Naujausios
ARČIAU ŽEMĖS
Toli nuo prabangios Lietuvos
Akmenės rajonas — jautriausias visoms krizės. Jei Lietuvai blogai, Akmenės kraštui — dar blogiau. Oficialioji statistika skelbia — čia jau 13 procentų nedarbas. Kaip tai veikia mažų miestelių mažus žmones, gyvenančius taip toli nuo rūmų, milijonų, labai arti žemės?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kaštanis ne pagal grafiką
Naujosios Akmenės centrinėje aikštėje tarp Savivaldybės ir bažnyčios šalia mersedesų, opelių ir visureigių — arklys ir vežimas. „Kaštanis. Mano transporto priemonė“, — linksmai pristato savo arkliuką Vacys Kukanauza.
„O ką man daryti, kai autobusas anksti rytą išvažiuoja, o vakare tik parveža. Pasikinkau Kaštanį ir atvažiuoju kada noriu. Kaštanis veža be grafiko. Žmonai reikia į Savivaldybę, apeinam parduotuves ir, kai mums jau tinka, sėdam į savo transportą ir namo, į Vilaičius“, — porina Vacys.
Kaip prie klausyklos bažnyčioje išsipasakoja, kiek gauna pensijos ir kaip prisiduria prie šeimos biudžeto. Vacys laukia pavasario. Jo, pensininko, darbdaviai — kolektyvinių sodų savininkai. Pavasarį „sodniukus“ žmonėms suaria, žemę išpurena.
„ Jei ne arkliukas, aš jau seniai pats kanopas būčiau užvertęs su tokia pensija“, — sako Vacys, pasitaisęs ant akių užkritusią savo kailinę, gerokai patrintą kepurę.
Kas kiek pavogė
„Mane ta krizė jau baisiai prinervino: per televizorių nebėra ko žiūrėti. Riejasi susėdę kas kiek pinigų pavogęs“, — vis didėjančiam klausytojų ratui prie vežimo porina Vacys.
Vacys girdėjo, kad krizę sukėlė bankai: „Gerai, kad ir neturiu pinigų banke. O tai būtų nušlavę. Žinot, aš jums pasakysiu, kad nė nežinau, kur mieste koks bankas yra“.
Vacio bankas — geri kaimynai. Šieno Kaštaniui turi, bet pritrūko grūdų. „Nuėjau pas kaimyną, sakau, Antanai, bargyk maišą. Gausiu pensiją, atiduosiu. 20 litų už maišą“.
Vacys meta žvilgsnį į savo veltinius: „Kubilius nužiūrės, kad geri mano veilokai, ims ir apmokestins. Su tokia valdžia nepirksi, baigsis juokai tada ir man“.
Anądien Vacys nuėjo pas dantistą. „Vieną šaknį ištraukti — 20 litų klok, o man jau penkias reikia traukti. Atiduosiu pensiją dantistui, vis tiek dantų nebeturiu, tai ir valgyti nereikia“, — juokus laido Vacys.
Vilaičių liaudies anekdotai
Žmonių apie Vacio vežimą daugėja, leipsta juokais, o Vacys rimtas.
„Žmona, kaip tyčia, vis nuperka šokolado su kietais riešutais arba kietų saldainių. Jos dantys geri, greitai sutriauškina, o aš be dantų nespėju su ja.
Sakau, Irute, prisižiūri televizoriaus ir maustai mane, kaip Seimas su Vyriausybe paprastą liaudį. Aš, liaudis, sukilau ir nutariau: šokoladas ir saldainiai — per pusę. Suskaičiuojam, pasidalinam, aš savus — į kišenę ir savo „seimui“ neleidžiu manęs skriausti. Visur vagių gaujos, o liaudis, negalinti už save pastovėti, kenčia. Taip nebus!
Aš dar ėmiau reikalauti, kad mano „seimas“ pirktų minkštus saldainius, kad ir liaudžiai be dantų lengviau būtų valgyti. Ir mano “seimas“ manęs, liaudies, klauso. Spyriojasi, velnias, bet klauso. Turi klausyti“, — Vacio klausytojai leipsta juokais, o Vacys rimtas.
Vacio anekdotas iš Vilaičių kaimo šeimos gyvenimo — mažas valstybės modelis. Vacio „liaudis“ ir “seimas“ gyvena pagal teisingesnę tvarką. Gal todėl Vacys ir nesijuokia.
Tai jų gyvenimas
Kruopių miestelis. Dūmai iš namų kaminų kyla į dausas. Jaukios ir švarios gatvelės — tuščios. Kas darbo dar turi Šiauliuose, Naujojoje Akmenėje, kas užsieniuose, kas savo ūkelio karvutes ir kiaules šeria, kas prie parduotuvės buteliui „organizuojasi“.
„Gyvename tarp žemės ir dangaus, miestelio žmonės žemės ne kažin kiek turi, o dangus aukštai ir visų“, — šypsosi dvi centrinėje gatvėje sutiktos kruopiškes, nešinos knygomis. Iš miestelio bibliotekos pro ilgą kaminą jaukiai kyla dūmas.
Moterys pasakoja apie ramų miestelio gyvenimą. Krizė? „Negalima leisti jai pagriebti savo gyvenimo. Manęs ji ir nepagriebė. Neleidau“, — sako Elena, pensininkė, visą gyvenimą dirbusi miestelio mokyklos mokytoja.
Ji su vyru gauna pensiją, skaito knygas, sutaria su kaimynais. „O ko daugiau žmogui reikia? Sveikata kad neapleistų ir esi laimingas. Į valdžios išsidirbinėjimus aš nekreipiu dėmesio, ne mano tai gyvenimas — jų. Tegul jie ten sau aukštuose rūmuose riejasi. Aš net knygas specialiai renkuosi skaityti ramias, paprastas, kad nejauktų proto ir nebūtų piktos“, — filosofuoja Elena.
Jos buvusiai mokinei, dabar kaimynei, draugei ir pagalbininkei Jovitai Gedaminskienei tądien išeiginė. Trisdešimt vienerių metų Jovita spaudžia po pažasčia pluoštą moteriškų žurnalų. Moteris dirba degalinėje operatore. Su vyru, laikinai bedarbiu, augina sūnų ir dukrą.
Vyras neteko darbo dar rudenį. „Žmogus nagingas, susiranda darbų. Kol išgyvenam, didelių tragedijų ir nekeliam“, — pasakoja Jovita.
Kai esi ant žemės, kristi nėra kur.
Klebono lauknešėliai
„Ar girdėjot, kad kaimo klebonui reikėdavo pirkti kiaušinių, lašinių ar sūrio. O dabar, kai žmonės patys sunkiau gyvena, einu į parduotuvę ir perku. Ir dar labai skaičiuoju, nes tų perkamųjų — ašaros“, — sako Jonas Jucys, Kruopių šv. Onos parapijos klebonas.
Bet klebonas kažkodėl visai nenusiminęs. Jam širdį, prisipažįsta, skauda dėl kitko — kad žmonės neina į bažnyčią.
„Kur jie ieško paguodos? Dalis — alkoholyje. Dalis — piniguose. Mažoji dalis — bažnyčios bendruomenėje“, — skaičiuoja klebonas Jonas.
Klebonas pasakoja, kad kunigų gyvenimas gana sunkus. „Esame drausti tik bazinei pensijai ir pirminei medicinos priežiūrai. Jeigu susirgsi, teks prašyti vyskupo, kad padėtų. Kitaip gydytis, jei rimčiau susergi, neįmanoma be pinigų“, — atveria luomo skaudulius klebonas.
Klebonas šlubčioja, pagavo poniška liga — radikulitas. Peršalo bažnyčioje. Nešildoma šventosios Onos globojama bažnyčia.
„Neverta net svajoti, kad atkampi bažnyčia gali būti šildoma. Nereikia nė bažnyčios pavyzdžio, žiūrėkit, kaip pasaulietinė valdžia tvarkosi: centrui — viskas, o visiems kitiems — kas liko. Vilniui — viskas, likusiai Lietuvai — kas liko. Rajone: Akmenei, Naujajai Akmenei, na, dar Ventai, viskas, o atkampiams — kas liko“, — valdžios politiką vertina klebonas Jonas.
Siena tarp dirbančių ir bedarbių
Vegeriai — pasienio su Latvija kaimas. Beveik pusė kaimo trobų — negyvenamos.
„Dar prieš metus dirbau Latvijoje. Bet ten krizė greičiau atėjo, nei į Lietuvą, užsidarė gamyba ir sėdžiu be darbo. Kad sakau, kas įtrintų į Akmenės cementą, bet ten nosies neįkiši, kai tokie visiems sunkūs laikai“, — nusikeikia vegeriškis Antanas Kraujutis.
Latvija vos už poros kilometrų, ar ateina latviai į Vegerius?
„O ką jie čia dirbs, čia šunų daugiau, kaip žmonių“, — paaiškina Antanas.
Antano kaimynė, mamos namelį paveldėjusi Aldona Batiukienė linksmesnė. Ji — ne bedarbė.
„Atostogaujam nuo Kalėdų. Bet greitai vėl pradės cemento gamykla dirbti ir vėl bus gerai“, — šypsosi Aldona.
Už keliasdešimt kilometrų, jau Papilėje, sutinkame iš tarnybinio visureigio lipantį policijos pareigūną Stasį Lindautą. Jis vienas saugo daugiau nei 4000 žmonių ramybę.
„Nusikaltimų daugėja, ypač iš butų. Tai rodiklis, kad ir vagims yra krizė. Auga nedarbas — didėja įtampa. Jau ne vienas apsivogęs man teisinosi: negaunu darbo, užtat ėjau vogti“, — nedaugžodžiauja pareigūnas Stasys. Jis, dirbantis jau dvidešimt penktus metus, žino, nusikaltimų tik daugės. Taip visada būna, kai šalis išgyvena krizę. Taip buvo ir prieš dešimtmetį, per Rusijos krizę.
Kristinai Seimas nerūpi
Du sūnelius Dovydą ir Luką vedina iš parduotuvės Kristina Normantienė šypsosi: ačiū Dievui, ji ne bedarbė.
„Negalima pasiduoti jokioms krizėms. Pakilo kainos, daug kas pabrango, ką padarysi. Dar ne tokių gyvenime sunkumų esu iškentusi, bet reikia eiti pirmyn nenusiminus. Jeigu mes, jauni, pasiduosim, tai ką senam ligotam pensininkui reikia daryti?“, — energingai dėsto žodžius moteris.
Kristinos gyvenimas niekada nelepino. Užaugo ir subrendo vaikų namuose.
„Jeigu neturėčiau darbo, vis tiek kapstyčiausi. Eičiau pas ūkininką dirbti. Nuo to ir pradėjau kažkada. Prašiau, priėmė, dirbau vien už tai, kad gaučiau pavalgyti ir turėčiau kur gyventi. Taip išgyvenau metus. Eičiau ir dabar tą patį daryti, nors ir už duonos gabalėlį, bet nesėdėčiau ir nelaukčiau, kol kas ką pasiūlys“, — nesiskųsdama sako Kristina.
Ji su vyru turi žemės lopinėlį, savo namelį Naujojoje Akmenėje, augina daržoves ir vaikus moko, kaip reikia gyventi.
„Ir man visiškai vienodai, kas ten Seime dedasi. Mano gyvenimo už mane jie nenugyvens ir mano vaikų neišmaitins, kam man į juos kreipti dėmesį? Ir kitiems siūlau gyventi optimistiškiau. Džiaukimės tuo, ką turim — bulvės, duonos, taukų, badas negresia“, — šypsosi mažas provincijos žmogus ir ramiai gyvena savo gyvenimą.
TRANSPORTAS: Arkliukas Kaštanis jo šeimininkams lygiai toks pat geras transportas, kaip kitiems mazdos, opeliai ar mersedesai.
SEIMAS: Vacys Kukanauza skaičiuoja, kad savo „seimui“ — žmonai Irutei — neleidžia savęs, liaudies, skriausti. Saldainius dalijasi po lygiai.
REALYBĖ: Vacys mesteli žvilgsnį į savo veltinius: kad tik A. Kubilius ir jų nesugalvotų apmokestinti, arba pavyzdžiui, arkliuko Kaštanio kanopų.
OPTIMIZMAS: Kristina Normantienė sako, kad paprastiems žmonėms reikia daugiau optimizmo.
SIENA: Pasienyje su Latvija, Vegerių kaime, — vos kelios trobos, dalis jų — apleistos ir negyvenamos.
DARBAS: Antanas Kraujutis labiausiai pyksta, kad neturi darbo. Prieš metus dar dirbo Latvijoje, o dabar ir Lietuvoje darbo negali gauti.
KLEBONAS: Kruopių klebonui Jonui Juciui širdį skauda, kad žmonės pamiršo vaikščioti į bažnyčią.
PAREIGA: Papilės policijos pareigūnas Stasys Lindautas sako, kad dažnėjančios vagystės yra gilėjančios krizės rodiklis.
KNYGOS: Kruopiškės Elena ir Jovita skaito paprastas knygas, kad nepasiduotų depresijai.
Jono TAMULIO nuotr.
