Tra­ge­di­ja ap­nuo­gi­no be­slė­gį van­den­tie­kį

Tra­ge­di­ja ap­nuo­gi­no be­slė­gį van­den­tie­kį

Ant­ra­die­nio „Šiau­lių kraš­te“ ra­šy­ta, kad se­kma­die­nio va­ka­rą Ža­ga­rė­je gy­ve­na­ma­ja­me me­di­nia­me na­me įsi­plies­ku­si ug­nis pra­žu­dė gar­baus am­žiaus mo­te­rį.

Ta­čiau ši ne­lai­mė siun­čia ki­tą rim­tą sig­na­lą – už Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas įreng­ta van­den­tie­kio sis­te­ma mies­te ne­tu­ri slė­gio, kad ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai cent­ra­li­zuo­tai tie­kia­mą van­de­nį ga­lė­tų nau­do­ti ne­lai­mių at­ve­ju.

Li­na RUD­NIC­KIE­NĖ

Ug­nis virš sto­go

Sek­ma­die­nio va­ka­rą ža­ga­rie­čių šei­ma, sa­vo na­mų Paš­vė­čio gat­vės vir­tu­vė­je gurkš­no­da­mi ar­ba­tą, nu­stė­ro iš nuo­sta­bos – žvilgs­nį pro lan­gą su­kaus­tė ki­tapus upės Rak­tu­vės gat­vė­je de­gan­tys krū­mai. Šmės­te­lė­jo min­tis: ne­gi iš­dy­kau­jan­tys vai­kai bus sau­suo­lius pa­de­gę?

Ta­čiau ne­tru­kus iš­vy­do pro dvie­jų ga­lų na­mo sto­gą į dan­gų be­si­ver­čian­čius ug­nies stul­pus. Ža­ga­rie­čių šei­ma te­le­fo­nu su­si­sie­kė su Bend­ruo­ju pa­gal­bos cent­ru, į Ža­ga­rę iš­siųs­tos ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pa­jė­gos. Laik­ro­dis ro­dė 19.02 val.

Tik vė­lai va­ka­re, 21.24 val., gel­bė­to­jai gais­ra­vie­tė­je, bu­vu­sio­je vir­tu­vė­je ne­to­li kros­nies, ra­do ap­de­gu­sį mo­ters, 88-erių me­tų šei­mi­nin­kės E. N. kū­ną.

Tai di­de­lė tra­ge­di­ja kai­my­nams ir ar­ti­mie­siems. Ža­ga­rės bend­ruo­me­nė „Vei­dė“ ren­ka au­kas pa­rem­ti žu­vu­sios anū­ką, be­si­rū­pi­nan­tį lieps­no­se žu­vu­sios mo­čiu­tės šer­me­ni­mis.

Ti­ria­mos ke­lios gais­ro prie­žas­tys

Kaip sa­kė Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Min­dau­gas Kviet­kaus­kas, gy­ve­na­mo­jo na­mo šei­mi­nin­kė gy­ve­no vie­na, sun­kiai vaikš­čio­jo. Ka­dan­gi jos kū­nas ras­tas ne­to­li kros­nies, neat­me­ta­ma ver­si­ja, kad be­kurs­tant ug­ne­lę mo­te­riai ga­lė­jo pa­si­da­ry­ti ne­ge­ra, gal ne­be­tu­rė­jo jė­gų už­da­ry­ti du­re­lių. Tad ir gais­ro prie­žas­čiai išaiš­kin­ti ti­ria­mos ke­lios ver­si­jos – ar­ba dėl neat­sar­gaus el­ge­sio su ug­ni­mi, ar­ba dėl kros­nies eksp­loa­ta­ci­jos tai­syk­lių pa­žei­di­mo.

Pir­ma­die­nį įvy­kio vie­tą dar kar­tą įver­ti­nęs vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas įsi­ti­ki­nęs, kad ug­nis na­mo vi­du­je šei­mi­nin­ka­vo daug anks­čiau, kol kai­my­nai pa­ma­tė pro sto­gą kai­šo­mus ug­nies lie­žu­vius.

Gais­ro me­tu nu­de­gė me­di­nės sto­go konst­ruk­ci­jos, deng­tos ši­fe­rio lakš­tais, maž­daug 40 kvad­rati­nių met­rų plo­te pra­de­gė me­di­nis per­den­gi­mas, iš­de­gė ko­ri­do­riaus, vir­tu­vės ir gy­ve­na­mo­jo kam­ba­rio vi­dus, su­de­gė juo­se bu­vę bal­dai, na­mų apy­vo­kos daik­tai, ki­to­se pa­tal­po­se ap­rū­ko ir nuo karš­čio ap­si­ly­dė jo­se bu­vę daik­tai.

Ug­nies lie­žu­viai grybš­te­lė­jo ne tik ne­to­lie­se au­gan­čius krū­mus, bet ir lyž­te­lė­jo maž­daug už 10 met­rų nuo gy­ve­na­mo­jo na­mo esan­tį maž­daug 6 kv. m dy­džio me­di­nį pa­gal­bi­nio ūkio pa­sta­tą, gais­ro me­tu ap­de­gė jo sto­go konst­ruk­ci­jos.

Ug­nis nuo de­gan­čio gy­ve­na­mo­jo na­mo per­si­me­tė ir į gre­ti­mą skly­pą – už 20 met­rų esan­tį be­šei­mi­nin­kį ir be­griū­van­tį mū­ri­nį na­mą. Už­si­de­gu­sį sto­gą at­vy­kę ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai tuoj su­tram­dė, iš­pli­tęs gais­ro ži­di­nys grei­tai lik­vi­duo­tas.

Rak­tu­vės gat­vė be­veik vi­sa me­di­nė – vie­nas ne­to­li nuo ki­to glau­džia­si dau­giau­sia me­di­nės se­nos so­dy­bos, vis­ko ir daug per sa­vo gy­ve­ni­mą ma­čiu­sios. Iš­džiū­vusios sie­nos at­sto­jo pa­ra­ką, o be­si­plaiks­tęs vė­jas bu­vo pa­lan­kus vis­ką nai­ki­nan­čiai ug­niai ke­liau­ti per kie­mus, šie­nau­jant vis­ką, kas jos ke­ly­je pa­si­tai­kys.

Ne­lai­mė ap­nuo­gi­no dar vie­ną Ža­ga­rės bė­dą

Ža­ga­rie­čiai dė­ko­ja pa­siau­ko­jamai dir­bu­siems ug­nia­ge­siams gel­bė­to­jams, ku­rie į ne­lai­mės vie­tą at­sku­bė­jo su še­šio­mis van­dens cis­ter­no­mis. Tik jų su­manumo ir darbš­tu­mo dė­ka gais­ras neišp­li­to, nes van­dens gel­bė­to­jams bū­tų te­kę vež­tis iš ap­lin­ki­nių at­vi­rų van­dens tel­ki­nių.

Nors Ža­ga­rė­je van­dent­var­kos pro­jek­tas, fi­nan­suo­tas Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų, jau se­niai už­baig­tas, ta­čiau ne­lai­mės at­ve­ju jis nie­kuo ne­ga­li pa­gel­bė­ti – van­den­tie­kio tra­so­je per ma­žas van­dens slė­gis.

– Taip, gy­ven­to­jai van­de­niu ap­rū­pin­ti. Bet tik tiek. Jau įgy­ven­di­nus šį pro­jek­tą bu­vo aiš­ku, kad ne­lai­mės at­ve­ju tuo cent­ra­li­zuo­tai tie­kia­mu van­de­niu ne­pa­si­nau­do­si­me – hid­ran­tai nea­ti­ti­ko rei­ka­la­vi­mų ir ob­jek­to priė­mi­mo me­tu ne­pri­pa­žin­ti tin­ka­mais nau­do­ti. Van­dens bokš­tas Ža­ga­rė­je ne­di­de­lis, to­dėl cent­ra­li­zuo­to van­den­tie­kio vamz­dy­nuo­se slė­gis že­mas, už­ten­ka tik gy­ven­to­jams. To­dėl, kol neišsp­ręs­ta nau­jos van­den­vie­tės Ža­ga­rė­je pro­ble­ma, pri­žiū­ri­mi ki­lo­met­ro spin­du­liu ap­link mies­tą esan­tys ke­liai, ve­dan­tys prie at­vi­rų van­dens tel­ki­nių ne­lai­mės at­ve­ju, – apie šią pro­ble­mą sako vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Min­dau­gas Kviet­kaus­kas.

O ta pro­ble­ma jau spren­džia­ma nuo... 2010-ųjų. Iš pra­džių nau­ja van­den­vie­tė su bokš­tu bu­vo nu­ma­ty­ta Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je, bet pro­jek­to ne­de­ri­no Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja.

Pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus skel­bia­mi vie­šie­ji kon­kur­sai ran­go­vui, ku­ris sta­tys van­dens ge­ri­ni­mo įren­gi­nius ir bokš­tą, nie­kaip neuž­bai­gia­mi – tai vie­na, tai ki­ta kon­kur­se da­ly­vau­jan­ti sta­ty­bi­nė bend­ro­vė, steng­da­ma­si nu­grieb­ti šį rie­bų sta­ty­bi­nį kąs­ne­lį, or­ga­ni­zuo­ja­mų vie­šų­jų kon­kur­sų re­zul­ta­tus ap­skun­džia.

Taip nau­jo van­dens bokš­to Ža­ga­rė­je sta­ty­bos rei­ka­lai ir buk­suo­ja vie­to­je. Ply­na­me lau­ke nau­jai van­den­vie­tei jau pa­dė­ti „pa­ma­ti­niai ak­me­nys“ – iš­gręž­ti trys grę­ži­niai, su­dė­ti siurb­liai, taip pat ob­jek­tui sta­ty­ti yra skir­tos ir lė­šos.

Tie­sa, šie me­tai pa­sku­ti­niai, ka­da ga­li bū­ti nau­do­ja­mos pa­ra­mos lė­šos van­dens ko­ky­bei ir jo tie­ki­mui ge­rin­ti.

Pa­ženk­lin­tas ug­ni­mi

Ža­ga­rie­tė Vir­ge­ni­ja Bud­rie­nė pa­sa­ko­ja, kad šis su­de­gęs ne­lai­mė­lis jau bu­vo ug­ni­mi krikš­ty­tas. Ga­lė­jo bū­ti maž­daug 1986-ųjų va­sa­ra, kai ne­ti­kė­tai į na­mą tren­kė žai­bas. Ir tik na­mie bu­vu­sių gy­ven­to­jų dė­ka di­des­nės ne­lai­mės iš­veng­ta.

Bud­riai bu­vo čia ne­se­niai, prieš 2-3 mė­ne­sius apsi­gy­ve­nę – iš­si­nuo­mo­ję gyev­na­mą plo­tą. Tuo­met čia gy­ve­nusios dar trys mo­te­riš­kės.

– Bu­vo­me so­de, kai ėmė kil­ti de­be­sys – vi­si gam­tos ženk­lai pra­na­ša­vo aud­rą ir lie­tų, to­dėl, kai tik ėmė smar­kiai ly­ti ir spar­dy­tis griaus­ti­nis, iš so­do su­sku­bo­me į kam­ba­rį. Ma­no ma­ma dėl šven­tos ra­my­bės jau bu­vo iš elekt­ros jun­gik­lio iš­trau­ku­si te­le­vi­zo­riaus lai­dą. O kaip tik tuo me­tu tu­rė­jo ro­dy­ti svar­bias fut­bo­lo rung­ty­nes. Vy­ras įsi­jun­gė te­le­vi­zo­rių ir at­si­sto­jo kam­ba­rio tarp­du­ry, at­si­rė­męs abiem ran­ko­mis į stak­tą. Ta­da ir drioks­te­lė­jo. Taip stip­riai, kad aš kam­ba­ry­je net pri­tū­piau. Vy­ras sa­kė ga­vęs stip­rų kir­tį per ran­kas. Ma­nė­me, kad ne­to­lie­se, o įbė­gu­si vie­na to pa­ties na­mo gy­ven­to­ja pa­niš­kai šau­kė, kad de­ga ant­ra­sis na­mo ga­las. Tuoj už­bė­gom į pa­lė­pę, o ten jau rū­ko su­dė­ti spa­lių ir komp­re­si­nės va­tos pri­kimš­ti mai­šai. Vy­ras me­tė juos nuo aukš­to į so­dą – py­lė­me van­de­nį, bet jie dar il­gai ru­se­no. Vis­kas ge­rai bai­gė­si, kad bu­vo­me na­mie ir ne­lei­do­me gais­rui įsi­siau­tė­ti. Me­di­nis tas na­me­lis jau bū­tų prieš tris de­šimt­me­čius su­pleš­kė­jęs, – liūd­nais pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si ža­ga­rie­tė.

Už­ge­si­nus gais­rą šia­me na­me Rak­tu­vės gat­vė­je, vir­tu­vė­je prie kros­nies, ras­tas 88-erių na­mo šei­mi­nin­kės ap­de­gęs kū­nas.

Min­dau­go Kviet­kaus­ko nuo­trau­ka