
Naujausios
Uždarytoje mokykloje – praeities dekoracijos
Seni mokykliniai dienynai, išmėtyti sąsiuviniai, knygos. Prie kabinetų išlikę užrašai su mokytojų pavardėmis, o ant klasės lentos užrašas: „Myliu Dubiją!“ Apleistoje buvusioje Šiaulių Dubijos mokykloje tarp gyvų dekoracijų gimsta Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis „Dumblas“. „Man ši mokykla tarsi visos sovietinės edukacinės sistemos palikimas – nuo architektūros, čia esančios atmosferos iki siaubingo apšvietimo aktų salėje“, – sako spektaklio režisierė Goda Palekaitė.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Valstybinis Šiaulių dramos teatras kartu su VšĮ „Rather Than Happiness“ stato spektaklį „Dumblas“ (režisieriai G. Palekaitė ir Aaron Kahn). Buvusios Dubijos, o dar anksčiau – 10-osios vidurinės, mokyklos aktų salėje vyksta repeticijos, kuriama scenografija.
Savotišką atmosferą kuria apleistos mokyklos vidus. Su spektaklio režisiere, scenografe ir kostiumų dailininke Goda Palekaite vaikštome tarp kažkada vaikų klegesį girdėjusių sienų.
Kiek daugiau nei prieš penkerius metus šioje mokykloje dar skambėjo skambutis, skelbiantis pamokų pradžią ir pabaigą. Šiandien tik mokyklos sporto salėje ir jos prieigose verda gyvenimas, nes čia įsikūrusi Antano Sireikos krepšinio akademija. Likusi mokyklos dalis stovi tuščia, šalta ir apleista.
Užsukame į buvusį lietuvių kalbos kabinetą. Čia ant žalios lentos vis dar likęs užrašas: „Myliu Dubiją! Visada tave prisiminsiu, neabejoju.“ Greičiausiai užrašyta paskutinę pamoką prieš uždarant mokyklą.
Klasėje ant sienų kabo lietuvių literatūros klasikų portretai, plakatas su Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Iš baldų likusi tik senutė suklypusi spinta.
Žingsniuojame tuščiu koridoriumi. Po kojomis slysčioja galbūt nuo šalčio, o gal nuo drėgmės atšokusios PVC plytelės. Prie kabinetų durų išlikę užrašai su mokytojų pavardėmis.
G. Palekaitė kviečia užsukti į dar vieną kabinetą ir žada staigmeną. Už durų – ne klasė, o statokos kopėčios į palėpę. Kopiame aukštomis metalinėmis pakopomis, kol pasiekiame siaurą koridoriuką su trejomis durimis. Už dvejų – nedidukės klasės žemomis lubomis. Jose likę tik baldų liekanų ir dėžė su dujokaukėmis. Už trečių durų – tamsi ilga patalpa, prikrauta įvairiausių rakandų: kėdžių, senų kompiuterių monitorių, kitų daiktų.
Ankštame koridoriuje dar stovi sieninė spinta, kurioje tvarkingai sukrauti seni mokykliniai klasių dienynai. Jiems daugiau kaip 40 metų.
Nusileidžiame iš palėpės ir žingsniuojame tuščiais koridoriais. Kai kur sienas puošia spalvingi piešiniai ir... vazonuose sudžiūvę augalai.
Mokykloje dar daug nesenos praeities ženklų: stendai su įvairiausio turinio straipsneliais, plakatai, besimėtantys sąsiuviniai ir net egzaminų testai.
Nusileidžiame į pusrūsį, kur vienoje patalpoje ant grindų priversta įvairiausių vadovėlių. Kai kurie išties seni – 1980 metų laidos, kiti naujesni, bet, matyt, jau nebenaudojami, todėl ir liko dūlėti uždarytoje mokykloje.
Pusrūsyje – buvusi valgykla. Dabar čia likę vos keletas senų, aplūžusių baldų, senutėlis, bet dar veikiantis „Minsk“ šaldytuvas, keletas suskilusių lėkščių.
Visa, kas buvo vertingesnio, iškeliavo iš mokyklos. Nebeliko ir ketaus radiatorių.
Režisierė sako nustebusi, kai sužinojo, kad mokykla tik penkerius metus stovi tuščia, o tokia apleista. „Man ši mokykla tarsi visos sovietinės edukacinės sistemos palikimas – nuo architektūros, čia esančios atmosferos iki siaubingo apšvietimo aktų salėje“, – sako G. Palekaitė.
Režisierė stebisi, kad uždarius mokyklą niekas nepasirūpino iš jos išnešti nereikalingus daiktus, sutvarkyti, užkonservuoti. Kita vertus, pasak G. Palekaitės, tuo ši erdvė ir įdomi, informatyvi, kaip ir kitos nustojusios funkcionuoti įstaigos, fabrikai, gamyklos, kurios nebūna visiškai sutvarkomos.
„Pasaulyje plačiai praktikuojama, kai tokios erdvės atiduodamos, skolinamos kultūros žmonėms“, – sako režisierė.
Paklaidžioję po mokyklą grįžtame į trečiame aukšte esančią aktų salę. Ko gero, tai vienintelė patalpa mokykloje, kurioje buvo pakeisti langai, todėl čia nėra taip šalta, kaip koridoriuose ir kabinetuose. Kūrybinė grupė repeticijų metu dar įsijungia šildytuvą, ir kol lauke nespaudžia šaltukas, salėje visai jauku.
Spektaklio režisierė pasakoja, jog spektaklį planavo statyti netradicinėje erdvėje, galbūt net statybiniame vagonėlyje. Mokyklos aktų salė turėjusi būti repeticijų vieta, tačiau, kai atvyko čia, suprato, kad temiškai ir idėjiškai geresnės vietos ir negali būti. Apleista mokykla puikiai atspindi pjesės nuotaiką.
„Erdvė šiuo atveju tampa pirminiu atskaitos tašku. Man, kaip ateinančiai iš vizualiųjų menų, scenografijos, tai labai aiškus atspirties taškas. Tu turi erdvę su visa savo energija, tema, istorija, estetika ir iš to kuri veiksmą, vaidybinę ir garsinę estetiką“, – sako režisierė.
Kurdama scenografiją G. Palekaitė panaudojo nemažai įvairių daiktų, rastų mokykloje. Žiūrovai sėdės ant mokyklinių kėdžių. Režisierė viliasi, jog spektaklio dieną pavyks žiūrovus įleisti pro pagrindinį mokyklos įėjimą, kad eidami link salės turėtų dar ir nedidelę ekskursiją apleistais mokyklos koridoriais. Tai taps savotišku įvadu į spektaklį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Seni vadovėliai, plakatai taip pat nieko nesudomino ir jie liko dūlėti pusrūsio kabinete.
Beveik visa buvusi Šiaulių Dubijos mokykla dabar stovi tuščia, šalta ir apleista, tik sporto salėje treniruojasi jaunieji krepšininkai.
Ištuštėjusioje klasėje išardyta net grindų danga.
Niekam nekilo ranka nuvalyti ant lentos paskutinę pamoką užrašytų žodžių Dubijos mokyklai.
Dažai ant sienos jau atšokinėję, bet plakatas dar tvirtai laikosi.
Mokykloje nebeliko radiatorių. Grindų danga greičiausiai atšokinėjo nuo drėgmės ir šalčio.
Režisierė Goda Palekaitė kviečia kopti stačiais laipteliais į palėpę, kur laukia dar daugiau staigmenų.
Ankštoje sieninėje spintoje tvarkingai sudėlioti klasių dienynai, kuriems daugiau kaip 40 metų.
Klasėse liko tik sukiužę baldai ir baldų nuolaužos.
Palėpė paversta senų nereikalingų daiktų sandėliu.
Augalo niekam neprireikė, jis liko kur buvęs.
2012-ieji – data ant lietuvių kalbos egzamino užduočių žymi, kurie mokslo metai Dubijoje buvo paskutiniai.
Anga grindyse ir aplink ją papuvusios lentos rodo, kad čia stovėjo kriauklė.
Režisierė Goda Palekaitė stebisi, kodėl uždaromos mokyklos ir kitos įstaigos nebūna sutvarkomos, išvalomos ir užkonservuojamos. Kita vertus, tokios neišvalytos erdvės yra nepalyginamai įdomesnės, informatyvesnės, turinčios savotiškos estetikos.
Puikiai išsilaikė piešinys ant valgyklos sienos.
Mokyklos aktų salėje kuriama spektaklio scenografija. Jai panaudota nemažai daiktų, rastų mokykloje.