Tėvo pėdomis

Tė­vo pė­do­mis

Pak­ruo­jo ra­jo­no ūki­nin­kas Sau­lius Ski­kas – dau­gy­bės Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų vyks­tan­čių svars­čių kil­no­ji­mo čem­pio­na­tų bei jė­gos tri­ko­vės var­žy­bų lai­mė­to­jas ir pri­zi­nin­kas, sa­ko už­vis la­biau ver­ti­nan­tis gim­to Guos­ta­ga­lio kai­mo ra­my­bę, o kuk­lu­tės bend­ruo­me­nės ini­cia­ty­va įreng­tos spor­to sa­lės ne­keis­tų į mo­der­nias pa­tal­pas su bran­giais tre­ni­ruok­liais.

„Ge­riau­siai žmo­gus jau­čia­si ten, kur yra jo šak­nys“, – šyp­so­si vy­ras. Pa­se­kęs da­bar jau Am­ži­ny­bėn išė­ju­sio tė­čio pė­do­mis, prieš ke­le­rius me­tus jis į sa­vo kai­mą par­si­vi­lio­jo ir žmo­ną And­rę.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

100 tau­rių ir 200 me­da­lių

S. Ski­ko na­mų di­dy­sis kam­ba­rys net bliz­ga nuo įvai­raus dy­džio ir for­mų tau­rių. Kiek­vie­na su už­ra­šu „Sau­liui Ski­kui“. Ap­do­va­no­tas už pir­mą, ant­rą, tre­čią vie­tas at­ski­ro­se jė­gos tri­ko­vės rung­ty­se ar­ba kaip ab­so­liu­tus var­žy­bų lai­mė­to­jas.

Na­mų šei­mi­nin­kas šyp­so­si: tau­rių per 16 spor­ti­nės kar­je­ros me­tų gau­ta ar­ti šim­to, o me­da­lių – dvi­gu­bai.

Pas­ku­ti­nis ap­do­va­no­ji­mas – iš praė­ju­sį sek­ma­die­nį Jo­niš­ky­je vy­ku­sių jė­gos tri­ko­vės var­žy­bų, kur sa­vo iki 120-ies ki­log­ra­mų gru­pė­je užė­mė pir­mą vie­tą bei ta­po vi­sų vy­rų tri­ko­vė­je tre­čio­sios vie­tos lai­mė­to­ju.

Juo­kia­si: tau­rės yra ge­rai, nes tai – at­mi­ni­mas. Ta­čiau spor­tuo­ja tik­rai ne vien dėl jų, di­džiau­sia pa­ska­ta – azar­tas ir di­džiu­lis no­ras pa­si­var­žy­ti su ki­tais, iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas.

Už vi­sus sa­vo spor­ti­nius pa­sie­ki­mus S. Ski­kas la­biau­siai dė­kin­gas sa­vo tė­čiui.

Kam­pe­lis svars­čiams

Sau­liui bu­vo tik try­li­ka, kai tė­tis, vie­tos ko­lū­kio ag­ro­no­mas, o pa­skui ūki­nin­kas, jį mes­te įme­tė į svars­čių kil­no­ji­mo spor­tą. Tie­siog vie­nas V. Ski­ko drau­gų iš Lin­ku­vos pa­skam­bi­no ir pa­ra­gi­no po už­tru­ku­sios per­trau­kos su­vie­ny­ti jė­gas ir su­da­ly­vau­ti svars­čių kil­no­ji­mo čem­pio­na­te.

Norint da­ly­vau­ti, ži­nia, rei­kia kaž­kur tre­ni­ruo­tis. Vy­rai su­sku­bo: se­niū­ni­jos pa­sta­te, ne­di­de­lia­me ko­ri­do­riu­je, ga­vo kam­pe­lį tre­ni­ruo­tėms. Svars­čių, tiks­liau, me­ta­lo svars­čiams su­siieš­ko­jo me­ta­lo su­pirk­tu­vė­je.

Kar­tu su tė­čiu prie svars­čių sto­jo ir Sau­lius.

Tą­kart re­zul­ta­ty­viai pa­si­bai­gu­sių var­žy­bų įkvėp­tai guos­ta­ga­lie­čių ko­man­dai ne­tru­kus bu­vo pa­skir­ta spor­to sa­ly­tė, o prieš sep­ty­ne­rius me­tus Guos­ta­ga­lio kai­mo bend­ruo­me­nės ini­cia­ty­va įreng­ta spe­cia­li pa­tal­pa svars­čių kil­no­to­jams. Čia Sau­lius tre­ni­ra­vo­si jau ne tik svars­čių kil­no­ji­mo var­žy­boms, bet ir jė­gos tri­ko­vei – šią spor­to ša­ką jis pri­si­jau­ki­no, be­si­mo­ky­da­mas A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­te.

O V. Ski­kas tuo lai­ku jau gal­vo­jo baig­ti ak­ty­vią spor­ti­nin­ko kar­je­rą. Tė­vas, anot Sau­liaus, ieš­ko­jo tin­ka­mos pro­gos, kad ga­lė­tų išei­ti, kaip sa­ko­ma, su trenks­mu. Kaip ty­čia vy­ko svars­čių kil­no­ji­mo Eu­ro­pos čem­pio­na­tas Ro­kiš­ky­je. 65 me­tų V. Ski­kas sa­vo gru­pė­je užė­mė tre­čią vie­tą.

Bai­gęs spor­ti­nin­ko kar­je­rą V.Ski­kas ta­po tre­ne­riu. Šio vy­ro dė­ka ne vie­nas iš Guos­ta­ga­lio kraš­to ki­lęs svar­me­nų kil­no­to­jas iki šiol žen­gia į pri­zi­nes aukš­tu­mas.

2008-ai­siais V. Ski­kas stip­riau­siems svars­čių kil­no­to­jams įkū­rė sa­vo var­do tau­rę.

Ta­čiau prieš pen­ke­rius me­tus, 2013-ųjų ko­vą, V. Ski­ko ne­be­li­ko. Sū­nus pri­si­me­na, kad tą sa­vait­ga­lį taip pat vy­ko var­žy­bos. Sau­lius da­ly­va­vo kaip spor­ti­nin­kas, V. Ski­kas – kaip tre­ne­ris. Juo­du pa­si­kal­bė­jo.

Tą pa­tį sa­vait­ga­lį Sau­lius iš­va­žia­vo į Kau­ną, kur stu­di­ja­vo. Pir­ma­die­nį at­skri­do ne­lai­mė: tė­tis mi­rė. Šir­dis.

Ne­li­kus ger­bia­mo tre­ne­rio, vie­tos vy­rai ir mo­te­rys ne­sus­to­jo spor­tuo­ti. Šian­dien vi­sus šio­je sa­lė­je be­si­tre­ni­ruo­jan­čius spor­ti­nin­kus iš Guos­ta­ga­lio, Žei­me­lio ir ki­tų ap­lin­ki­nių kai­mų vie­ni­ja spor­to klu­bas „Ura­nas“. S. Ski­kas – vie­nas iš ly­de­rių ir ak­ty­viau­sių spor­ti­nin­kų.

Ūki­nin­ką iš­ban­dė ir gam­ta

Sau­lius – ūki­nin­kas. Jo ži­nio­je – apie 480 hek­ta­rų, ku­riuo­se kas­met užau­ga kvie­čių, žir­nių, rap­sų.

Kai lau­kuo­se dar­by­me­tis, juo­kau­ja au­gin­to­jas, spor­tui lie­ka ne ka­žin kiek lai­ko, tai ir į spor­to sa­lę už­su­ka gal po kar­tą ki­tą per mė­ne­sį.

Dau­gia­že­miu ūki­nin­ku ta­po su­ka­kus aš­tuo­nio­li­kai. Tė­tis ta­da sū­nui per­lei­do di­džią­ją da­lį tu­ri­mos že­mės. Jau­nam vai­kiui tai ne­bu­vo naš­ta – su už­si­de­gi­mu priė­mė tė­vo do­va­ną, iš­si­lai­kė vai­ruo­to­jo tei­ses, sė­do prie trak­to­riaus vai­ro.

Sau­lius įgi­jo jau­no­jo ūki­nin­ko sta­tu­są, o su juo ir įsta­ty­mo nu­ma­ty­tas pri­vi­le­gi­jas, ku­rio­mis pa­si­nau­do­da­mas įsi­gi­jo ūkiui rei­ka­lin­gos tech­ni­kos.

Pir­muo­sius ūki­nin­ka­vi­mo me­tus vis­kas ėjo kaip iš pyp­kės: tė­vo, pro­fe­sio­na­laus ag­ro­no­mo, pa­gal­ba ir pa­ta­ri­mai gel­bė­jo net ir iš be­vil­tiš­kiau­sių si­tua­ci­jų.

Ne­li­kus tė­čiui, daugelis pa­pras­tais at­ro­džiu­sių da­ly­kų ta­po pro­ble­mo­mis. O ir gam­ta, pa­na­šu, su­gal­vo­jo, kaip pa­si­šai­py­ti iš jau­no žem­dir­bio: tą pa­tį pa­va­sa­rį nu­šal­dė vi­sus pa­sė­lius. Pra­šė pa­gal­bos, klau­sė pa­ta­ri­mų.

Vis dėlto ga­liau­siai vis­kas su­si­tvar­kė, sto­jo į sa­vo vie­tas. Ūki­nin­kai­čio pa­tir­tis plė­tė­si, ži­nių, gau­tų uni­ver­si­te­te, gau­sė­jo.

Ta­čiau ir tu­rė­da­mas be­ga­lę dar­bų, S. Ski­kas neap­lei­do tė­čio įskie­py­to po­mė­gio spor­tuo­ti – tam vi­sa­da ras­da­vo lai­ko.

Sau­lius pa­si­sten­gė, kad Guos­ta­ga­lis ir to­liau gar­sė­tų jo tė­vo, svars­čių kil­no­ji­mo nu­si­pel­niu­sio tre­ne­rio Vla­dis­lo­vo Ski­ko įsteig­tu gar­bin­gu ap­do­va­no­ji­mu – V. Ski­ko tau­re. Ji įtei­kia­ma per kas­met va­sa­rio mė­ne­sį vyks­tan­čias at­vi­ras svars­čių kil­no­ji­mo var­žy­bas.

Iš Guos­ta­ga­lio – nė ko­jos

Sau­lius ir And­rė­ja su­si­tuo­kė prieš dve­jus me­tus. Po­ra au­gi­na sū­ne­lį Ąžuo­lą. Gy­ve­na na­me, ku­rį prieš kiek dau­giau ne­i pen­ke­rius me­tus nu­si­pir­ko, ka­pi­ta­liai su­si­re­mon­ta­vo ir ren­gė­si gy­ven­ti jo tė­vai. Ren­gė­si, bet ne­sus­pė­jo ne­tgi per­nak­vo­ti... Tė­čiui mi­rus mi­nė­tą 2013-ųjų ko­vo mė­ne­sio pra­džios pir­ma­die­nį, po dvie­jų die­nų, tre­čia­die­nį, į na­mą bu­vo su­vež­ti vi­si už­sa­ky­ti bal­dai.

Po tė­vo mir­ties ne­to­lie­se gy­ve­nan­ti Sau­liaus ma­ma ne­si­ry­žo per­si­kraus­ty­ti – li­ko se­na­ja­me na­me.

Sau­lius su šei­ma jau nu­si­žiū­rė­jo skly­pą nau­jo mo­der­naus ir kur kas erd­ves­nio na­mo sta­ty­bai.

„Guos­ta­ga­lis – ma­no gim­ti­nė. Aš čia užau­gau, čia bai­giau pa­grin­di­nę, čia – vi­si ma­no drau­gai. Nie­ko dau­giau ir ne­rei­kia“, – sa­ko šne­kus vy­ras.

Jo žo­džiais, jei jau ke­lioms die­noms ir iš­va­žiuo­ja iš kai­mo į mies­tą, tai, pa­si­bai­gus var­žy­boms, sku­ba na­mo.

Mies­te, jo žo­džiais, kaž­kaip pri­stin­gan­tis gai­vaus oro ir be­ma­tant pa­jau­čian­tis nuo­var­gį. O čia, Guos­ta­ga­ly­je, kvėpk gry­no oro į va­lias!

Nu­jau­čia, kad tik­ra vil­nie­tė jo žmo­na And­rė Guos­ta­ga­lį jau pa­mi­lo ir iš čia nie­kur ne­no­rė­tų kraus­ty­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sau­liaus Ski­ko lai­mė­tos tau­rės ir me­da­liai sun­kiai tel­pa kam­ba­ry­je – kiek­vie­nas ap­do­va­no­ji­mas – sa­va is­to­ri­ja.

Guos­ta­ga­lio bend­ruo­me­nės sun­ku­mų kil­no­ji­mo sa­lė. Čia tre­ni­ruo­ja­si apy­lin­kės stip­riau­sie­ji.

Guos­ta­ga­liš­kis Sau­lius Ski­kas ge­riau­siai jau­čia­si gy­ven­da­mas gim­ta­ja­me kai­me.