
Naujausios
UKRAINOS REPORTAŽAI (3)
Ukrainą nori matyti laisva ir teisinga valstybe
Valerijus ir Edikas – Ukrainos patriotai iki kaulų smegenų. Valerijus – profesionalas, buvęs „specnazo“ karys, Edikas į karą atėjo iš statybų aikštelės. Abu vienija tas pas tikslas: laisva ir teisinga Ukraina su europietiškomis vertybėmis. Pasak Ediko, situacija fronte yra įšaldyta, tačiau bet kuriuo momentu gali suliepsnoti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Valstybė, o ne priedėlis
Valerijus Stojanovas, vadinamas Bumeriu, Ukrainos ATO invalidų asociacijos Zaporožės srities vadovas, ūkio savininkas, valdantis 2 500 hektarų žemės. Dalyvavo karo veiksmuose, remia savanorius. Valerijus – buvęs „specnazas“, dalyvavęs Abchazijos ir Pietų Osetijos konfliktuose. „Aš mačiau, kokia plynė liko iš Suchumio ir kaip žydi Batumis. Nenoriu, kad Ukraina virstų tuo, kuo šiandien yra Suchumis ir Cchinvalis.“
Valerijus stipriai kritikuoja valdžią, valstybę išsidalijusius oligarchus. „Sakyti „didelė korupcija“ būtų per švelnu, pas mus – didžiausia, mega korupcija visose srityse.“
Bumerio galva, kad Ukrainoje vyktų pokyčiai, šiandienos viršūnes reikia iškapoti su šaknimis.
Valerijus stengiasi keisti Ukrainą: įkūrė vaikų mini futbolo komandą, patriotiškai ugdo naująją kartą. Kai į rungtynes pakvietė Ukrainos bažnyčios šventiką, į kitą renginį Maskvos patriarchato šventikai patys atbėgo. Kovos vyksta ir religijos lauke.
– Kas lėmė, kad atsidūrėte fronte?
– Apie 2013-uosius buvau Švedijoje. Važiuojame – gidas pasakoja apie savo šalį su pasididžiavimu.
Mūsų, ukrainiečių, delegacijai sako: Ukraina – gera šalis, bet Europa mažai apie jus žino. Žino T. Ševčenko, nacionalinį lyderį, futbolininką A. Ševčenko. Ir dar, sako, žino, kad Julija Tymošenko sėdi kalėjime, ir kad Prezidentas su dviem teistumais.
Man buvo apmaudu: apie mus kalba, nes mūsų prezidentas su dviem teistumais! Visas pasaulis suprato, kodėl jis buvo Prezidentas – nes tai buvo naudinga FSB (FST – federalinė saugumo tarnyba – red. past.), naudinga Rusijai.
Ir, ko gero, tada, o ne Maidane, gimė meilė Tėvynei. Protestas. Mes ne tokie, ne visi pas mus dukart teisti!
Šiandien vyksta jau kiti įvykiai. Žmonės supranta, kad bet kokio grobiko galutinis tikslas – skaldymas. Skaldyk ir valdyk. Mes neleisime Ukrainos sudraskyti. Yra balta ir juoda. Kai maišai dažus, pasidaro spalva. Mes – dailininkai, kurie nori piešti Ukrainą laisva ir teisinga valstybe.
Aš esu iš Zaporožės krašto, zaporožiečiai – kazokai. Oras, žemė, teritorija tave daro kazoku, nori šito ar nenori. Sako, kad namuose tave net sienos gydo. Taip ir yra.
Ukraina – kaip mama. Gimsti ne dėl to, kad užsimanai. Dievas davė gyvybę, o išnešiojo mama. Mamos ne visada gali duoti meilės, šilumos, bet jas vis tiek myli. Taip ir Ukraina – davė gyvenimą.
– Kas lėmė, kad Ukraina yra tokioje sudėtingoje situacijoje?
– Mes labai greit gavome laisvę, kai iširo Sovietų Sąjunga. Kažkada man tai buvo supervalstybė, apie ją pasakodavo, skiepydavo ją. Tarnavau šitoje valstybėje. Iki šiol nedaviau priesaikos Ukrainai, nes manau, kad tėvynei prisiekiama tik vieną kartą. Sienos iširo, o aš širdyje likau čia. Ukraina buvo tos valstybės dalis, ji tapo sava valstybe. Dėl to čia – mano teritorija, mano sienos.
Šitą gavome lengvai, be sukrėtimų, be karo. Bet atėjo tamsios jėgos, jos suprato, kad Ukraina yra turtinga šalis, su dideliu potencialu.
Rusija, likusi viena po Sovietų Sąjungos iširimo, suprato, kad be Ukrainos negalės egzistuoti. Ir nuo pirmos iširimo dienos darė viską, kad Ukrainos nepaleistų. Spec. tarnybos pašalino akivaizdžius lyderius, kaip Černovilas (Liaudies fronto lyderis Viačeslavas Černovilas žuvo autoavarijoje 1999 metais – red. past.), tuos, kurie norėjo padaryti Ukrainą valstybe, o ne priedėliu.
Rusija visus savo kaimynus, buvusius SSSR, laiko priedėliais. Jie, kaip bojarinai, mąsto: mes – tauta, valstybė, o jūs, tarnai, kaip iš viso drįsote iš mūsų išeiti. Po kurio laiko supratau, kad mes jau ne tarnai. Mes turime savo istoriją, turime savo šaknis.
Nori jie to, ar ne, mes nenurimsime, nepasiduosime. Ko žmonių dauguma nori bet kurioje šalyje? Gyventi, dirbti, pilno šaldytuvo, auginti vaikus. Jie savo grandines laiko stabilumo garantu. Bet yra žmonių, kurie turi sparnus, kurie nori skraidyti. Blogai ir gerai, bet mes matome Europą, pensijas, požiūrį į pensininkus, socialinį statusą, kelius.
Minimali pensija Ukrainoje dabar yra 40 dolerių. Tai juokinga. Iš visą gyvenimą dirbusių žmonių valstybė viską pavogė. Didžiąja dalimi – realiai pavogė.
Iš kur atsirado oligarchai? Jie pavogė žmonių, taupiusių senatvei, pinigus. Pinigus nuvertino ir tą smulkmę, kuri liko, naudingai panaudojo.
Turiu dvi dukras, anūką. Noriu kad jis gyventų valstybėje, kur laikomasi įstatymų, kur visi lygūs, nesvarbu, ar tu milicininkas, mokesčių inspektorius, prezidentas ar ministras.
Visame pasaulyje žmonės renka valdžią, valdžia žmonėms yra samdyti vadybininkai, kurie turi atsakyti už savo veiksmus. Jie renka mokesčius ir turi juos nukreipti šalies vystymui, o ne vogti.
Pas mus valdžia – ne samdyti vadybininkai, o gaujų formuotės, kurios nori sunaikinti Ukrainą.
Po Maidano, ypač antrojo, po 2013, 2014 metų įvykių žmonės pasikeitė. Kai himną gieda milijonas žmonių, įsivaizduojate, kokia tai aura. Mačiau merginas, kurios kėlė grindinio trinkeles, laužė nagus, pirštais sruveno kraujas. Ir kai man sako, kad jos ten buvo už pinigus... Kiek reikia sumokėti žmogui?! Patys suprantate, dėl ko šitaip kalbama. Tai nebuvo pirkta, tai buvo tikras sukrėtimas.
Propagandos jėga
– Kaip vertinate dabartinius šalies lyderius?
– Kai žmogus sunešioja batus, juos keičia. Mes batus irgi keisime.
Aš jų nelaikau lyderiais. Jie Maidane atėjo nesąžiningai. Tai irgi mūsų istorija, apmaudu. Bet mes patys ją išsrėbsime. Tegul negalvoja, kad, atėjus per kraują, pavyks išvengti bausmės. Žmonės, kurie pridarė daug bėdų Ukrainai, turi atsakyti. Manau, jie neišsisuks nuo bausmės. Europa, kaip niekas kitas, turi būti suinteresuota Ukrainai šiuo klausimu padėti. Mes patys išsiaiškinsime, bet tai užims daugiau laiko ir tikriausiai su didesniais praradimais, sukrėtimais.
Jeigu antrasis frontas būtų atidarytas ne 1944-aisiais, o 1941 metais, karas būtų laimėtas su mažesniais praradimais. Amerika, kai kurios Europos šalys laukė, į kurią pusę pakryps svarstyklės. Dabar žiūrėjimas iš šalies man primena tą pačią situaciją. Kur persisvers? Išstovės Ukraina, dabar jau tai įrodė.
Daug keliauju, važinėju po pasaulį, visada pasiimu Ukrainos vėliavą. Net Tailande, Pukete, pakabinau Ukrainos vėliavą. Žmonės prieina – jūs iš Ukrainos. O prieš 10 metų niekas nekreipdavo dėmesio. Jeigu pradeda kalbėti, mes judame teisinga kryptimi.
– Kokią Ukrainos ateitį matote?
– Bet koks karas užsibaigia. Man gaila tų žmonių: tikriausiai matėte, kad čia (aplink Donecką) nėra neturtingų žmonių pastatai. Centrinė Ukrainos dalis skurdesnė. Bet čia labai smarkiai dirbo propaganda, o valstybė tuo neužsiėmė. Čia dirbo spec. tarnybos. Dabartinė situacija leidžia žmonėms įsisąmoninti, ką turėjo, ir kas atėjo. Kam reikėjo mojuoti kitos valstybės vėliavomis?
Kai kas priekaištauja mums: jūs Maidane mosavote Europos Sąjungos vėliavomis. Taip, jų buvo, bet daugiau buvo Ukrainos vėliavų.
Klausiu, kam skelbėte čia rusų pasaulį? Mes norime, kad mus priimtų į civilizuotą pasaulį, o jūs norite, kad jus priimtų, nesuprasi, kur. Pervažiuokite Rusiją, aš ją visą pervažiavau. Yra tokia patarlė: praeinant pro mėšle sėdintį žmogų, nebūtina jam ištiesti ranką – gal čia jo įprastinė gyvenamoji aplinka. Jie veržėsi į tokią įprastinę aplinką. Gyvenę gerai, nesuprasi, ko ieškojo.
Dabar žmonės pradėjo keisti nuomonę. Bet koks karas apvalo, priverčia permąstyti, ypač pasėdėjus rūsiuose šaudant. Ir čia nepasakysi, kad šaudo ukrainiečiai: šaudo iš tos pusės. Žmogus ima galvoti: aš norėjau pas juos, kodėl jie sugriovė mano namus?
Ten, kur atėjo rusų pasaulis, pradedant Padniestre, Abchazija, Gruzija, atnešė tik suirutę.
Pirmasis karas man buvo Cchinvalyje, Pietų Osetijoje. Niekada negalvojau, kad karas ateis į Ukrainą. Ten buvo rojaus kraštas, tikras grožis, o dabar Osetija tiesiog mirusi zona. Tas pats, ką dabar daro su Donecku.
Kaip stipriai dirba propaganda, jei žmonės nepagalvojo, kodėl kažkada žydinti Abchazija, Suchumis, virto skurdo kraštu.
Putinui nereikalingas Doneckas, nereikalingas Donbasas, nereikalinga teritorija ir žmonės. Visi suprantame, kad visa tai yra dėl energetikos išteklių. Čia daug dujų, anglies.
Visas pasaulis nanotechnologijų, medicinos, IT srityse nuėjo milijoniniais žingsniais į priekį. O Rusija, be naftos ir dujų, nieko nesukūrė. Jie naudojasi tuo, kas buvo Sovietų Sąjungoje. Šalyje, kur pumpuojami milijardai pinigų, suirutė ir chaosas. Buvau Rusijos gilumoje, XXI amžiuje žmonės nežino, kad name būna tualetas.
Ir jie atėjo pasakyti: ateikite pas mus, pas mus viskas klasiška! Ką davėte pasauliui per paskutinius 25 metus, be agresijos, automatu mosuodami visiems ir grasindami? Statykite stadioną, statykite ligoninę! Žmonės dėl propagandos buvo labai nutolę nuo realybės. Bet dabar prabunda.
Žmonės suprato, kad čia ne Okraina (pakraštys – žodžių žaismas – red. past.), kaip sako Rusijoje, čia Ukraina.
Bijo naujo lyderio
Edikas civiliame gyvenime buvo statybininkas. 2014 metais savanoriškai atėjo į karinį komisariatą. Pradėjęs nuo vairuotojo, užsitarnavo minosvaidžių baterijos vado pareigas.
"Šiandien situacija fronte yra įšaldyta, tačiau bet kokiu momentu gali suliepsnoti – ir labai rimtai. Aš nežinau, ko laukti kitą akimirką. Sėdi – ėmė ir atlėkė "gradai", – sako karys.
Jo teigimu, šaudoma nuolat: "Iš ten šaudo, mes į ten šaudom. Puolimo nėra. Mes žiūrime, kad kas nors čia nepraeitų. Taip pat – ir jie."
Ukrainiečio nuomone, frontą norima įšaldyti labai ilgam, vyriausybė nesiruošia atkariauti sienų: "Davė truputį piniginių resursų, kad armija tik stovėtų vietoje. Mūsų vyriausybė netgi bijo, kad armija pagimdys judėjimą, lyderį, paskui kurį eis žmonės."
– Valdžios paramos nesulaukiate?
– Vadžia geriau nieko ir nedarytų. Mes galvojome, kad 2014 metais buvo blogai, iš tikro dabar dar blogiau. Leidžiami pinigai, gaminama labai blogos kokybės ginkluotė. Metalas neatitinka normų: sprogsta minosvaidžiai, pabūklai išeina iš rikiuotės.
Užnugaryje žmonės nuskurdo. Jie galvoja: kaip mūsų turtinga vyriausybė važinėjo klasiškais automobiliais, taip ir važinėja. O močiutė, kuri mums padėdavo, iki šiol padeda.
Žmonės nežino, ką daryti. Nėra šalies politikos, krypties. Jie nemato, kad kažkas keičiasi, nemato reformų. Žmonės nusivilia. Man sako: tu čia kariauji už Porošenko. Aš sakau, kad kariauju už savo šalį. Aš Porošenko negerbiu, jis dar nieko nepadarė. Bet tikriausiai kažką daro...
– O Luhansko, Donecko žmonės, kaip jie vertina situaciją?
– Aš Donecke nuolat kariauju. Daug žmonių yra už Ukrainą, labai padeda, už dyką remontuoja mašinas. Kai dar 2014 metais buvo išvaduotas Kramatorskas, žmonės davė obuolių, Ukrainos vėliavų. Klausiau: pasakykite sąžiningai, kodėl taip atsitiko? Sako, mes nežinome, mes atsikvošėjome. Mums sakė: ateina kažkoks banderos užkratas, jus pjaustys ir žudys, o iš tikro atėjo nesuprasi, kas. Žmonės žino, kas yra karas, ir jie karo nenori. Manau, kad niekas nepalaikys tos šalies.
Aš sakau, kad Ukrainą visi myli, net ten myli.
Man svarbu europietiškas gyvenimo būdas, t. y. rūpestis žmonėmis, seneliais. Valstybė turi rūpintis, kad visi įstatymai būtų vykdomi. Ne taip, kad vienas sėdi, o kitas, kuris aukščiau, davė pinigų ir nesėdi. Kiekvienas turi atsakyti už savo poelgius.
Aš labai myliu Ukrainą, noriu, kad ją gerbtų ir Vakaruose, ir Rytuose. Suprantu, kad prieš Rusiją, jeigu ji brausis, mes "nepatempsime", bet Rusija turi gerbti kaimyną, su kuriuo gyvena greta.
Asmeninė nuotr.
Valerijus Stojanovas tiki: jei Ukraina normaliai gyventų, būtų lyderė. Potencialo šaliai netrūksta.
Autorės nuotr.
Gyvenimas šalia Donecko virto griuvėsiais.
Valerijus Stojanovas, Ukrainos ATO invalidų asociacijos Zaporožės srities vadovas, ant asociacijos vėliavos renka linkėjimus Ukrainai.
Ukraniečių antsiuvų įvairovė.
Patriotiškas Bumerio automobilio numeris.