Naujausios
“2022 vasario 24 paryčiais pro miegus girdėjau kažkokį triukšmą, bet nesupratau, kad tai – tolimi bombardavimų aidai, o galvojau, kad vėl barasi viršuje kaimynai. Kai ryte atėjo žinutė iš auklėtojos “pamokų nebus, prasidėjo karas”, pagalvojau visi gyvenimo planai sužlugo, mirti gali tekti nesulaukus pilnametystės”, – pasakojo Jekaterina Kusmarova, draugų vadinama Katia.
Mergina su mama nuskubėjo į parduotuvę maisto produktų. Žmonių daugybė, prekystaliai akyse tuštėjo, tačiau konservų prisipirkiti suspėjo.
Katia buvo aktyvi abiturientė, redagavo mokyklos sienlaikraštį, dirbo modeliu bei balinių šokių trenere ir mokė šimtadienio šventei valsą šokti klasiokus. Prieš pusmetį mergina išlaikė Vokietijos ambasadoje specialius kalbos egzaminus ir gavo teisę toje šalyje studijuoti, ruošėsi tapti teisininke.
„Pirmomis karo dienomis girdėjome vien griausmus iš arčiausiai Rusijos esančio Saltovkos mikrorajono, o mūsų, arčiau Kyjivo esančiame Šalto Kalno mikrorajone buvo ramu. Kovo pirmos naktį Rusijos naikintuvai pas mus numetė devynias bombas, kurių viena sprogo kieme. Iki tol nebuvau girdėjusi karinio lėktuvo griaudėjimo, kalbėjau telefonu ir staiga ėmė žvangėti langai bei nustojau girdėti draugės balsą. Su mama ir senele subėgome į koridorių, sugulėmė ant žemės“ – pasakojo mergina.
Turėdama lakią vaizduotę Katia įsivaizdavo, kad pradarys ryte lauko duris, o už jų nieko nebėra, viskas sugriuvę. Merginą užvaldė tokia baimė, kad ji pradrebėjo koridoriuje visą naktį, o ryte veidrodyje pamatė pražilusius plaukus.
Apėmus stresui kelias dienas nieko nevalgė ir bijojo išeiti iš namų, o kai po trejų parų mama išsivedė į lauką, pamatė, jog gimtasis rajonas tikrai tapo kitoks. Pastatai stovėjo be langų, apgriuvusiais balkonais, o namas šalia, į kurį pataikė bomba, buvo per pusę sumažėjęs. Išgirdus, kad tame name žuvo žmonės, jos kūną vėl ėmė purtyti nevaldomas baimės drebulys.
Jų name atjungė šildymą, todėl kartu su mama, senele ir šuniuku persikėlė į metro požemius, kur pragyveno du mėnesius. Žmonių ten buvo tiek daug, jog miegoti teko liečiantis vieni prie kitų.
Jekaterinos vis neapleido baimė, ji nedrįso net trumpam pakilti į gatvę, manydama, kad tuo momentu atskris bomba. Išsivaduoti iš baimės padėjo vaikai. Jie vis prašydavo leidimo paglostyti jos šuniuką, ir mergina pagalvojo, kad turi padėti mažyliams, nes jiems dar baisiau. Jekaterina ėmė vaikams skaityti pasakas, mokyti piešti ir šokti balinius šokius.
„Nuo vaikystės svajojau tapti žurnaliste, rašiau į mokyklos sienlaikraštį bei įvairiems konkursams, filmavausi Charkivo televizijos studijos vaikų programose, pagal mano scenarijų buvo sukurtas pieštinis filmas vaikams, kuris laimėjo tarptautinį apdovanojimą. Vėliau nusprendžiau, kad nenoriu būti žurnaliste Ukrainoje, o geriau studijuosiu teisę Vokietijoje, ir prieš pusmetį išlaikiau specialius testus, leidusius ten mokytis. Kai visi klasiokai su tėvais pabėgo iš Charkivo, pagalvojau: mano planai žlugo, gyvenimas baigėsi“, – prisiminė mergina.
Pamažu dingo baimė, Katia ėmė talkinti maisto dalintojams, padėjo senelei, dirbusiai vyresniąja sesele ligoninėje. Prisiminė ir žurnalistinį pomėgį: „Instagrame“ viešino vaizdus iš metro bei pasakojimus. Tai sudomino vietos bei užsienio žurnalistus, kuriuos Katia ėmė kviesti eskursijon į metro, prašydama atvežti maisto ir vaistų.
Apsilankęs garsus JAV dokumentalistas pamokė merginą, kaip filmuoti. Gerai mokėdama anglų kalbą Katia sutiko jį, o vėliau ir kitus užsienio žurnalistus lydėti po sugriautus kaimus, vertėjauti pokalbiuose su kariškiais ir civiliais. Visą honororą mergina paaukojo kariuomenei.
„Susipažinau su žurnalistų bendruomene, o sužinojusi, kad televizija „Rada“, įeinanti į visuomeninės televizijos sudėtį, ieško korespondento, nuėjau į pokalbį. Priėmė, nors buvau tik septyniolikos. Pirma darbo išvyka buvo į Bachmutą, kai jis jau buvo beveik apsuptas, bet dar įmanoma buvo įvažiuoti. Kelionė komplikavosi, nes mums prakiuro padangos. Ėmė temti, laukiam, kol jas pakeis, o aplink tiek sprogimų, kad sunku susikalbėti. Bijojau labai, tačiau nesupanikavau, žinojau, kad tai mano šansas, privalau jį išnaudoti“, – pasakojo mergina.
Katia su operatoriu jau pabuvojo visuose fronto ruožuose, o išvyka į Rusijos Kusko regioną tapo pirma kelione į užsienį. Vovčanske vos nepateko nelaisvėn, nes reportažą apie savanorių gelbėjamus civilius darė tada, kai ten jau vyko gatvių mūšiai ir vos išvykus, tą gatvę užėmė priešas.
Mašinoje išgabeno sužeistą civilį. Vėliau gydytojai pareiškė: kiek vėliau, žmogaus nebūtų pavykę išgelbėti.
„Mums sekasi jau ne vieną kartą: kai išvykstam iš filmuotos vietos, ten netrukus atlekia bombos. Pripratau prie apšaudymų, nebesibaidau, nors, kai arti sprogsta, nerimo drebulys perbėga kūnu“, – sakė Katia.
Merginai sunkiausi momentai yra ne gretimi sprogimai, o tada, kai tenka regėti žuvusius ir girdėti artimųjų raudą arba sužinoti, jog išvakarėse nufilmuoto kario nebėra.
„Kai Hrozos kaime raketa pataikė į laidotuvių paminėjimą kavinėje ir užmušė per pusšimtį civilių, mes ten filmuoti nuvykome momentaliai. Aplink gulėjo daug apdegusių ir mirštančių žmonių. Subėgę vaikai klykė ir ieškojo po griuvėsiais tėvų, o šie ištraukti plūdo kraujais ir geso akyse. Ant žemės voliojosi nutrauktos rankos, kojos, galvos...“,– kalbėjo mergina.
–
Katia man tapo vietos žurnalistų drąsos ir pasiaukojimo simboliu. Kai pirmą kartą prieš trejus metus pamačiau ją su šalmu ir mikrofonu, buvau šokiruotas, nes pagalvojau, kaip galima vaikus siųsti į tokias pavojingas užduotis. Jai tuo metu buvo vos septyniolika, tačiau atrodė dar jauniau.
Kas kelis mėnesius prasilenkdavau su ja pavojingose pafrontės vietose Charkivo regione, tačiau užkalbinti ryžausi tik prieš pusmetį, o neseniai susitikome pokalbiui.
Katiai pasakiau, jog ją pamačius man visada kyla mintis, kad yra per jauna tokiai rizikai, kad norisi patarti išvažiuoti iš Charkivo ir vykti prieš karą planuotoms studijoms į Vokietiją arba tęsti modelio karjerą Kyjive.
„Ne, džiaugiuosi, kad iš čia nepabėgau. Išsipildė svajonė tapti žurnaliste. Išvykti negaliu, kaip tada pažiūrėčiau į akis kariams, kuriems pažadėjau atvykti pakartotinų reportažų? Kaip galėčiau pažiūrėti į akis dvejų savanoriškų organizacijų nariams, su kuriais kartu renku ir vežu paramą vaikams, pabėgėliams bei gyvūnų prieglaudai? Mane žmonės atpažįsta po reportažų, ir internete paprašyti noriai aukoja. Ramybės neduoda mintis – kad per mažai padarau reportažų, per mažai surenku paramos. Kaip galiu skųstis, kai matau, kokiomis sąlygomis gyvena kariai ir kaip jie rizikuoja, nors dalis yra mano vienmečiai. Negaliu išvykti, nes kariai, pas kuriuos kartais liekame žeminėse nakvoti, mat dėl dronų antplūdžio nėra kaip išvažiuoti, yra tapę bičiuliais. Be to, jei išvykčiau, tapčiau tokia, kaip ir tie vyriškiai, kurie bėga nuo mobilizacijos slėptis į kaimus pas gimines arba už kyšius į užsienį. Mano pareiga būti čia, liudyti karo eigą“,– kalbėjo Jekaterina.
–-
Ukrainos žurnalistų sąjungos skaičiavimu, per daugiau kaip trejus metus vykstantį Rusijos įsiveržimą žuvo 118 žurnalistų. 18 vietos bei užsienio korespondentų, vienas iš kurių lietuvis Mantas Kvederavičius, žuvo rengdami reportažus iš fronto. Dešimt žuvo kaip civiliai per bombardavimus. Devyniasdešimt žuvo fronte. Dar 14 žurnalistų yra dingę be žinios, o okupuotose teritorijose 24 žurnalistai buvo suimti, kankinami, žudomi.
Prieš savaitę keliolikos šalių žurnalistus suvienijęs tyrimo tinklas „Forbidden Stories“ paviešino kraupias išvadas dėl 2023 m. rugpjūtį rusų suimtos 27 metų ukrainiečių žurnalistės Viktorijos Roščinos mirties. Žurnalistė buvo suimta Maskvos okupuotoje teritorijoje ir žiauriai kankinama dvejuose kalėjimuose. Jos kūnas Ukrainai grąžintas be įvairių organų, spėjamai tam, kad nuslėptų kankinimų žymes. Apklausę minėtų kalėjimų darbuotojus bei ten laikytus ukrainiečių karius žurnalistai tvirtina, jog ukrainiečiai yra kalinami tokiomis prastomis sąlygomis ir kankinami, jog nemaža dalis jų miršta.
