Naujausios
Tos ypatingos Kalėdos
Akušerijos skyriaus vedėjas Jonas Anužis kasdien susiduria su gyvybės stebuklu. „Jei vaikelis lauktas, jei mylintis vyras šalia, jei jo akys irgi spindi kaip mamos, — tai yra dviejų žmonių sukurtas stebuklas, — sako medikas. — O jeigu jis nutinka dar ir per Kalėdas — dvigubas“.
Šiaulietės Birutės Kalėdos šiemet kitokios — ji po ilgų paieškų turi darbą. Į trijų vaikų mamos Nijolės mažytį butą autocentro vyrai vakar įnešė naują šaldytuvą. Šiai dovanai centus taupė net septynerius metus. O dailininko Antano Krištopaičio atmintyje išskirtinės Kalėdos — iš Rusijos kalėjimo su indeliu košės, kurią išsaugojo iki Kūčių vakaro.
STEBUKLAI: Dalytis su kitais ir ne tik per Kalėdas lietuviai moka. Argi tai nėra stebuklai kasdienybėje? Valgydami sopulio duoną, mokame dėkoti ir už ją.
Augusto Balsio (ELTA) nuotr. plotkele
Gyvybė — didžiausias pasaulio stebuklas
Gyvybės stebuklas — taip kelių dešimčių metų akušerinio darbo patirtį turintis Šiaulių Moters ir vaiko klinikos Akušerinio skyriaus vedėjas Jonas Anužis vadina vaikučio gimimą. Medikas sako su tokiais stebuklais susiduriantis ne tik per didžiąsias metų šventes, o kas dieną — tai spindinčios naujagimių motinų akys.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Kasdien — po septynis stebuklus
Šiuo metu Moters ir vaiko klinikos Akušerinis skyrius laikinaisiais namais tapęs kelioms dešimtims jaunų mamų ir tiek pat kūdikėlių.
Akušerinis skyrius didžiųjų metų išvakarėse neretai ištuštėja. Gimdyvės su naujagimiais — ir tos, kurios gali, ir tos kurioms derėtų dar bent dieną pabūti medikų globoje, prašosi į namus.
Kūčias skyriaus vedėjas Jonas Anužis sutiks kartu su savo darbo šeima. Taip gydytojas vadina skyriaus pacientes ir personalą. Galbūt tą vakarą medikai trumpam susės prie stalo, o gal išeis į gimdyklą ir lauks... stebuklo.
Vaikai gimsta ir per Kalėdas
— Mano, kaip ir kitų mano specialybės žmonių gyvenime stebuklų tiek daug, kad imi kurią dieną ir susimąstai — tau, medikui, tai tik darbas, procesas, rutina, o kažkam — stebuklas. Galbūt pirmas ir vienintelis gyvenime, nepakartojamas. Vaikučio gimimas — stebuklas mamai, tėtei, pagaliau Lietuvai. Tai beveik metų įdirbis, kuris, norisi tikėti, baigiasi sėkmingai, — sako Jonas Anužis.
— Vaikučiai gimsta ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus. Būna, kad laikrodžio rodyklėms stojant ant dvylikos dangus virš Šiaulių net nubalęs nuo fejerverkų, o mes, medikai, gimdykloje įsakmiai mokome gimdančiąją kvėpuoti. Nespaudžiame tuomet vieni kitiems rankų, nepersimetame sveikinimo žodžiu — tą akimirką svarbiausia ne tai.
Per Kalėdas šiek tiek kitaip. Kūčių vakaras — laukimo, rimties šventė. Pastebėjau, kad kai kurios moterys nenori gimdyti per Kūčias. Būsimos mamos galvoja apie atžalą, kuri susikaupimo vakarą ateityje švęs savo gimtadienį. O jei jau nutinka taip, kad mažytis į pasaulį pasibeldžia likus kelioms minutėms iki vidurnakčio gimdyvės kartais prašo užrašyti gimus Kalėdų naktį.
Ne paslaptis, kad per šventes moterys gimdyti atvažiuoja kartais susivėlinusios. Prisipažįsta maniusios, kad švenčių dienomis gimdykla nedirba. Turiu jas nuraminti — gimdymo namai, bent jau kalbant apie personalą, tušti niekada nebus.
Dideli ir maži stebuklai
— Jums didelę akušerinę praktiką turinčiam medikui gimdymo procesas — kasdienybė. Vis dėlto kažko nekasdieniško, nepaprasto tame esama.
— Pasakysiu neromantiškai — mes, gimdykloje dirbantys specialistai, esame darbininkai, kurių uždavinys pasistengti, kad gimdymas būtų sėkmingas, kad mama ir jos vaikutis būtų sveiki. Kitaip sakant, privalome dirbti taip, kad obels šakos nelūžtų ir kad obuolys išliktų sveikas. Vaisių mes privalome nuraškyti kuo švelniau ir atsakingiau.
Kur kas labiau nei gimdymas įsimena gimdyvės švytinčios akys, kai ant jos krūtinės padedamas ką tik gimęs tik jos vienos Stebuklas. Taip, taip, ši akimirka iš tiesų stebuklinga. Nieko nėra stebuklingesnio už motina tapusios moters, kai virpančiomis rankomis glaudžia prie savęs naujagimį, akis. Jei tai sąmoninga motinystė, jei vaikelis lauktas, jei mylintis vyras šalia, jei jo akys irgi spindi — tai yra dviejų žmonių sukurtas Gyvybės stebuklas. O jei jis nutinka dar ir per Kalėdas — dvigubas.
— Kokia tų stebuklų statistika?
— Gimdymų nedaugėja. Pernai Šiauliuose gimė 2167 naujagimiai iš Šiaulių miesto, rajono ir aplinkinių rajonų. Šiemet, nepaisant naujos, erdvios ir jaukios klinikos, jų greičiausiai kokiais septyniais ar aštuoniais procentais bus mažiau nei pernai.
Gimimų sumažėjimas greičiausiai bus ir visos Lietuvos mastu.
GYVYBĖ: Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus vedėjas Jonas Anužis didžiausiu stebuklu vadina Gyvybės stebuklą.
STEBUKLAS: Vaikučio gimimas — šeimos stebuklas. Ir jis nutinka ne tik per Kalėdas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vilties ir nevilties Kalėdos
Šiaulių miesto garbės pilietis dailininkas Antanas Krištopaitis šiemet pasitinka 89-ąsias savo gyvenimo Kūčias ir Kalėdas. Viena Kūčių vakarienė dailininkui yra giliai įsirėžusi į širdį ir atmintį. 1941-aisiais Rusijoje, Gorkio Centrale kalėjime, beteisis dvidešimtmetis vaikinas Kūčias sutiko lydimas alkio ir nežinios. Tąkart šv. Kalėdų rytas kameroje išaušo devyniomis dešimtims nuteistųjų, tarp kurių buvo ir nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras Stasys Pūtvis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Alkani ir beteisiai
„Tremtyje ir kalėjime išbuvau penkiolika metų. Vadinasi, penkiolika Kūčių ir Kalėdų...“ — gyvenimo aritmetiką sudėlioja A. Krištopaitis.
Jo golgotos kelias prasidėjo 1940 metų spalį. Abiturientas buvo įkalintas Šiaulių kalėjime, iš kur ešelonais išvežtas į Rytus. Ypatingosios komisijos nuosprendis: 10 metų kalėjimo, 5 specialiosios tremties.
1941-ųjų šv. Kalėdų išvakarėse didžiulėje Gorkio Centrale kameroje kalėjo apie devynias dešimtis žmonių. Lietuviai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, suvežti iš Minsko, Vilniaus, Kauno, Daugpilio kalėjimų... Visi, laukiantys Kūčių vakarienės, visi alkani ir beteisiai.
„Buvo baisus alkis, — atsidūsta į skaudžius prisiminimus nusikėlęs dailinininkas. — Pietums mums duodavo lęšiukų košę, išvirtą vandeny. Kankinami alkio, visi laikėme tą bliūdelį nuo pietų iki vakaro. Vis žiūrėdami į jį. Bet išlaikėme... Vakare Kūčias valgėme visi: ir rusai, ir lietuviai. Taip praėjo mūsų Kūčios... Buvo tokių, kurie manė, kad jau, jau — už savaitės — išleis. Buvo tokių, kurie galvojo, kad neišleis — sušaudys.“
Kalėdų rytas stebuklų nedovanojo. Nekūrentose, šaltose patalpose išaušo įprasta kalėjimo diena. Tokia pat skaudi ir skurdi.
Ant medinių gultų gulėję kaliniai neturėjo nei kuo pasikloti, nei kuo užsikloti. Patalais virsdavo vargani drabužiai. Kad nesušaltų, miegodavo susiskirstę grupelėmis. A. Krištopaičio grupelėje buvo penki vyrai, tarp jų — ir Šilo Pavėžupyje (Kelmės rajonas) gimęs nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras, šaulys Stasys Pūtvis.
„S. Pūtvis buvo nuostabus žmogus: labai įdomus, protingas, aplankęs turbūt visus Europos muziejus. Jis man apie juos pasakodavo, kameroje mintimis kartu keliaudavome“, — prisimena A. Krištopaitis.
„Buvo mano auklėtoju, mano tėvu, mano mokytoju“
Pieštuko grafito nuolauža 1942-aisiais ant 4x3 popieriaus skiautelės A. Krištopaitis nupiešė S. Pūtvio portretą.
Būtent A. Krištopaitis 1945 metų gruodį rašytu laišku S. Pūtvio žmonai Darijai Pūtvienei patvirtino skaudžią žinią apie jos vyro mirtį. S. Pūtvis mirė 1942 metų pavasarį: trejus metus jo šeima gyveno kamuojama nežinios ir palaikoma vilties.
„Pasveikinu, gerbiamoji Tautiete!, — rašė laiške. — Jums būsiu aš nepažįstamas — tai žinau ir prisistatau: Antanas Krištopaitis, kilęs iš Gruzdžių valsčiaus Valdomų kaimo...
(...) 1941— 42 metais gana ilgą laiką, manau, šešetą mėnesių, aš buvau kartu su Jūsų vyru Stasiu. Gyvenom viename „kambary“.
Mūsų santykiai buvo labai geri, ir skirtumas, kuris skyrė jį ir mane, šitame kambaryje nebuvo įskaitomas. Skirtumas buvo labai didelis: man tuomet buvo devyniolika metų, buvau penktos reformuotos klasės mokinys iš Šiaulių Valstybinės berniukų gimnazijos.
Viena iš mano mėgstamiausių sričių buvo menas — akvarelė ir istorija, ir šitas mus suartino taip, kad mes ligi paties išsiskyrimo buvo neišskiriami.
Labai daug gero man Jis davė, buvo mano auklėtoju, mano tėvu, mano mokytoju, aš buvau vienas iš mėgiamiausių jo mokinių.
Laiko tuomet buvo mums užtektinai, dar net per daug. Nuo ryto ligi vakaro mes praleisdavome paveikslų galerijose, muziejuose, pas pačius žymiausius graverius, akvarelistus, „keliaudavom“ po pasaulį, apžiūrėdami istorijos paminklus. Tos dienos man buvo brangios ir apie jas aš galėčiau Jums daug daug pasakot. Jos prabėgo jau seniai, ir Jis išėjo iš mūsų kambario! Išvyko toli į svečius ir nesugrįš.
(...) Turiu vieną Jūsų vyro portretuką mano darbo iš 1942 m. kovo mėnesio. Aš manau, jei gausiu atsakymą iš Jūsų, — pasistengsiu atsiųsti jį Jums.
Sudiev, bučiuoju Jūsų ranką ir atsakymo laukiu iš jos.„
Linki sveikų metų
A. Krištopaičio prisiminimuose šviesios vaikystės Kūčios ir Kalėdos.
Krištopaičių šeimą visada aplankydavo kas nors iš giminių. Mama moliniame inde mirkydavo aguonas, o Kūčių dieną A. Krištopaičio pareiga būdavo jas sutrinti.
Šiandien dailinininko gyvenime — daug vienatvės.
„Kol kas nežinau, su kuo šiemet sėsiu prie Kūčių stalo. Ko gero, su savo globėja.
Linkiu visiems gerų Kūčių, sveikų metų — ko ir sau linkėčiau. Geros nuotaikos, gerų švenčių!„, — toks linkėjimas iš Šiaulių miesto garbės piliečio lūpų.
LIKIMAS: Penkiolika šv. Kalėdų Antanas Krištopaitis sutiko kalėjime ir tremtyje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PORTRETAS: 1942 metais A. Krištopaičio Gorkio Centrale kalėjime pieštas Stasio Pūtvio portretas.
Reprodukcija iš Vytenio Rimkaus knygos „Dailinininkas Antanas Krištopaitis“
Didžiausia dovana — darbas
Šiaulietės Birutės Radavičienės Kalėdos šiemet bus kitokios, nei galėjo būti — tai ji ir jos šeima tikrai žino. Moteris po ilgų paieškų pagaliau turi darbą. Vėl gali jaustis oriai, kai nebereikia iš valstybės imti bedarbio pašalpos. Darbas Birutei ne tik pinigai, bet ir galimybė jaustis reikalingai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
UAB „Medinių namų konstrukcijos“ apskaitininkę Birutę Radavičienę kalbinome per kavos pertraukėlę.
Birutė po motinystės atostogų šį balandį nebegalėjo grįžti į buvusį vyriausiosios buhalterės darbą, nes įmonė, neatlaikiusi sunkmečio, bankrutavo. Birutė buvo sukūrusi dukterinę įmonėlę, bet ir ji drauge su didžiosios įmonės bankrotu buvo nušluota.
„Atrodė, kad esu niekam nebereikalinga. Viską, ką kūriau, žlugo. Neturint darbo ne tik trūksta pinigų, bet esi palaužtas morališkai“, — pasakojo 28— erių moteris.
Birutė prisipažįsta, kad jai buvusi didžiulė kančia sėdėti pusę metų be darbo. Tapo Darbo biržos kliente.
„Pašalpą imti labai sunku ir skaudu. Žeidžia, kai pats negali užsidirbti ir turi būti kitų išlaikytiniu, bet aš kito pasirinkimo neturėjau“, — prisimena išgyvenimus moteris.
Birža keletą kartų siūlė darbą už minimalų atlyginimą, tačiau moteris žinojo esanti verta daugiau. Ji pati pradėjo varstyti įmonių duris, dalyvauti atrankiniuose pokalbiuose. Ir atsimušdavo lyg į sieną.
„Mačiau daug šaltų ir abejingų darbdavių žvilgsnių, išklausiau galybę kvailų klausimų. Didžiulė neteisybė, kad darbdaviai nenori priimti jaunų žmonių. Jiems reikia su patirtimi, o iš kur tos patirties įgauti, jeigu niekas nepriima į darbą?“, — retoriškai klausė Birutė.
Iš vyro atlyginimo ir Birutės pašalpos reikėdavo kas mėnesį sumokėti 500 litų bankui už būsto paskolą, dar mokesčiams ir valgiui. Jaunai šeimai daugiau niekam kitam nelikdavo pinigų.
„Nedarbas palietė ir šeimos santykius. Kai visko trūksta, pykčiai neišvengiami“, — prisipažino Birutė.
Kai Darbo birža Birutei pasiūlė darbą pagal specialybę — džiaugsmui galo nebuvo.
„Atrodo, kad ne tik finansiškai palengvėjo, bet ir psichologiškai viskas stojosi į vėžes. Baisios būtų Kalėdos, jei nebūčiau gavusi darbo“, — mano Birutė.
DARBAS: Birutė Radavičienė, gavusi darbą, atsitiesė ne tik finansiškai, bet ir moraliai.
Jono TAMULIO nuotr.
Šaldytuvas — iš septynerių metų taupyklės
Septyneris metus šiauliškio autocentro „Ertona“ darbuotojai ir klientai į tris stiklinius akvariumus metė centus. Taupyklė pasitarnavo geram darbui: vakar mamai ir trims jos vaikams autocentro vyrai užnešė ir padovanojo naują šaldytuvą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nelaukta dovana
„Pradėsiu tikėti Kalėdų stebuklais“, — susigraudinusi, bet šypsodamasi sutiko trijų vaikų mama Nijolė. Pastačius 14 kvadratinių metrų kambarėlio viduryje šaldytuvą, nelabai vietos beužteko nešikams ir sveikintojams.
Nijolė vis kvietė svečius — tris „Ertonos“ darbuotojus, Šiaulių “Lions“ moterų klubo prezidentę Dainorą Dobrovolskienę, Šiaulių vaikų dienos centro “Gelbėkit vaikus“ direktorę Indrę Dambrauskienę sėstis ir pasikalbėti.
„Kuo mažesnis būstas, tuo esame arčiau vieni kitų, susiglaudžiame ir gyvename, vienas be kito negalime“, — pasakojo Nijolė.
Mama viena augina 10, 14 metų sūnų ir dukrą, vyresnėlei — studentei — 21-eri. Moteris už minimalų atlyginimą dirba vienoje Šiaulių gimnazijoje valytoja, vaikai gauna 300 litų alimentų iš tėvo.
„Taupome kiekvieną centą ir išsiverčiame“, — pasakojo Nijolė. Kilusi iš Varėnos, Šiauliuose nėra artimųjų. Atvažiavo čia gavusi paskyrimą po mokslų į “Elnią“.
Apie naują šaldytuvą ar kokį kitą buities prietaisą Nijolė negalėjusi net svajoti. Senasis šaldytuvas vis gendąs, bėga vanduo.
Trys akvariumai centų su priedais
„Ertonos“ darbuotojai nuoširdžiai nenorėjo viešintis: “Nebebus tikro stebuklo, dovanojant girtis negalima“.
Vienas iš autocentro vadovų pasakojo, kad autocentre prieš septynerius metus buvo pastatytas stiklinis akvariumas, į kurį ir autocentro darbuotojai, ir klientai metė centus.
Per septynerius metus pripildę tris akvariumus vyrai pradėjo galvoti, kaip prasmingai pinigus išleisti. Kreipėsi į „Lions“ moterų klubą. Prezidentė D. Dobrovolskienė dienos centro “Gelbėkit vaikus“ direktorės I. Dambrauskienės paprašė rekomenduoti tvarkingą šeimą.
„Išrinkome būtent Nijolės šeimą. Labai graži, darni, tvarkinga. Stebėtinai didelę naštą pakelia viena moteris“, — pasakojo I. Dambrauskienė.
Prie dovanos prisidėjo ir bankas, kuris neėmė procentų už centų perskaičiavimą, saldainių fabrikas ir vienas prekybos centrų — saldžiomis lauktuvėmis, buitinės technikos parduotuvė padarė didesnę nuolaidą šaldytuvui.
DOVANA: Šaldytuvą „Ertonos“ darbuotojai nupirko dovanų septyneris metus rinkę centus.
KALĖDOS: Nijolės šeima sulaukė ir vaišių Kalėdų stalui.
Jono TAMULIO nuotr.
