Naujausios
Tėvynės labui skirta ir pietų pertrauka
Majorui Linui Idzeliui iniciatyva – savaime suprantamas dalykas. Jis – veiksmo žmogus. Prieš ketverius metus į Šiaulius atvykęs atkurti KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės, įsuko ir įgyvendino ne vieną idėją. Majoras, metalistas, į savanorius atėjo šešiolikos metų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Laidojo draugus po Sausio 13-osios
Antradienį L. Idzelis Šiaulių universiteto bibliotekoje skaitė paskaitą „Karas rytoj, pamąstymai ir įžvalgos“. Majoras yra knygos „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“ bendraautoris.
L. Idzelio teigimu, sumanyta dar viena knyga su konkrečiais išgyvenimo pavyzdžiais: kaip susikurti laužą, išsigryninti vandenį ar iš 200 litrų metalinės statinės susikurti improvizuotą krosnelę.
Į savanorius jis atėjo 1992 metais, būdamas šešiolikos: „Mūsų kieme buvo gėda neiti. Aš buvau iš Viršuliškių, rajono, kur yra Spaudos rūmai. Sausio įvykius matėme iš labai arti. Ir draugus laidojome po Sausio 13-osios. Ignas Šimulionis, Darius Gerbutavičius buvo iš mūsų „underground'o“. Aš – iš metalistų.“
Prisimena, kaip jie, moksleiviai, budėdavo prie Spaudos rūmų, Televizijos bokšto, Seimo rūmų. Viršuliškių metalistų, skaičiuoja L. Idzelis, buvo apie 80. Į savanorius nuėjo apie pusė. Vieni pabuvo ilgiau, kiti trumpiau.
„Mane įtraukė, po to pagrobė. Nebegali išeiti. Atrodo, nuo pirmadienio norėtum išeiti, bet nebegali“, – juokiasi majoras.
Lemiamas faktorius, sulaikęs savanorių pajėgose – įsitikinimas, kad reikia kažką nuveikti, negalima baksnoti pirštu kitam.
Gavo beisbolo lazdą
Pradėjęs savanorišką tarnybą, buvo grandies, skyriaus vadas, būrio vado pavaduotojas, būrio vadas. Pareigos, kurioms, pasak L. Idzelio, reikia daug sveikatos. Baigęs Karo akademiją, ketverius metus tarnavo Rukloje. Rengė asmenis, kurie vėliau mokė kareivius – vadinamasis kovos kursas.
Penkerius metus buvo atsakingas už savanorių pajėgų kovinį rengimą Vilniuje, planavo svarbius mokymus „Amber Hope“, „Baltic Spirit“.
Trejus metus Briuselyje dirbo karinio atstovo padėjėju. Prasidėjus krizei ir sumažinus etatus, teko būti atsakingam už viską, kas įmanoma.
„Jei susirašai lapą su 30 užduočių, žinai, kad visas turėsi pats padaryti. Iš tiesų labai gerai – negali būti visą gyvenimą viršininku, vadu. Turi tave kažkuriuo momentu gyvenimas stipriai suspardyti, sudaužyti, nutrenkti. Turi pasijausti visiškai menkas – toks eilinio pavaduotojas. Nors, atrodo, esi majoras“, – juokiasi L. Idzelis.
2011 metais majoras gavo žinią, kad yra paskirtas į Šiaulius – atkurti Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės. Briuselyje žinia, kad siunčiamas į Šiaulius, visiems sukėlė smagų juoką. Nuo kolegų L. Idzelis gavo dovanų beisbolo lazdą.
Ar teko ja pasinaudoti? „Ne, – juokiasi majoras. – Prastovėjo namuose kampe.“ Praėjusią savaitę per vadų pasikeitimo ceremoniją šią lazdą jis perdavė naujajam vadui.
Kokie Šiauliai pasirodė majorui? Pirmoji diagnozė – yra sergančiųjų treningine liga.
Per ketverius metus mieste jis sutiko daug kūrybingų žmonių. Džiaugiasi, kad santykius pavyko užmegzti nuo mažiausio skauto iki universiteto rektoriaus.
„Kaip ir visoje Lietuvoje, yra daug šnekų. Pas mus yra pliurpalistų šalis. O kur veiksmas?“ – ne tik Šiaulių problemą įvardija majoras.
Visų reikalas
– Į savanorius įstojote šešiolikos. Kokie, jūsų akimis, šių dienų šešiolikmečiai?
– Tuo metu situacija buvo kitokia. Dabar žmonės turi visko: pradedant gerais telefonais, kompiuteriais. Viskas paduota, atnešta, lova paklota. Žiūri, kaip ateityje išpešti iš gyvenimo praktinės naudos, vertybės nueina į antrą planą. Bet jei užsiimama nuo mažumės...
Pabandėme, kaip eksperimentą, įkurti Šaulių sąjungos būrelius mokyklose Naujojoje Akmenėje, Papilėje, Ventoje.
Nuvažiavęs vėliau matai, kad jie švyti. Švytėjimas apšviečia ir kitus. Sunkiausia pradėti keistis ir kažką daryti.
– Ką atsakytumėte skeptikams, priekaištaujantiems dėl mokinių militarizavimo?
– Skeptikų visuomet bus.
Nesakyčiau, kad reikia visus militarizuoti. Kai kuriais atvejais tai – ir laiko, ir resursų švaistymas. Bet žmogus turi būti atsakingas per visuomeninę veiklą.
Daug kur užsienyje yra savanoriškos iniciatyvos: vieni gali dirbti senelių namuose, kiti – vaikų namuose ar ligoninėse sanitarais. Reikalingi visų profesijų žmonės. Kažkas turi mokėti gaminti maistą, kažkas būti mediku, kažkas vykdyti konspiraciją.
Karinis rengimas žmogų mobilizuoja. Pažaidę žaidimus kompiuteriu, į Šaulių būrelį moksleiviai ateina jausdamiesi tvirtai. Bet kai reikia nueiti kelis kilometrus savo kojomis, o ne pele kompiuteryje, būna nesmagu. Jaunimas atitrūkęs nuo realybės.
Mes Vakaruose esame užsiliūliavę, tapę pūkuoti, minkšti. Kaip gali nepasiruošęs kažką daryti? Juk ir sriubą reikia mokėti išvirti.
Siūlo pratybas
– Jūsų paskaitos anonse rašoma: „Iš pirmų lūpų išgirskite, kas per velniava darosi, ir kodėl šiandien nebegalime jaustis saugūs. Rusijos propaganda, hibridinis karas, neletalinės priemonės, minkštoji galia... Ar išties viskas taip rimta?“ Taigi – ar išties viskas taip rimta?
– Manau, kad rimta. Pagal Aleksandro Dugino ideologiją, einama prie Eurazijos sąjungos. Žemėlapiuose, kuriuos braižo, mus pasiglemžia kaip ir lenkus, suomius.
Propagandiniuose iš separatistų atimtuose laikraščiuose A. Duginas – pirmame puslapyje, cituojamas „Babajus“, kuris kalba, kad reikia sujungti rusiškas žemes, atkurti Sovietų Sąjungą ir dar daugiau.
Kas nutiko su Vakarais? Europoje kariuomenes susimažino iki tiek, kad nieko neliko. Jei Olandijoje buvo tūkstantis tankų, dabar – nė vieno.
– Paskaitose dalijate konkrečius patarimus. Ką akcentuojate?
– Knygutės parašyti neužtenka, reikia paaiškinti, praktiškai patarti. Jei žmogus nepasiruošęs, ištinka panika. Ji, manau, neišvengiama, nes niekuomet nebuvo daryta jokių mokymų civilinės saugos srityje.
Pavyzdžiui, Šiauliuose yra kolektyvinės evakuacijos arba susirinkimo statiniai, pažymėti ženklais. Kai paklausiu, ar kas žino, kur reikėtų eiti, nė vienas neatsako. Teoriškai žino tie, kurie ženklą užklijavo.
Aš rekomenduočiau daryti pratybas. Evakuoti kelias gatves pagal krizės planą – pavyzdžiui, epidemijos. Bent dalį apmokyti, kiti iš lūpų į lūpas paaiškintų. Turi būti konkretu: ką daryti krizės atveju, ką – karo. Kai panika, ne laikas duoti instrukcijas.
Pasaulis pasikeitė ne į gerą pusę. Amerikiečiai sakė: anksčiau arabai važiuodavo baigti prestižinių universitetų, grįžę skleisdavo demokratines vertybes. Dabar pasimokę grįžta ir tampa radikalūs musulmonai, pamatę Vakarų ydas ir spragas.
Pas mus vyrauja individualizmas, vieni kitiems atšiaurūs, nesijaučia bendruomenės. Jie per valandą gali surinkti tūkstančius, pas mus per tą laiką būtų tik rekomendacijų lygmuo.
Autoritetas auga
– Kokia jūsų nuomonė apie šauktinius ir „verktinius“?
– Aš kitaip ir nesitikėjau. Ir anksčiau nelabai norėdavo eiti. Atsimenu, kai buvau šauktinių kuopos vadu: susirenka pirmą dieną visi nosis nuleidę. Po to iš jų padarai kareivius, tai – laiko klausimas.
Ateinantys savo noru žino galimybes. Tik kas dešimtas vyras yra kovotojas: įrodyta, kad ne visi gali šauti, nepaisant to, kad jis yra kareivis, sėdi apkase. Atrinkti kovotojus – menas. Kiti irgi turi visokių galimybių – padėti kovoti kovotojams. Padavinėti šovinius.
– Kodėl jaunimas nenori tarnauti?
– Galvojome viena, vyko visai kita. Vienu momentu istorijos vadovėlyje buvo įsigudrinta parašyti, kad į kariuomenę eina tik žemo išsilavinimo žmonės, kurie niekur gyvenime savęs negali realizuoti. Spjūvis į veidą visiems, kurie tuo metu tarnavo.
– Ar auga kariuomenės autoritetas?
– Manau, tokio autoriteto, koks yra dabar, nėra buvę nuo 1992 metų. Buvo laikas, kad pagal skiriamą biudžetą net uniformos neturėdavai. Ką gali kitam paaiškinti, kai ateini apiplyšęs? Liuks sąlygos, ateikit ir jūs. Irgi taip pat atrodysite.
Kariuomenei reikia daug ginklų, daug šaudmenų. Ir paruošti žmones. Infrastruktūra gali būti ir blogesnė. Mūsų teritorija nekaip atrodo, žmonės klausinėja, ar griuvėsius saugome. Kita vertus, jei renovuotume pastatus, o atėjusiems kariams duotume du šovinius? Reikia aukso vidurio.
Žinoma, yra ir ateinančių dėl algos.
Manau, dabar geriausia proga atsikąsti kuo daugiau patriotizmo srityje. Kiek nuveiksime per šiuos, kitus metus, bus pamatai, kurių savo laiku nepadėjome.
Vilniuje Gegužės 9 dieną į Antakalnio kapines eina nuo darželinukų. Aš tikrai nesmerkiu, jiems tai yra herojai. Bet Sausio 13-ąją kapinėse susirenka šimtai, Gegužės 9-ąją – tūkstančiai. 1993 metais buvo atvirkščiai.
– Kas jums yra patriotizmas?
– Veikti tėvynės labui. Kiekvienas savyje turi augti pats. Kuo daugiau nuveikti per šitą gyvenimą: jei reikės – dieną, naktį ir per pietų pertrauką.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
IŠEITIS: „Galimybė išlikti – neatrodyti kaip maistas. Nes tuomet anksčiau ar vėliau suvalgys“, – sako majoras Linas Idzelis.
INICIATORIUS: Majoras Linas Idzelis, tarnaudamas Šiauliuose, ne tik organizavo mokymus, skaitė paskaitas, bet ir įkūrė Šiaulių įgulos chorą „Bazuka“. Praėjusią savaitę rinktinės vado pareigas perdavė naujam vadui – išvyksta mokytis į Estiją.
