V. Juškus svarsto grįžti į politiką

Me­rai be re­ga­li­jų

V. Juš­kus svars­to grįž­ti į po­li­ti­ką

Šiau­lie­tis Vy­tau­tas Juš­kus, bu­vęs Šiau­lių mies­to me­ras 2003–2007 me­tais, da­bar va­do­vau­ja Lie­tu­vos mies­tų me­rų klu­bui. V. Juš­kus ne­sle­pia, jog svars­to grįž­ti į po­li­ti­ką. In­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ jis klau­sia, nuo ko pri­klau­so va­do­vo sėk­mė ir kas le­mia klai­das? Da­li­ja­si ir žvilgs­niu į po­li­ti­nį lau­ką, ar­tė­jant nau­jiems Sa­vi­val­dos ir tie­sio­gi­niams me­rų rin­ki­mams.

Po­kal­biu su V. Juš­ku­mi pra­de­da­me ra­ši­nių cik­lą „Me­rai be re­ga­li­jų“.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Dar­bot­var­kę ir šian­dien pil­do

V. Juš­kaus na­muo­se pil­na kar­je­ros pa­sie­ki­mų ir po­mė­gių ženk­lų. Ap­do­va­no­ji­mai, pa­dė­kų raš­tai. Nuot­rau­kos su žy­miais žmo­nė­mis, tarp jų – su Pre­zi­den­tu Al­gir­du Bra­zaus­ku, kos­mo­nau­tu Alek­se­ju­mi Leo­no­vu.

Ant sie­nų ir me­džio­to­jo tro­fė­jai – įspū­din­gi el­nių ra­gai, me­džiok­lės ka­ra­liaus me­da­liai. Jau­nys­tė­je bu­vo ir au­to­ra­li­nin­kas, Lie­tu­vos au­to­ra­lio dau­gia­ko­vės čem­pio­nas.

Bu­vu­siam me­rui ki­tais me­tais su­kaks 75 me­tai, o jo dar­bot­var­kė iki šiol kas­dien yra už­pil­dy­ta – vi­suo­me­ni­ne veik­la, su­si­ti­ki­mais, pa­si­ta­ri­mais. Va­do­vau­ja ne tik Lie­tu­vos mies­tų me­rų klu­bui, bet ir Lie­tu­vos žo­lės rie­du­lio fe­de­ra­ci­jai.

„Jaus­čiau dis­kom­for­tą, jei­gu nie­ko ne­veik­čiau“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

V. Juš­kaus ir dar­bo, ir po­li­ti­nė kar­je­ra bu­vo tur­tin­ga svar­bio­mis pa­rei­go­mis. Pra­dė­jęs dirb­ti dar­bi­nin­ku, vė­liau ta­po di­džiau­sios mies­to įmo­nės – Te­le­vi­zo­rių ga­myk­los di­rek­to­riu­mi.

Po­li­ti­nę kar­je­rą pra­dė­jo Sei­mo na­riu 1992 me­tais, dir­bo Sei­mo Eko­no­mi­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku. Po to ne vie­ną ka­den­ci­ją bu­vo ren­ka­mas į Šiau­lių mies­to ta­ry­bą.

Il­gai bu­vo vie­nu iš įta­kin­giau­sių Šiau­lių mies­to so­cial­de­mok­ra­tų. Prieš ket­ve­rius me­tus pa­li­ko par­ti­ją, pro­tes­tuo­da­mas prieš stag­na­ci­nę si­tua­ci­ją par­ti­jos sky­riu­je.

Pats rin­ko­si ko­man­dą

– Kaip bu­vo­te iš­rink­tas me­ru? Kuo 2003-2007 me­tų mies­to Ta­ry­bos ka­den­ci­ja bu­vo iš­skir­ti­nė?

– Išs­kir­ti­nė bu­vo tuo, kad tuo­met pir­mą kar­tą Ta­ry­ba bu­vo iš­rink­ta ket­ve­rių me­tų ka­den­ci­jai. O man – kad iš­rink­tas me­ru ga­lė­jau pa­ts pa­si­rink­ti ko­man­dą.

Iš pra­džių Vac­lo­vas Vol­ko­vas bu­vo iš­rink­tas me­ru, bet li­be­ra­lai cent­ris­tai už­pro­tes­ta­vo ir teis­mas rin­ki­mus pri­pa­ži­no ne­tei­sė­tais.

Kaip So­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­jos, o ji bu­vo di­džiau­sia, se­niū­nas du kar­tus tei­kiau V. Vol­ko­vo kan­di­da­tū­rą, bet ji vis ne­bu­vo pa­lai­ky­ta. Ta­da ki­tų frak­ci­jų se­niū­nai iš­kė­lė są­ly­gą: „Jei­gu, Juš­kau, ei­ni, tai pa­lai­ko­me ta­vo kan­di­da­tū­rą.“ Bet ir aš tu­rė­jau są­ly­gą: „Ko­man­dą su­for­muo­siu pa­ts“. Kai pri­ki­ša į po­stus ne­kom­pe­ten­tin­gų žmo­nių, tai ži­nai, kad teks tik varg­ti.

Vi­ce­me­ru pa­si­rin­kau švie­saus at­min­imo Ka­zi­mie­rą Ša­vi­nį, jis bu­vęs Sei­mo na­rys, su­si­sie­ki­mo vi­ce­mi­nist­ras, o pa­gal pro­fe­si­ją – ke­li­nin­kas. Rei­kė­jo bū­tent to­kio pa­va­duo­to­jo – ir tu­rin­čio ry­šių, ir spe­cia­lis­to.

Su K. Ša­vi­niu bu­vo­me su­ta­rę: jis dir­ba su Ke­lių di­rek­ci­ja, su tais, ku­rie į ei­lu­tę siū­lo įra­šy­ti mies­tui pi­ni­gus, o ma­no rei­ka­las, kad mi­nist­ras tos ei­lu­tės neišb­rauk­tų. Iki tol mies­tas gat­vėms tvar­ky­ti gau­da­vo apie 1 mi­li­jo­ną – 1,5 mi­li­jo­no li­tų, o mes su Ka­zi­mie­ru pa­sie­kė­me 12–13 mi­li­jo­nų li­tų.

Tik vie­ną pa­va­duo­to­ją tu­rė­jau ir neį­si­vaiz­duo­ju, kam rei­ka­lin­gi du vi­ce­me­rai, kaip da­bar? Kar­tą K. Ša­vi­nis bu­vo man pri­si­pa­ži­nęs, jog ne­tu­ri nė ką veik­ti. Sa­ko, duok dar­bo. Ta­da da­rė­me skve­ro prie Sa­vi­val­dy­bės re­konst­ruk­ci­ją, sa­kau, pa­tik­rink, kaip dar­bai vyks­ta. Tai jis pri­ver­tė net ply­te­les per­dė­ti, vi­sus ne­ly­gy­mus iš­ly­gin­ti – at­kreip­kit dė­me­sį, kaip vis­kas ten gra­žiai su­dė­lio­ta.

Ge­na­di­jų Mik­šį, ku­rį pa­ži­no­jau kaip ge­rą ga­my­bi­nin­ką, pa­si­rin­kau Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi. O Jus­ti­nas Sar­taus­kas su­ti­ko dirb­ti di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju.

– Ką įvar­dy­tu­mė­te, kaip sa­vo sėk­mę, dir­bant me­ru?

– Su­ge­bė­ji­mą pa­si­rink­ti kva­li­fi­kuo­tą ko­man­dą ir su­kur­ti žmo­giš­kus san­ty­kius.

– Ne dar­bus į pir­mą vie­tą iš­ke­lia­te?

– Ne. Pir­mo­je vie­to­je yra žmo­giš­ki san­ty­kiai. Sėk­mė pri­klau­so nuo to, ko­kią ko­man­dą ša­lia su­si­ren­ki. Tai tie­siog va­do­vo abė­cė­lė. Iš vi­so, kur tik esu dir­bęs, ne­su nu­si­vy­lęs tais, ku­riuos bu­vau pa­si­rin­kęs.

Tei­si­nin­kė Do­vi­lė Žu­kaus­kie­nė, ku­rią priė­miau dirb­ti me­ro pa­ta­rė­ja, ta­da bu­vo tik bai­gu­si tei­sės stu­di­jas, ma­gist­rė. Vė­liau dir­bo su vi­sais me­rais, iš­rink­tais po ma­nęs. Po pir­mo­jo po­kal­bio jai pa­sa­kiau, kad pra­de­da dirb­ti. Nus­te­bo: „Juk ma­nęs ne­pa­žįs­ta­te?“

Pa­sa­kiau, jog jos už­duo­tis – ma­ne ap­sau­go­ti, kad ne­pa­žeis­čiau įsta­ty­mų. Ir per ket­ve­rius me­tus nė vie­no ne­pa­žei­džiau.

Ma­nau, jog me­ro už­duo­tis ir taip or­ga­ni­zuo­ti dar­bą, kad vi­si ži­no­tų, kas vyks­ta mies­te, ir ne­bū­tų jo­kių in­terp­re­ta­ci­jų. Kas­dien dar­bus ap­tar­da­vo­me ir da­lin­da­vo­mės.

Me­ro san­ty­kiai su Ta­ry­ba svar­būs. Jis ne­ga­li ig­no­ruo­ti jos nuo­mo­nės – jis yra vie­nas iš Ta­ry­bos na­rių. Ma­nau, ši tai­syk­lė ga­lio­ja ir tie­sio­giai rin­kė­jų rink­tam me­rui. Klai­da lai­ky­ti sa­ve aukš­čiau vi­sų ir vis­ką iš­ma­nan­čiu.

Man vi­sa­da bu­vo svar­bi ir spe­cia­lis­tų nuo­mo­nė. Nie­ka­da sa­vo nuo­mo­nės pir­mas neiš­sa­ky­da­vau. Pad­lai­žių, ku­rie sku­bės pri­tar­ti, vi­sa­da bu­vo, rem­sies jais – klai­dų neiš­veng­si.

Ypač steng­da­vau­si ei­ti į ma­žus ko­lek­ty­vus, pas tuos, pas ku­riuos nie­kas nei­da­vo. Dė­me­sys žmo­nėms yra la­bai svar­bu. Svar­bu, kad me­ras ne­bū­tų aro­gan­tiš­kas.

Ei­da­vau pės­čias į dar­bą. Prie Sa­vi­val­dy­bės, ma­tau, šluo­ja gat­vę žmo­gus, pa­si­vei­ki­no­me, pa­spau­dėm viens ki­tam ran­kas, pa­si­kal­bė­jom. Man at­ro­dė, kad nie­kas to ne­ma­tė. Pa­si­ro­do ma­tė, po to iš­gir­dau, ma­tai, me­ras ir su va­ly­to­ju svei­ki­na­si.

– Sa­ko­ma, jog per V. Juš­kaus me­rys­tę mies­te ki­lo sta­ty­bos, o pa­ts ko­kius svar­biau­sius dar­bus iš­var­dy­tu­mė­te?

– Cent­ri­nes mies­to gat­ves išas­fal­ta­vo­me, Til­žės gat­vės at­kar­pą link Ry­gos, pie­ti­niam ap­link­ke­liui ties­ti bu­vo gau­ti pi­ni­gai. Pir­mo­ji Vil­niaus gat­vės pės­čių­jų bul­va­ro da­lis bu­vo at­nau­jin­ta, re­konst­ruo­tas skve­re­lis prie Sa­vi­val­dy­bės, jos pa­sta­tas gra­ni­tuo­tas, nuo to lai­ko ir gė­lės ant pa­sta­to ka­bi­na­mos.

Tai, kad ar­dys tą skve­re­lį – kaž­koks ne­su­vo­kia­mas ma­raz­mas. Jei­gu sa­vo pi­ni­gais rei­kė­tų tai da­ry­ti, tai to­kių ne­są­mo­nių ne­bū­tų. Bet da­bar­ti­niai po­li­ti­kai lei­džia sau to­kią pra­ban­gą – ar­dy­ti su­tvar­ky­tą, žmo­nių pa­mėg­tą skve­re­lį, į ku­rį bu­vo su­dė­tos ne­men­kos mies­to lė­šos.

„Šiau­lių van­de­nų“ tink­lų at­nau­ji­ni­mo pro­jek­tas, dėl ku­rio da­bar rau­sia­mos gat­vės, ta­da dar pla­nuo­tas. Tik tuo­met gat­ves re­mon­tuo­da­mi lai­kė­mės ki­to­kio prin­ci­po. Bul­va­re, pa­vyz­džiui, ran­go­vas tu­rė­jo at­nau­jin­ti vi­sus po­že­mi­nius tink­lus – van­dens, ši­lu­mos, ry­šių, tik po to už­deng­ti nau­ją dan­gą. O da­bar juk iš pa­skos tuoj eis ši­lu­mi­nin­kai.

Per tą ka­den­ci­ją ir are­na, ir au­to­bu­sų sto­tis bu­vo sta­ty­tos.

Nė vie­no spren­di­mo ne­si­gai­li

– Bet iki šiol kri­ti­kuo­ja­mos ir au­to­bu­sų sto­ties nuo­mos, ir are­nos kon­ce­si­jos su­tar­tys. Ar ką da­ry­tu­mė­te ki­taip?

– Kai pra­dė­jau dirb­ti me­ru, se­ną­ją au­to­bu­sų sto­tį jau ra­dau par­duo­tą. Vi­rė dis­ku­si­ja, kur nau­ją sta­ty­ti – gal prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties, o ki­tas va­rian­tas – sto­vė­ji­mo aikš­te­lė prie via­du­ko, dėl to net se­ną van­den­tie­kio bokš­tą at­pir­kom.

Per vie­ną po­sė­dį po­li­ti­kai bu­vo net įpa­rei­go­ję ma­ne kreip­tis į teis­mą dėl res­ti­tu­ci­jos – au­to­bu­sų sto­ties su­si­grą­ži­ni­mo. Nors dau­gu­ma tų pa­čių Ta­ry­bos na­rių bu­vo bal­sa­vę už sto­ties par­da­vi­mą. Klau­siau, tai ką teis­me tu­rė­siu pa­sa­ky­ti, kad jus iš­prie­var­ta­vo?

Ga­lė­jo­me įsi­vel­ti į teis­mi­nius gin­čus 4–5 me­tams ir vi­siš­kai už­kon­ser­vuo­ti si­tua­ci­ją. Tuo­met ki­lo min­tis pa­skam­bin­ti es­tams, ku­rie, nu­si­pir­kę ir nu­grio­vę se­ną au­to­bu­sų sto­tį, sta­tė „Sau­lės mies­tą“. Ar ne­ga­lė­tų in­teg­ruo­ti au­to­bu­sų sto­ties į sa­vo pa­sta­tą? Sa­ko, be pro­ble­mų. Ir Ta­ry­ba to­kiai ga­li­my­bei pri­ta­rė.

Ta sto­tis są­ly­gi­nai mums nie­ko ne­kai­na­vo. Sta­ty­to­jus tik at­lei­do­me 10 me­tų nuo že­mės ir tur­to mo­kes­čio. Jei­gu pa­tys bū­tu­me sta­tę, bū­tu­me daug dau­giau iš­lai­dų tu­rė­ję.

Tuo­me­ti­nių „Bus­tu­ro“ bend­ro­vės va­do­vų pra­šiau su­skai­čiuo­ti, kiek kai­nuo­ja sto­ties iš­lai­ky­mas ir pa­ly­gin­ti su pa­pra­šy­ta nuo­mos su­ma. Išė­jo net šiek tiek pi­giau, nes ne­be­rei­kė­jo tiek dar­buo­to­jų sto­čiai ap­tar­nau­ti. Skai­čia­vi­mai bu­vo pa­teik­ti Ta­ry­bai ir ji su­ti­ko.

– Ar ma­to­te ko­kių sa­vo klai­dų?

– Lie­tu­vo­je vie­nas žmo­gus yra ne­klys­tan­tis – po­nia Pre­zi­den­tė. O ant­ras – Juš­kus (juo­kia­si). Rim­tai kal­bant, ne­si­gai­liu nė vie­no sa­vo spren­di­mo.

Iš šian­die­ni­nės per­spek­ty­vos žiū­rint at­gal, gal dėl au­to­bu­sų sto­ties ir ga­lė­jo bū­ti ki­to­kie spren­di­mai. Bet anuo­met tas spren­di­mas bu­vo ge­ras. Su are­na – tas pa­ts.

Are­ną pir­mie­ji Lie­tu­vo­je pa­sta­tė­me ir sta­tė­me už eu­ro­pi­nius pi­ni­gus, ga­vo­me 49,3 mi­li­jo­no li­tų ES lė­šų. Dar 15 mi­li­jio­nų li­tų iš­pra­šiau iš A. Bra­zaus­ko Vy­riau­sy­bės.

Nie­kas ta­da dar ne­bu­vo ga­vęs eu­ro­pi­nių pi­ni­gų ir sku­bė­jo­me pa­tek­ti į tą trau­ki­nį. Rei­kė­jo pro­jek­to, o vie­nin­te­lis ša­ly­je ar­chi­tek­tas Eu­ge­ni­jus Mi­liū­nas bu­vo su­pro­jek­ta­vęs Kau­nui 10 tūks­tan­čių vie­tų are­ną. Pa­sik­vie­tė­me jį pri­sta­ty­ti tą pro­jek­tą ir ga­li­my­bes pri­tai­ky­ti jį Šiau­liams.

Ta­da mąs­čiau, ar pa­si­tei­sins stik­lo are­na? Jei­gu vis­kas bus ge­rai, tai vi­si bus pri­si­dė­ję, jei­gu bus blo­gai – bus kal­tas tik me­ras. Nors bu­vo tik pa­si­ta­ri­mas, bet pa­pra­šiau, kad Ta­ry­bos na­riai bal­suo­tų – ir vi­si vien­bal­siai nu­bal­sa­vo už tą pro­jek­tą.

Pa­me­nu, E. Mi­liū­nas bu­vo nu­ste­bęs, kad Kau­ne ke­le­rius me­tus ne­ga­lė­jo pro­jek­to pra­muš­ti, o čia vis­kas spren­dė­si iš kar­to.

Dėl are­nos kon­ce­si­jos su­tar­ties ab­so­liu­čiai jo­kios kal­tės ne­jau­čiu. Vėl­gi rei­kia įver­tin­ti bu­vu­sį laik­me­tį. Rin­ko­me in­for­ma­ci­ją, kaip are­nos vei­kia ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se. Vi­sur jos bu­vo sa­vi­val­dy­bių do­tuo­ja­mos. Len­ki­jo­je ana­lo­giš­kai 5 tūks­tan­čių vie­tų are­na bu­vo do­tuo­ja­ma 1 mi­li­jo­nu zlo­tų.

Į kon­ce­si­jos su­tar­tį bu­vo įra­šy­ta, jei­gu are­na dir­ba pel­nin­gai, tai mo­kes­tis ma­ži­na­mas. Vie­nin­te­lę klai­dą tuo­me­ti­nis Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius G. Mik­šys pa­da­rė, kad pa­kei­tė vie­ną nuo­sta­tą pa­gal Ūkio mi­nis­te­ri­jos rei­ka­la­vi­mą, bet dėl jos pa­kei­ti­mo ne­grį­žo su su­tar­ties pro­jek­tu į Ta­ry­bą.

Are­na ne­bu­vo nuo­sto­lin­ga, bet ne­ma­žą pel­no da­lį kon­ce­si­nin­kas in­ves­ta­vo į tą pa­čią are­ną. Kon­ce­si­jos prie­žiū­ros ta­ry­ba kiek­vie­nais me­tais pri­va­lė­jo per­žiū­rė­ti veik­los ro­dik­lius ir pri­tar­ti ar­ba ne­pri­tar­ti kon­ce­si­nin­ko in­ves­ti­ci­joms. Jei­gu Sa­vi­val­dy­bė to ne­da­rė, tai jos pa­čios pro­ble­ma.

Tie­sio­gi­nių rin­ki­mų pliu­sai ir mi­nu­sai

– Bai­gia­si tie­sio­giai rink­tų me­rų pir­mo­ji ka­den­ci­ja. Jū­sų nuo­mo­ne, ką Šiau­liams da­vė tie­sio­gi­niai rin­ki­mai?

– Tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai da­vė ir pliu­sų, ir mi­nu­sų. Pliu­sas, kad žmo­nės pa­tys ren­ka me­rą.

Šiau­liuo­se žmo­nės ti­kė­jo­si, štai iš­rink­si­me ne­par­ti­nį me­rą, bus mū­sų at­sto­vas, par­ti­joms ne­pa­val­dus. Bet žmo­nės neį­ver­ti­no vie­no da­ly­ko – pre­ten­den­to į me­rus pa­tir­ties.

Se­nos de­mok­ra­ti­jos ša­ly­se nė­ra to­kių da­ly­kų, kad į to­kias pa­rei­gas atei­tum, ne­pe­rė­jęs kar­je­ros laip­te­lių, o pas mus ga­li­ma.

Di­džiu­lis mi­nu­sas, kad Lie­tu­vo­je ne tik me­ru, bet ir prem­je­ru ga­li­ma dirb­ti be jo­kios va­do­va­vi­mo pa­tir­ties. Per ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo lai­ko­tar­pį net du kar­tus prem­je­rais ta­po uni­ver­si­te­to la­bo­ran­tai. To­dėl Lie­tu­va ir murk­do­si.

Šiau­liuo­se su tie­sio­gi­niais me­ro rin­ki­mais dau­giau de­mok­ra­ti­jos neat­si­ra­do. Vie­na ver­tus, atė­jo į me­rus žmo­gus be jo­kios va­dy­bi­nės pa­tir­ties, o ant­ra – vi­siš­kai su tei­se su­si­py­kęs.

Pa­žiū­rė­ki­te, plau­ki­mo mo­kyk­los di­rek­to­rių V. Be­lo­vą teis­mas tre­čią kar­tą grą­ži­na į dar­bą, o me­ras su sa­vo tei­si­nin­kų ko­man­da vėl spren­di­mą skun­džia.

Kai kal­ti­nin­kas su­mo­kė­tų ne­tei­sė­tai at­leis­tie­siems sa­vo pi­ni­gais, tai gal at­si­kvo­šė­tų. Da­bar, kas Sa­vi­val­dy­bės ar me­ro bu­vo at­leis­tas ir nuė­jo į teis­mą, tai ar­ba bu­vo su­da­ry­tos tai­kos su­tar­tys ir su­mo­kė­ti tūks­tan­čiai eu­rų, ar­ba by­li­nė­ja­ma­si, nors by­los 100 pro­cen­tų pra­lo­šia­mos. Pra­lo­šu­si Sa­vi­val­dy­bė ne tik su­mo­ka už pri­vers­ti­nes pra­vaikš­tas, bet dar ma­sę pi­ni­gų iš­lei­džia sam­do­miems ad­vo­ka­tams.

Me­rų klu­be kal­ba­mės, jog bū­ti­nos Sa­vi­val­dos įsta­ty­mo pa­tai­sos.

Šiuo me­tu, jei­gu me­ras pa­žei­džia įsta­ty­mą, Kons­ti­tu­ci­ją, prie­sai­ką, jo at­šauk­ti pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Teis­mui priė­mus spren­di­mą, kad pa­žei­dė, klau­si­mas tu­ri grįž­ti į sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą, o nu­bal­suo­ti už ap­kal­tą tu­ri trys penk­ta­da­liai ta­ry­bos na­rių.

Šiau­liuo­se nie­kaip tų tri­jų penk­ta­da­lių bal­sų ne­su­rink­si – ki­taip Šiau­lių me­ras se­niai bū­tų su­lau­kęs ap­kal­tos.

To­dėl me­rų klu­bas siū­lo­me Sei­mui priim­ti pa­tai­są: Vy­riau­sia­jam ad­mi­nist­ra­ci­niam teis­mui priė­mus spren­di­mą, jog me­ras pa­žei­dė įsta­ty­mą, iš kar­to ati­ma­mas man­da­tas.

Sei­mo na­rių at­žvil­giu taip pat tu­rė­tų bū­ti. O kaip da­bar išė­jo su Min­dau­gu Bas­čiu? Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas priė­mė spren­di­mą, kad jis pa­žei­dė Kons­ti­tu­ci­ją, o Sei­mas ne­nu­bal­sa­vo už jo ap­kal­tą.

Apie rin­ki­mus ir pa­si­rin­ki­mus

– Ką įžvel­gia­te po­li­ti­nia­me lau­ke prieš ar­tė­jan­čius Sa­vi­val­dos rin­ki­mus, koks pa­si­rin­ki­mas lau­kia rin­kė­jo?

– Ma­nau, ne tik Sa­vi­val­dos rin­ki­mai, bet ir Pre­zi­den­to rin­ki­mai bus su­dė­tin­gi.

Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ne taip se­niai bu­vo vi­siš­kai su­nie­ki­nu­si par­ti­jas, o da­bar at­virkš­čiai – pa­sku­ti­nia­me sa­vo me­ti­nia­me pra­ne­ši­me pa­reiš­kė, jog rei­kia stip­rin­ti par­ti­jas. Iš tie­sų, par­ti­jos yra vals­ty­bės po­li­ti­nės sis­te­mos ir de­mok­ra­ti­nio vys­ty­mo­si pa­grin­das.

Bet par­ti­jos ne­po­pu­lia­rios, tu­ri dau­gy­bę vi­di­nių pro­ble­mų. Jei­gu, kaip pa­vyz­džiui, ma­no bu­vu­sios par­ti­jos sky­riaus pir­mi­nin­kas E. Ža­ka­ris su­ge­ba ne­kreip­ti dė­me­sio į sa­vo pa­dė­jė­jų pa­da­ry­tus ne­šva­rius da­ly­kus, tai koks to­kios par­ti­jos au­to­ri­te­tas ga­li bū­ti?

Šiau­liuo­se ne­ma­tau nė vie­nos stip­rios par­ti­jos. Kon­ser­va­to­riai – su­si­skal­dę, so­cial­de­mok­ra­tai – su­si­skal­dę dar la­biau. Li­be­ra­lus smuk­do per vi­są Lie­tu­vą ei­nan­tis la­bai blo­gas fo­nas dėl bu­vu­sio ly­de­rio po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­los. „Dar­bie­čiai“ nie­ko rim­to ne­be­tu­ri. Šiau­liuo­se, sa­ko, į me­rus kels kau­nie­tį, įdar­bin­tą Sa­vi­val­dy­bė­je.

Šios ka­den­ci­jos po­li­ti­kai ste­bi­na tuo, kad pri­si­kvie­tė dirb­ti ne šiau­lie­čių – lyg Šiau­liuo­se ne­bū­tų ga­bių spe­cia­lis­tų.

Nors gal ir ne­tu­rė­tų ste­bin­ti, nes me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas atė­jo iš vi­so be jo­kios ko­man­dos. Be to, gir­dė­jau, kad jau aiš­ki­na, kad per rin­ki­mus nie­ko ir ne­ža­dė­jęs. Tai tie­siog ma­ni­pu­lia­vi­mas žmo­nė­mis, nau­do­ji­ma­sis da­lies rin­kė­jų neišp­ru­si­mu.

Ša­lia par­ti­jų to­liau for­muo­sis rin­ki­mų ko­mi­te­tai, ir ne vie­nas. Sei­me jau pa­teik­ta įsta­ty­mo pa­tai­sa ir jai po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta, jog rin­ki­mų ko­mi­te­tai ga­lės jung­tis su par­ti­jo­mis iki rin­ki­mų.

– Kam tai nau­din­ga?

– Ma­nau, taip „vals­tie­čiai“ sie­kia už­val­dy­ti pir­miau­sia di­džių­jų mies­tų, ku­riuo­se jie nė­ra stip­rūs, me­rų po­stus. Jau pa­reiš­kė, kad Kau­ne pa­lai­kys da­bar­ti­nį me­rą Vis­val­dą Mat­ijo­šai­tį, ku­ris per praei­tus rin­ki­mus ėjo su rin­ki­mų ko­mi­te­tu. Šiau­liuo­se, ma­nau, taip pat bus da­ro­ma. Tam pa­čiam A. Vi­soc­kui, ma­nau, bū­tų su­dė­tin­ga vie­nam vėl ei­ti – vien dėl jo ju­ri­di­nių mi­nu­sų, už ku­riuos vi­si mo­ka­me.

– Ne­re­tai rin­kė­jas sa­ko, jog ne­tu­ri, ką rink­ti, neis į rin­ki­mus. Ką apie tai ma­no­te?

– Jei­gu žmo­nės neis bal­suo­ti, bus blo­gai. Kaip ga­li­ma dau­giau tu­rė­tų atei­ti, ta­da gal­būt iš­si­kris­ta­li­zuos ir tin­ka­mes­nis kan­di­da­tas į me­rus. O jei­gu nei­si­me, tai ne­kei­ki­me val­džios, ku­ri bus iš­rink­ta.

– Ar ne­gal­vo­ja­te su­si­grą­žin­ti me­ro re­ga­li­jų?

– Man jau ei­na 75 me­tai, ma­no lai­kas – jau praei­tis. Tu­ri atei­ti jau­ni žmo­nės, ir ne tik jau­ni, bet ir pa­si­ren­gę tam dar­bui.

Bet gal­vo­ju grįž­ti į po­li­ti­ką. Pre­ten­duo­čiau tik į Ta­ry­bos na­rius, nes, kaip sa­ko Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis, „už­kni­so“ tas įsta­ty­mų ne­si­lai­ky­mas.

– Koks jaus­mas, kai ne­be­si val­džio­je, kai esi lais­vas nuo at­sa­kin­gų pa­rei­gų ?

– Ne dėl val­džios dir­bi, o dėl užim­tu­mo. Nė die­nos ne­bu­vau be­dar­bis, ir da­bar tu­riu daug vi­suo­me­ni­nių pa­rei­gų.

O me­ro re­ga­li­jos man ne­bu­vo sun­kios. Kar­je­ro­je man įdo­miau­sios bu­vo me­ro ir Prem­je­ro pa­ta­rė­jo pa­rei­gos, kai dir­bau Prem­je­ro Ge­di­mi­no Kir­ki­lo pa­ta­rė­ju sa­vi­val­dy­bių klau­si­mais.

Man pa­ti­ko ten, kur bu­vo daug dar­bo. Kai atė­jau į te­le­vi­zi­ją dirb­ti di­rek­to­riu­mi, tai ne­ga­lė­jau ra­miai gy­ven­ti, nes ne­bu­vo, kas veik­ti.

Tik, kai esu ap­krau­tas dar­bu, jau­čiu pra­smę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

V.Juš­kaus dar­bot­var­kė da­bar už­pil­dy­ta vi­suo­me­ni­niais dar­bais, su­si­ti­ki­mais – yra su­ti­kęs pa­dė­ti ir vie­nam pre­ten­den­tui į pre­zi­den­tus.

Vy­tau­tas Juš­kus tei­gia: „Di­de­lė pro­ble­ma, kad į me­rus da­bar ga­li­ma atei­ti be jo­kios va­do­va­vi­mo pa­tir­ties ir rei­ka­lų iš­ma­ny­mo.“

Nuot­rau­ka iš me­rys­tės lai­kų: su Al­gir­du Bra­zaus­ku (kai­rė­je), kai jis ėjo Prem­je­ro pa­rei­gas, – po re­konst­ruk­ci­jos ati­da­ro­ma Til­žės gat­vės at­kar­pa.