­nus Šiau­lių apskričiai".

2011 me­tais ap­do­va­no­tas Vy­riau­sy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja už nuo­pel­nus Lie­tu­vos teat­rui ir ki­nui.