Naujausios
Tiesa šiandien mirtinai pavojinga
Šią savaitę sukanka devyni mėnesiai, kai iki ausų ginkluota apie 250 teisėsaugininkų armija panaudojo jėgą prieš Garliavoje besimeldžiančią minią žmonių ir išplėšė klykiančią mergaitę iš jos senelių Laimutės ir Vytauto Andriaus Kedžių namų. Temidės tarnai dėl jėgos panaudojimo prieš taikią minią dabar kaltina žmones, siekusius apginti vaiką. Ne vienas šių žmonių iki šiol tampomas po teismus. Teatro ir kino aktorė Elvyra ŽEBERTAVIČIŪTĖ įsitikinusi, kad tiesa šiandien yra mirtinai pavojinga.
 |
| Aktorė Elvyra Žebertavičiūtė ELTA nuotr. |
– Nejaugi viskas, kas pasitelkus jėgą atliekama valstybės vardu, yra teisinga ir teisėta? – „Respublika“ pasiteiravo Elvyros Žebertavičiūtės.
– Tai didžiausia nesąmonė. Juk visa Lietuva matė, kas čia darėsi! Ginkluoti pareigūnai mušė ir daužė gulintį vyrą, o vėliau sakoma, kad tai yra teisėta? Kodėl jie tada nerodo filmuotos medžiagos, iš kurios būtų matyti, kas vyko Kedžių namuose, kai buvo išplėšta mergaitė? Tai toks ir požiūris į norą viską ištirti teisingai. Mes nematėme, kas vyko namo viduje, bet matėme, kas dėjosi kieme, girdėjome šturmo metu nukentėjusių žmonių pasisakymus. Įsivaizduokite, jei pareigūnai žmones basus nešė, purškė, neleido net vaistų pasiimti debetu sergančiam žmogui...
Kadaise mes kovojome už Lietuvos simbolius, heraldiką, o čia visos Lietuvos akyse buvo mindoma vėliava ir viskas teisėta! Galų gale, ar žmonės priešinosi? Žmonės giedojo himną ir meldėsi. Tai už ką tuos žmones tampo iki pat šių dienų? Ar jie neturėjo teisės ten stovėti ir ginti savo įsitikinimus?
Aš nežinau, pro kokius akinius žvelgia tie pareigūnai. Sakyčiau, tiesiog tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių: štai, jūs matote, kad viskas daroma neteisėtai, bet mes turime jėgą ir vis tiek darome.
– Kaip galėjo atsitikti, kad mažą mergaitę gynę žmonės dabar patys priversti gintis nuo teisėsaugos?
– Nežinau, kas čia pas mus per valstybė, demokratine dar vadinama. Šiandien Lietuvoje teisėsaugai jau užkliūva ir 13–metė mergaitė, kreidele parašiusi žodį „Tie–sos!“ Džiaugtis ir skatinti reikėtų tai, kad vaikai ne blevyzgas rašo, o tokius žodžius... Bet pareigūnai tampo ir nori nubausti tos mergaitės motiną! Nesuvokiama, kas čia darosi šitoj valstybėj. Jei už 13–metės kreidele parašytą žodį tampoma jos motina, akivaizdu, kad žodis „tiesa“ šiandien kelia mirtiną pavojų. Dabar stengiamasi akcentuoti, kad nėra jokios pedofilijos.
Dalyvavau tarptautinėje konferencijoje pedofilijos tema Kaune. Specialistai iš užsienio perspėjo, kad nebūtume naivūs, tikėdami, jog pedofilijos Baltijos šalyse nėra. Jie sakė, kad pedofilijos šaknys glūdi įtakinguose aukščiausiuose sluoksniuose, užtat kova su pedofilija yra nežmoniškai sunki.
Žmonės yra įbauginti. Jie turėtų rašyti pareiškimus, kad policija juos neteisėtai sulaikė, vežė, stumdė, bet jie bijo. Tą baimę jiems įskiepijo mūsų valstybė. Ir tas pats G.Kryževičiaus* pareiškimas, kad N.Venckienė yra pūlinys... Aukščiausio lygio teisininkas išdrįsta šitokį dalyką pasakyti! O tai reiškia, kad visi jo pavaldiniai kartos tą patį, nes paprieštarauti bijos.
– Kur eilinis Lietuvos pilietis šiuo metu gali rasti teisybę, jei net teismai tose pačiose bylose priima kardinaliai skirtingus sprendimus?
– Esu siaubingai nusivylusi mūsų teisėtvarka. Ir tai – ne mano vienos nuomonė. Nežinau, kur kreiptis paprastam žmogui. Į prezidentę kreiptis neišeina – ji, pasirodo, nieko negali padėti. Seime sėdintys politikai irgi nusiplauna rankas.
– Kodėl kvailio vietoje lieka ir kultūros šviesuliai, mėginantys prieštarauti valdžios peršamoms dogmoms?
– Viešpatie, tai kas įsiklausys į jų nuomonę, jei valdžia išvis nesiskaito su žmogaus teisėmis, kurios yra deklaruotos demokratinėje valstybėje? O čia – tik menininkai, kultūrininkai. Nesvarbu, kad tarp jų yra ir pasaulinio garso žmonių. Negirdėkime, nežinokime, šitie yra kvaili, o mes darome savo tvarką – tokia nuostata dabar vadovaujamasi ignoruojant paprastų žmonių nuomonę.
Ir aš ėjau prie Prezidentūros reikalauti tiesos. Susirinkdavo gražus būrelis inteligentų, besipiktinančių baisia neteisybe Lietuvoje. Pradžioje buvo baisu: privažiuodavo policijos mašinų, tarsi mes ten kažin ką darytume! O mes tik ramiai ir tvarkingai reikalaudavome tiesos, duodavome suprasti, kad esame taikūs žmonės ir pavargome nuo šito melo Lietuvoje. Jei būčiau jaunesnė, tikrai išvažiuočiau kur nors toli į kalnus pailsėti nuo šitų neteisybių.
Žmonės, neabejingi mergaitės likimui, čia juk buvo dergiami kaip ir Baltarusijoje žuvęs Lietuvos karininkas Vytautas Pociūnas, vadinami „patvoriniais“.
Aš – irgi „patvorinė“. Garliavoje nebuvau, mano jau amžius toks, bet ten budėjusius žmones palaikiau visa širdimi. Jei ne šita Garliava, jei ne tos šeimos ir mergaitės tragedija, mes iki šiol nežinotume, kas iš tiesų dedasi mūsų teisėtvarkoje. Joje būtina daryti reformą, bet to niekas nesiima, nes nėra kam. Tik barbarų valstybėje vaikui galėtų būti neleidžiama matytis su jį auginusiais seneliais. Tai yra nežmoniška.
– Kokios Lietuvos šiandien regite daugiau – abejingos ar siekiančios tiesos?
– Kiek yra siekiančios tiesos Lietuvos, galima spręsti iš to, ką mes išrinkome į Seimą. Žmonės pasidarė kažkokie abejingi, nusivylę – ai, nieko čia nepadarysi, nieko nepakeisi...
Yra ir tokių, kurie sako, kad jiems jau nusibodo ta istorija. Tokių norėtųsi paklausti, ar jie į šią tragediją žiūri kaip į šou. Dabar jiems naujos tragedijos reikia? Tas abejingumas yra pats baisiausias dalykas šiandien.
– Nepriklausomos Lietuvos valdžia jau ne pirmąkart panaudoja jėgą prieš žmones – ir 2009–aisiais prie Seimo, ir pernai Garliavoje...
– Tik silpnas savo tiesą įrodinėja jėga. Stiprus pasitelkia protą. Valdžia mus laiko visiškais idiotais, avinų banda, su kuria galima elgtis kaip nori. Bet aš manau, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taip, dar daug laiko praeis, dar daug bus aukų, bet šitaip amžinai nesitęs. Juk daug kas netikėjo, kad ir sovietų okupacija kada nors baigsis.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
