Uždarytoje mo­kyk­lo­je – praeities de­ko­ra­ci­jos

Uždarytoje mo­kyk­lo­je – praeities de­ko­ra­ci­jos

Se­ni mo­kyk­li­niai die­ny­nai, iš­mė­ty­ti są­siu­vi­niai, kny­gos. Prie ka­bi­ne­tų iš­li­kę už­ra­šai su mo­ky­to­jų pa­var­dė­mis, o ant kla­sės len­tos už­ra­šas: „My­liu Du­bi­ją!“ Ap­leis­to­je bu­vu­sio­je Šiau­lių Du­bi­jos mo­kyk­lo­je tarp gy­vų de­ko­ra­ci­jų gims­ta Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lis „Dumblas“. „Man ši mo­kyk­la tar­si vi­sos so­vie­ti­nės edu­ka­ci­nės sis­te­mos pa­li­ki­mas – nuo ar­chi­tek­tū­ros, čia esan­čios at­mos­fe­ros iki siau­bin­go ap­švie­ti­mo ak­tų sa­lė­je“, – sa­ko spek­tak­lio re­ži­sie­rė Go­da Pa­le­kai­tė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras kar­tu su VšĮ „Rat­her Than Hap­pi­ness“ sta­to spek­tak­lį „Dumb­las“ (režisieriai G. Palekaitė ir Aaron Kahn). Bu­vu­sios Du­bi­jos, o dar anks­čiau – 10-osios vi­du­ri­nės, mo­kyk­los ak­tų sa­lė­je vyks­ta re­pe­ti­ci­jos, ku­ria­ma sce­nog­ra­fi­ja.

Sa­vo­tiš­ką at­mos­fe­rą ku­ria ap­leis­tos mo­kyk­los vi­dus. Su spek­tak­lio re­ži­sie­re, sce­nog­ra­fe ir kos­tiu­mų dai­li­nin­ke Go­da Pa­le­kai­te vaikš­to­me tarp kaž­ka­da vai­kų kle­ge­sį gir­dė­ju­sių sie­nų.

Kiek dau­giau nei prieš pen­ke­rius me­tus šio­je mo­kyk­lo­je dar skam­bė­jo skam­bu­tis, skel­bian­tis pa­mo­kų pra­džią ir pa­bai­gą. Šian­dien tik mo­kyk­los spor­to sa­lė­je ir jos priei­go­se ver­da gy­ve­ni­mas, nes čia įsi­kū­ru­si An­ta­no Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­ja. Li­ku­si mo­kyk­los da­lis sto­vi tuš­čia, šal­ta ir ap­leis­ta.

Už­su­ka­me į bu­vu­sį lie­tu­vių kal­bos ka­bi­ne­tą. Čia ant ža­lios len­tos vis dar li­kęs už­ra­šas: „My­liu Du­bi­ją! Vi­sa­da ta­ve pri­si­min­siu, nea­be­jo­ju.“ Grei­čiau­siai už­ra­šy­ta pa­sku­ti­nę pa­mo­ką prieš už­da­rant mo­kyk­lą.

Kla­sė­je ant sie­nų ka­bo lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kų po­rtre­tai, pla­ka­tas su Mar­ty­no Maž­vy­do „Ka­te­kiz­mu“. Iš bal­dų li­ku­si tik se­nu­tė su­kly­pu­si spin­ta.

Žings­niuo­ja­me tuš­čiu ko­ri­do­riu­mi. Po ko­jo­mis slys­čio­ja gal­būt nuo šal­čio, o gal nuo drėg­mės at­šo­ku­sios PVC ply­te­lės. Prie ka­bi­ne­tų du­rų iš­li­kę už­ra­šai su mo­ky­to­jų pa­var­dė­mis.

G. Pa­le­kai­tė kvie­čia už­suk­ti į dar vie­ną ka­bi­ne­tą ir ža­da staig­me­ną. Už du­rų – ne kla­sė, o sta­to­kos ko­pė­čios į pa­lė­pę. Ko­pia­me aukš­to­mis me­ta­li­nė­mis pa­ko­po­mis, kol pa­sie­kia­me siau­rą ko­ri­do­riu­ką su tre­jo­mis du­ri­mis. Už dve­jų – ne­di­du­kės kla­sės že­mo­mis lu­bo­mis. Jo­se li­kę tik bal­dų lie­ka­nų ir dė­žė su du­jo­kau­kė­mis. Už tre­čių du­rų – tam­si il­ga pa­tal­pa, pri­krau­ta įvai­riau­sių ra­kan­dų: kė­džių, se­nų kom­piu­te­rių mo­ni­to­rių, ki­tų daik­tų.

Ankš­ta­me ko­ri­do­riu­je dar sto­vi sie­ni­nė spin­ta, ku­rio­je tvar­kin­gai su­krau­ti se­ni mo­kyk­li­niai kla­sių die­ny­nai. Jiems dau­giau kaip 40 me­tų.

Nu­si­lei­džia­me iš pa­lė­pės ir žings­niuo­ja­me tuš­čiais ko­ri­do­riais. Kai kur sie­nas puo­šia spal­vin­gi pie­ši­niai ir... va­zo­nuo­se su­džiū­vę au­ga­lai.

Mo­kyk­lo­je dar daug ne­se­nos praei­ties ženk­lų: sten­dai su įvai­riau­sio tu­ri­nio straips­ne­liais, pla­ka­tai, be­si­mė­tan­tys są­siu­vi­niai ir net eg­za­mi­nų tes­tai.

Nu­si­lei­džia­me į pus­rū­sį, kur vie­no­je pa­tal­po­je ant grin­dų pri­vers­ta įvai­riau­sių va­do­vė­lių. Kai ku­rie iš­ties se­ni – 1980 me­tų lai­dos, ki­ti nau­jes­ni, bet, ma­tyt, jau ne­be­nau­do­ja­mi, to­dėl ir li­ko dū­lė­ti už­da­ry­to­je mo­kyk­lo­je.

Pus­rū­sy­je – bu­vu­si val­gyk­la. Da­bar čia li­kę vos ke­le­tas se­nų, ap­lū­žu­sių bal­dų, se­nu­tė­lis, bet dar vei­kian­tis „Minsk“ šal­dy­tu­vas, ke­le­tas su­ski­lu­sių lėkš­čių.

Vi­sa, kas bu­vo ver­tin­ges­nio, iš­ke­lia­vo iš mo­kyk­los. Ne­be­li­ko ir ke­taus ra­dia­to­rių.

Re­ži­sie­rė sa­ko nu­ste­bu­si, kai su­ži­no­jo, kad mo­kyk­la tik pen­ke­rius me­tus sto­vi tuš­čia, o to­kia ap­leis­ta. „Man ši mo­kyk­la tar­si vi­sos so­vie­ti­nės edu­ka­ci­nės sis­te­mos pa­li­ki­mas – nuo ar­chi­tek­tū­ros, čia esan­čios at­mos­fe­ros iki siau­bin­go ap­švie­ti­mo ak­tų sa­lė­je“, – sa­ko G. Pa­le­kai­tė.

Re­ži­sie­rė ste­bi­si, kad už­da­rius mo­kyk­lą nie­kas ne­pa­si­rū­pi­no iš jos iš­neš­ti ne­rei­ka­lin­gus daik­tus, su­tvar­ky­ti, už­kon­ser­vuo­ti. Ki­ta ver­tus, pa­sak G. Pa­le­kai­tės, tuo ši erd­vė ir įdo­mi, in­for­ma­ty­vi, kaip ir ki­tos nu­sto­ju­sios funk­cio­nuo­ti įstai­gos, fab­ri­kai, ga­myk­los, ku­rios ne­bū­na vi­siš­kai su­tvar­ko­mos.

„Pa­sau­ly­je pla­čiai pra­kti­kuo­ja­ma, kai to­kios erd­vės ati­duo­da­mos, sko­li­na­mos kul­tū­ros žmo­nėms“, – sa­ko re­ži­sie­rė.

Pak­lai­džio­ję po mo­kyk­lą grįž­ta­me į tre­čia­me aukš­te esan­čią ak­tų sa­lę. Ko ge­ro, tai vie­nin­te­lė pa­tal­pa mo­kyk­lo­je, ku­rio­je bu­vo pa­keis­ti lan­gai, to­dėl čia nė­ra taip šal­ta, kaip ko­ri­do­riuo­se ir ka­bi­ne­tuo­se. Kū­ry­bi­nė gru­pė re­pe­ti­ci­jų me­tu dar įsi­jun­gia šil­dy­tu­vą, ir kol lau­ke ne­spau­džia šal­tu­kas, sa­lė­je vi­sai jau­ku.

Spek­tak­lio re­ži­sie­rė pa­sa­ko­ja, jog spek­tak­lį pla­na­vo sta­ty­ti ne­tra­di­ci­nė­je erd­vė­je, gal­būt net sta­ty­bi­nia­me va­go­nė­ly­je. Mo­kyk­los ak­tų sa­lė tu­rė­ju­si bū­ti re­pe­ti­ci­jų vie­ta, ta­čiau, kai at­vy­ko čia, su­pra­to, kad te­miš­kai ir idė­jiš­kai ge­res­nės vie­tos ir ne­ga­li bū­ti. Ap­leis­ta mo­kyk­la pui­kiai at­spin­di pje­sės nuo­tai­ką.

„Erd­vė šiuo at­ve­ju tam­pa pir­mi­niu at­skai­tos taš­ku. Man, kaip atei­nan­čiai iš vi­zua­lių­jų me­nų, sce­nog­ra­fi­jos, tai la­bai aiš­kus at­spir­ties taš­kas. Tu tu­ri erd­vę su vi­sa sa­vo ener­gi­ja, te­ma, is­to­ri­ja, es­te­ti­ka ir iš to ku­ri veiks­mą, vai­dy­bi­nę ir gar­si­nę es­te­ti­ką“, – sa­ko re­ži­sie­rė.

Kur­da­ma sce­nog­ra­fi­ją G. Pa­le­kai­tė pa­nau­do­jo ne­ma­žai įvai­rių daik­tų, ras­tų mo­kyk­lo­je. Žiū­ro­vai sė­dės ant mo­kyk­li­nių kė­džių. Re­ži­sie­rė vi­lia­si, jog spek­tak­lio die­ną pa­vyks žiū­ro­vus įleis­ti pro pa­grin­di­nį mo­kyk­los įė­ji­mą, kad ei­da­mi link sa­lės tu­rė­tų dar ir ne­di­de­lę eks­kur­si­ją ap­leis­tais mo­kyk­los ko­ri­do­riais. Tai taps sa­vo­tiš­ku įva­du į spek­tak­lį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Se­ni va­do­vė­liai, pla­ka­tai taip pat nie­ko ne­su­do­mi­no ir jie li­ko dū­lė­ti pus­rū­sio ka­bi­ne­te.

Be­veik vi­sa bu­vu­si Šiau­lių Du­bi­jos mo­kyk­la da­bar sto­vi tuš­čia, šal­ta ir ap­leis­ta, tik spor­to sa­lė­je tre­ni­ruo­ja­si jau­nie­ji krep­ši­nin­kai.

Iš­tuš­tė­ju­sio­je kla­sė­je išar­dy­ta net grin­dų dan­ga.

Nie­kam ne­ki­lo ran­ka nu­va­ly­ti ant len­tos pa­sku­ti­nę pa­mo­ką už­ra­šy­tų žo­džių Du­bi­jos mo­kyk­lai.

Da­žai ant sie­nos jau at­šo­ki­nė­ję, bet pla­ka­tas dar tvir­tai lai­ko­si.

Mo­kyk­lo­je ne­be­li­ko ra­dia­to­rių. Grin­dų dan­ga grei­čiau­siai at­šo­ki­nė­jo nuo drėg­mės ir šal­čio.

Re­ži­sie­rė Go­da Pa­le­kai­tė kvie­čia kop­ti sta­čiais laip­te­liais į pa­lė­pę, kur lau­kia dar dau­giau staig­me­nų.

Ankš­to­je sie­ni­nė­je spin­to­je tvar­kin­gai su­dė­lio­ti kla­sių die­ny­nai, ku­riems dau­giau kaip 40 me­tų.

Kla­sė­se li­ko tik su­kiu­žę bal­dai ir bal­dų nuo­lau­žos.

Pa­lė­pė pa­vers­ta se­nų ne­rei­ka­lin­gų daik­tų san­dė­liu.

Au­ga­lo nie­kam ne­pri­rei­kė, jis li­ko kur bu­vęs.

2012-ie­ji – da­ta ant lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no už­duo­čių žy­mi, ku­rie moks­lo me­tai Du­bi­jo­je bu­vo pa­sku­ti­niai.

An­ga grin­dy­se ir ap­link ją pa­pu­vu­sios len­tos ro­do, kad čia sto­vė­jo kriauk­lė.

Re­ži­sie­rė Go­da Pa­le­kai­tė ste­bi­si, ko­dėl už­da­ro­mos mo­kyk­los ir ki­tos įstai­gos ne­bū­na su­tvar­ko­mos, iš­va­lo­mos ir už­kon­ser­vuo­ja­mos. Ki­ta ver­tus, to­kios neiš­va­ly­tos erd­vės yra ne­pa­ly­gi­na­mai įdo­mes­nės, in­for­ma­ty­ves­nės, tu­rin­čios sa­vo­tiš­kos es­te­ti­kos.

Pui­kiai iš­si­lai­kė pie­ši­nys ant val­gyk­los sie­nos.

Mo­kyk­los ak­tų sa­lė­je ku­ria­ma spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­ja. Jai pa­nau­do­ta ne­ma­žai daik­tų, ras­tų mo­kyk­lo­je.